Klausimas, kurį ilgai atostogaudama suku galvoje jau gerą mėnesį. Kur dingo jausmas, kad būti taip, kaip tiesiog būni, jau pakanka, net jei rytas apkuistas, be meditacijų, kavyčių, sporto, seminaro išklausymo, populiarios knygos skaitymo ar dar nežinia ko, ką mums bruka sukamos reklamos, užsiprenumeruoti naujienlaiškiai ar įtakotukai.

Ir atsikvėpkit, nenoriu niekam akmenų į daržą mėtyti, boikuoti ar agituoti, darykit tik taip ir ne kitaip. Noriu pristabdyti ne mokytojus, o pirmiausia mus pačius. Jei kas manyje ir įžiebia raudonas lemputes, tai mastas, kuriuo mes save atakuojame, negebėjimas įjungti kritiškumą dėl patarinėtojų validumo ir energija, skirta vaikymuisi. Nepraleisti, būti su tuo, apie ką dabar kalbama, ko mokoma, pamirštant savęs paklausti, ar čia tikrai apie mane? Ar man to reikia būtent šiame gyvenimo etape?

Bandydama gromuliuoti atsakymą, pati save sarkastiškai erzinu: „Tai ir neklausyk kitų – klausyk savo širdies!“ Dar viena skambi frazė. Tarsi trijų žodžių sąskambiu ateis gyvenimo atsakymai. Dažnai tokias frazes suryjame iš savo vartotojiško alkio, net nenerdami gilyn, dirbtinai bandydami užsikurti tai viena, tai kita gudriai skambančia citata. Klausau aš tos širdies, bet dar ir proto. Juos kartu sudėjus, dažnai kyla sumaištis, bet paskui ateina ir suvokimas, kad girdėti galiu per asmeninio gyvenimo patirtis ir tikrai tik pažingsniui. O jei viskas taip gyvenime važiuotų tik tris žodžius sau pakartojus, nebūtų ir tų visų išorės ugdytojų ir mokytojų.

Jokios stebuklingos piliulės šiandien neparduosiu. Tik pasakysiu, kaip pati laviruoju šioje atrask save, nušvisk, suspindėk, investuok prisirpusioje atmosferoje.

Gal ne surasti, o geriau save suprasti?

Galvoju – juk bandydamas save surasti, imsi ir geriau save suprasti? Ar gerai suprasdamas save ir atrasi save? Tipinė vištos ar kiaušinio dilema, kai galėtume sakyti, kad gal ir problemos nėra. Svarbiausia kažką daryti! Bet man pačiai atrodo, kad „kažką daryti“ virsta pastangomis siekti rezultato, nepasigilinus į procesą. O ir rezultatas toks kiek mistiniu siekiu – atrasti save. Kuriuos čia kupstus pakelti to atradimo ieškant? Gal mums tiesiog reikia labiau lavinti gebėjimą girdėti save – kas mums patinka, kaip norime leisti laiką, atpažinti savo emocijas. Glaistomės mandagumais ar kažkieno įsūdytomis vizijomis, kaip viskas turi būti gražu, malonu, be skausmo, smilkalams smilkstant.

Cottonbro Studio nuotr.

Ar smilkalu virš galvos pamosavus, vidiniai pokyčiai savaime pradės kunkuliuoti? Kartais pasižiūrėjus į socialinių tinklų inspiruotojus toks įspūdis tikrai gali susidaryti. Taip ir pasiklystame, nebemokame atsirinkti, ar mums tų pokyčių apskritai reikia, kokius jausmus jie kelia ir ką mes apskritai čia sprendžiame? Vidines gausas atvėrinėjame, nors išties esame tiek prigausinti, kad mums nepavyksta atsirinkti. Gal man tik daugiau ramybės reikia?

Man vis labiau atrodo, kad tie smilkalai, pakvėpavimai, (įrašykite patys) yra tiesiog madingi, žavūs, dažnai ir labai mistifikuojami ritualai, kurie kartais kaip tik nukreipia dėmesį nuo gilumo, nuo atsakymų į rūpimus klausimus. Ir čia jau būsiu nuobodi – gilumo dažniausiai suteikia profesionali terapija, patyrę koučeriai, atsparumo ugdymas laikantis elementarios sociumo higienos – mažiau dairytis ir lygintis, dažniau atsijungti nuo socialinių tinklų.

