Kartais, kai klausia, kaip jautiesi, atsakymas gali būti tik vienas – šūdinai. Būna tokių dienų? Laikotarpių? Metų? Man – taip.

Bet pradėsiu nuo to, kaip sirgau angelomanija.

Mane pasiutusiai traukė balta spalva: garsėjau savo baltomis pėdkelnėmis, baltas paltas – mano vizitinė kortelė; kai kas jau traukdavo per dantį, kad amžinai rengiuosi kaip į vestuves.

Tokią išraišką įgijo mano vidinis siekis būti be nuodėmės. Mandaguolei, taisyklingai kalbančiai, debatuose – suprantančiai abi puses. Kokia išmintinga! Palaikydama visus, nesuklysi.

Mano siekis išvalyti pasaulį net klojo profesinį kelią – norėjau tapti kalbos redaktore. Kaip gera: štai buvo daug klaidų, o štai aš tekstą išvaliau. Pokytis toks greitas! Kai kurie vidinį perfekcionistą įdarbina nepakęsdami nė dulkelės namuose. Kai kurie tampa dizaineriais ir niekina nesulygiuotus vaizdus. Kai kurie eina dirbti į grožio industriją ir milimetrais matuoja kitų antakius. Visa turi būti tobula. Jeigu suklydau ir ne dėl to esi dizainerė – tiek to. Suklydau, tai suklydau.

Gražiame kūne – graži siela, tiki angelomanai. Ir iš kur mes galėjom žinoti, kad galbūt buvo sakoma kiek kitaip: gražiame kūne turėtų atsirasti ir graži siela. Suprask: jei turi ar susikūrei gražią išorę, būk mielas, imkis ir priderink sielą. O ne kad gražus kūnas savaime sufleruoja apie gražų vidų.

Būdas tvarkyti tai, kas matoma išorėje, buvo rimtai paviliojęs mane. Maniau – būtina išsivalyti kūną. Nuolat jaučiausi užsiteršusi, kupina kažko per daug. Nešvari.

Ar žinote, kas dažnai nutinka žmonėms, kurie jaučiasi viduje nešvarūs? Įvairių dalykų. Bet tikrai dažnai – valgymo sutrikimai. Jūs girdėjote apie anoreksiją ir manėte, kad merginos tiesiog nori būti plonos. Jūs girdėjote apie bulimiją ir manėte, kad ši rūšis rezervuota tik apkūnesniosioms. Jūs manėte – tai tuštybės išraiškos. Susijusios tik su kūnu. Na, gerai, ne jūs taip manėte. Aš. Man trūko žinių.

Aš lankiau jogos užsiėmimus. Ten išgirdau: praktikuokite nevalgę, dar geriau – pasituštinę. Pradėjo formuotis įprotis – prieš jogą reikia pasituštinti. Vėliau – ir prieš bet kokią fizinę veiklą. Dar vėliau – prieš bet kokį socialinį įvykį. Dar vėliau – kai tik sunku.

Į ką aš nekreipiau dėmesio – gal tose vedų rekomendacijose turimi omeny ankstyvi rytai, kai kūnas ir taip dažnai apsivalo. Kad tada geras metas jogai, rytinėj rutinoj. Ne, protas rado kilnią priežastį tuštinimąsi laikyti visuotine rekomendacija. Organizuotą tuštinimąsi.

„Gražus žodis – nusilengvinti. Tai ir buvo didžiausia siekiamybė. Atsikratyti vidinio sunkumo. Nors tam kartui.“

Ar esate kada pastebėję, kad išgėrus kavos norisi tuštintis? Ar esate kartais nesąmoningai vartoję kavą tuo tikslu? Juk gyvenimas ne visada paruošia sąlygas vėliau dieną ramiai pasėdėti su žurnalu rankoje, kai to prireikia. Taigi ir aš pradėjau ne klausyti savo kūno signalų, bet jam įsakinėti ­­– tuštinkis, kai aš sugalvoju. Kava, kurią paminėjau, vienas iš būdų. Bet aš radau dar subtilesnį.

Jokių laisvinamųjų. To neprireikė. Mano protas sužaidė sofistikuotesnį žaidimą. Su drauge mokyklos laikais dažnai lankydavomės kavinėje, kur daugybė arbatų. Vienos tonizuoja, kitos padeda susikaupti. O ši? Ši „gerina virškinimą“. Dievaži – pagerinkim jį! Pradėjau kontroliuoti kūno procesus būdama dar nepilnametė.

Kaip atrodo gyvenimas žmogaus, kuris priklauso nuo tuštinimosi? Šūdinai.

Į jokią kelionę nevažiuodavau neužsipirkusi bent dviejų pakelių savo arbatos. Atvykusi į viešbučius nuostabiausiose vietose pirmiausia nuskenuodavau tualetą – ar geros sąlygos bus ilgam užsidaryti. Kadangi mylimasis nežinojo apie mano sutrikimą, nuolat sukeldavau įtampą – man reikėdavo labai daug laiko kur nors išsiruošti. Juk neišsituštinus net neverta kur nors eiti. Tokiai purvinai.

Kartais išeidavau iš vakarėlių, viešnagių, nes kildavo noras pasituštinti. Dirbtinis dažnumas išderino natūralų ritmą, žarnyno valią.

Kartą svečiuose draugė lyg niekur nieko pavaišino ta arbata. Negalėjau išgerti nė kelių gurkšnių. Ji buvo beskonė, bespalvė, vanduo! Tada pirmąkart šovė mintis, kad pati geriu ją labai stiprią. Tamsią tamsią kaip smalos sriuba.

Tiesa – kaip kadaise žmonės nesiejo sekso su vaiko gimimu (juk nutolę laike!), ir aš ilgą laiką nemačiau ryšio tarp arbatos ir tuštinimosi. Juk tuštintis natūralu. Skatinti vėmimą – va, jau būtų liga. O tuštintis – įprasta. Dievaži, koks šaunus magas yra protas.

Vieną žiemą pusę metų gyvenome Pietryčių Azijoje. Visi kartojo – svajonė. O aš į Aziją nusivežiau sunkiausią savo emocinį bagažą. Pavyzdžiui, gruodžio 31-ąją niekur nėjau ir verkiau vienuolika valandų. Nuo trečios valandos dienos iki antros nakties. Nes apie trečią valandą išėjau iš salono su per daug išplonintais antakiais. Thick ar thin. Koks skirtumas, pagalvojo vietinė meistrė. Vienuolika valandų verkti. Dėl antakių. Gal ta meistrė kai ką gerai padarė – atvėrė akis. Kad man nėra gerai. Kad savo tapatybę sieju ne su tuo, kas stabilu, kas manyje.

Savaitės trukmės jogos stovykloje Tailande buvo lauko tualetas atokiai nuo mūsų bambukinės trobelės. Kasdien keldavausi kokia valanda anksčiau, nei būtina, kad galėčiau ten pabūti. Ligonės svajonė – tavo priklausomybė turi atskirą patalpą. Toje stovykloje vienam dalinimosi rate pirmąsyk abstrakčiai paminėjau frazę „priklausomybė nuo įpročių“. Mokytoja paprašė patikslinti, kokių. Atsisakiau. Dar nebuvo laikas ištarti garsiai. Šikti yra gėda. Man buvo gėda būti žmogumi. Nu, kodėl ne angelas?!

Gražus žodis – nusilengvinti. Tai ir buvo didžiausia siekiamybė. Atsikratyti vidinio sunkumo. Nors tam kartui. Nors trumpam. Tik ilgai nesupratau, kad ne fizinio.

Pamatyti, kad turiu priklausomybę, prireikė apie… dvylika metų?

Nepaminėjau: būdama vyresnė kontrolės paketą papildžiau dar vienu būdu – veganizmu. Buvau aikštinga veganė ties žaliavalgystės riba. Etinė veganė! Vėl protas pasirinko gudriai – ne kokią paiką priežastį. Etika! Kas gali nuneigti etiką. Vištos, kurių gyvenime nesutikau, pradėjo rūpėti labiau nei mano pačios savijauta. Kartą viename vakarėly alpau nuo alkio – ten nebuvo nieko veganiško. Nerūpėjo, kad man juoda akyse. Kankinausi, nes vakarėlis smagus ir norėjosi likti. Merdėjau, bet valia laikytis principo nevalgyti sūrio buvo stipresnė. Gyvenau ne tikrovėje, bet galvoje. Ne kūno poreikiai, bet idėjos valdė mane.

Kartą apsilankiau parodoje apie moterų kūnus. Ten dalyvavo ir Valgymo sutrikimų centro gydytoja Brigita Baks. Tuo metu maniau, kad į parodą einu palaikyti jos organizatorių Neringos ir Beatos. Bet pasąmonė jau švelniai vedėsi mane už rankos link sveikimo posūkio.

Po kurio laiko, irgi tik pusiau sąmoningai, pradėjau guglinti Brigitą Baks. Tada guglinti Valgymo sutrikimų centrą. Kaip įdomu! Man buvo nauja, kad toks yra. Tada pradėjau skaityti apie valgymo sutrikimus. Deja, apie arbatas – nė žodžio. Tai turbūt aš sveika.

Pripažinkite – įdomu, kaip kuri nors mūsų dalis patylom šio to bando imtis, kad mums būtų geriau. Net jei vairą dar laiko ta aršioji. Ta užspaudusioji pusė. Jei manęs paprašytų nusakyti depresiją, sakyčiau – kai užspaudi save savimi.

Nežinau, kokia vidinė jėga tai buvo, bet vieną dieną, neilgai trukus po grįžimo iš Azijos, užsirašiau vizitui Valgymo sutrikimų centre. O jis ne kur kitur kaip Vasaros gatvėj.

Savo noru į Vasaros gatvę? Tikrai išprotėjau. Bet nuėjau. Sumokėjau trylikos eurų pirmos konsultacijos mokestį, nes neturėjau sveikatos draudimo. Kaip ir darbo tuo metu. Tą pačią dieną lankiausi Užimtumo tarnyboje.

Prisėdau prie Brigitos Baks kabineto. Šalia prisėdo vyresnė moteris. Violetinėmis velvetinėmis kelnėmis. Geltona striuke. Nedaryk išvadų pagal koloritą, mieloji, tramdžiau save. Bet buvo keista VISKAS. Moteris pakilo ir pradėjo vaikščioti pirmyn atgal. Jos kelnės tikrai per garsiai čežėjo. Sėdėti toje nepažįstamoje aplinkoje buvo klaiku. Kas laukia kabinete? Čežėjo visas mano pasaulis. Moteris kažko paklausė. Viešpatie, ar negalėtų ji manęs nematyti? Juk negali būti, kad tai aš, Tautė, esu Vasaros gatvėje. Nežnybkit.

Kabineto durys atsidarė. Išėjo jauna mergina su turbūt mama. Atrodė, kad ne pirmą kartą ten. Ėjo kaip profės. Pas gydytoją kita veržėsi čežakelnė. Gydytoja pasakė, kad ne jos eilė. Spėjau – geltonstriukė čia mėgsta užsukti pasiplepėti. Pakvietė mane. Cha! Lik viena čežėti, keistuole! Pasijutau saugiau.

Po maždaug dviejų pirmų sakinių pas gydytoją pradėjau nesustabdomai verkti. Juk pirmąsyk garsiai įvardijau problemą. O tai baugu išgirsti pirmiausia pačiai. Man pasakė: jums reikėtų atsigulti į Valgymo sutrikimų centro (VSC) ligoninę dviem savaitėms. Tai skambėjo nesuvokiamai. Pirmūnės, šaunuolės galvoje tam nebuvo paruošta vietos. Ašaros užliejo mane visą.

Į Užimtumo tarnybą tądien važiavau apdujusi. Užsiregistravau. Per vieną dieną tapau beprotė ir bedarbė.

Į ligoninę nesiguliau, nes kitą dieną ėjau į darbo pokalbį ir gavau darbą. Pradėjau gydytis lankydamasi VSC stacionare triskart per savaitę. Po VSC skubėdavau į administratorės darbą jogos studijoje. Taip pradėjau sveikti.

„Man pasakė: jums reikėtų atsigulti į Valgymo sutrikimų centro (VSC) ligoninę dviem savaitėms. Tai skambėjo nesuvokiamai. Pirmūnės, šaunuolės galvoje tam nebuvo paruošta vietos. Ašaros užliejo mane visą.“

Ši istorija neturi gražios pabaigos. Nes ji nebaigta. Ji tęsiasi kiekvieną dieną. Galbūt įdomu tai, kad dabar, po daugybės terapijos sesijų ir kitokio vidinio darbo su savo tamsiąja puse, jaučiuosi lengviausia per visą savo gyvenimą. Nors sveriu pora dešimčių kilogramų daugiau nei tuo laikotarpiu, kai dėl maisto kontrolės buvau lieknesnė ir visi gyrė, klausė patarimų, vadino modeliu. Tipinė reakcija žmogui, numetusiam svorio. Liūdna reakcija sergančiam žmogui. Patvirtinanti baimes, kad ten tavo vertė. Jeigu šiandien galiu ko nors jūsų paprašyti – lavinkitės nekomentuoti žmonių kūnų. Kiek pajėgiat. Kaip sako aktorė, aktyvistė Jameela Jamil: „Aš ne už kūno pozityvumą, aš už kūno neutralumą. Moteris turi galvoti tik apie savo banko sąskaitą ir orgazmus.“

Kai pradėjau kuoptis vidinį šūdą, sumažėjo poreikis valytis fiziškai. Valgyti tik neva švarų maistą. Nebeliko griežtų taisyklių. Maisto stengiuosi nebeskirstyti į gerą ir blogą. Tiesiog valgau. Maistas yra maistas. Pripažinti, kad turiu šešėlinę pusę – daug pykčio, gėdos, agresijos, neapykantos, niūrumo, kerštingumo – buvo sveikiausias mano žingsnis. Tiksliau, kelerius metus trukęs procesas. Kuris vyksta toliau. Bangomis. Kartais angelo sparnai pavargsta ir nusileidžiu į kanalizacijos šulinius. Tada vėl paskraidau, ir vėl – patamsiai. Kartais šios būsenos pasikeičia kas valandą. Bet viskas švelniau ir dažniau su mano žinia.

Grupinėje terapijoje psichologė vieną sesiją pasakė: „Gal jau tau atėjo laikas tapti normaliai.“ Mėginu. O nušvitimas tegu eina šikt.