Paskui šabloninę tiesą

Vis dėlto mes norime to greito rezultato, kurį jau matome kito žmogaus gyvenime. Bet gal jis (ji) to siekė jau 10 metų? O kad žmonės mėgsta trumpesnius kelius, įrodo prie bene kiekvieno daugiabučio, greta išasfaltuoto grindinio einantis aiškiai pramintos vejos dryžis, padedantis nukirsti tuos du metrus kelio iki namų.

Mes puolame lyginti save su kitais ir siekti greito šviesaus rytojaus, nuostabių santykių, turėdami visai kitokį gyvenimišką „kapitalą“, šeiminį statusą, finansinį pajėgumą ir t. t. Dažnai net nepajuntame, kad vaikomės kieno nors parduodamas iliuzijas, kaip padarius A, B, C viskas pavyks, nes kažkam jau pavyko.

Kiekvienam sunkesniam momentui atėjus galėtum greitai susirasti mokymus, kursus ir t. t., kur žadama, kad po kelių mėnesių ar net greičiau tau ateis atsakymai. Sutinku, kad asmeniniam augimui reikia kitų žmonių istorijų, patirties – tai gali įkvėpti. Man atrodo, kad bėda kyla, kai mes nebemokame to persijoti per savo tikruosius siekius ir poreikius. Dažnai atrodo, kad net nebesugebame išbūti sunkesniais momentais. Naudojame patarimus it pleistrus kiekvienai žaizdai atsivėrus, net nesigilindami, kodėl ji apskritai atsiranda. Kyla jausmas, kad atradinėjame save (suprask – savo autentišką kelią) iš tiesų aklai sekdami kažkieno parduodamą patirties šabloną.

Gąsdina tai, kad tas lengvai prieinamų pleistrų ieškojimas nebemoko mūsų išbūti su savimi. Net jei skauda ir sunku. Mano supratimu, labiausiai save pažįsti, randi per visiškai intymias asmenines patirtis, nebijodamas išbūti tuose gyvenimo įvykiuose, nesitikėdamas, kad kažkas pasakys paslaptį, kaip du žingsnius prašokti, kad nebeskaudėtų. Tai jau tada ne atradinėjimas, o savo emocijų ir patirties nuneigimas. Reikia pripažinti, gyvenimas yra duobėtas ir toks bus visada, kad ir kokį kursą, žadantį, kad nuo šiol viskas bus kitaip, išklausytumėte.

Jei gali ji – gali ir tu! Aš dabar negaliu.

Patarimų ir greitų sprendimų vaikymasis turi šalutinį efektą: įsitikiname, kad mes viską galime (ar bent jau turėtume galėti), ir dar dažnu atveju – viską vienu metu. O kaip gyvenimo etapiškumas? Dar prieš porą metų mane vis apimdavo savigrauža, kad neišlaikau archetipiškos keturių kampų filosofijos naštos: puiki mama, nuostabi žmona, darbe sekasi ir dar pomėgiams laiko yra. Suprask, dar nenulaužiau kodo, kaip tokiai būti.

Ramybė atėjo tada, kai prisipažinau, kad ne, negaliu ir net nenoriu niekam tų savo neva supergalių demonstruoti. Net ir sau. Suvokiau, kad turiu nuspręsti, kam artimiausiu metu skiriu savo pastangas, ir kad turiu pasirinkti ne visus keturis, bet, tarkim, du kampus. Mat toks etapas. Dabar, pamačius kieno nors kito inspiruojančios, atrodo, viską sutalpinančios kasdienybės trupinius, mano savigrauža nė kiek nebeaktyvuojama. Ne veltui parašiau „trupinius“, nes mes tikrai nematome visų niuansų ir kokia tos inspiruojančios kasdienybės kaina. Ėmiau koncentruotis ne į tai, kokią paslaptį jie ar jos turi užantyje, o koks dabar yra MANO gyvenimo etapas?

Mano gyvenimo etapas dabar toks, kad nebenoriu plėšytis ir nesitikiu pasiekti karjeros olimpą per metus, o daugiausiai dėmesio noriu skirti ramybei šeimoje išlaikyti. Jaučiu, jog giliau suvokiu gyvenimo etapiškumą ir tai, kad kartais reikia išlaukti.

Cottonbro nuotr.

Ar man reikia tų amuletų?

Dabar manau, kad į šį klausimą galiu atsakyti pati ir mano kritinis mąstymas, o ne draugė, kuriai tie amuletai labai padėjo. Gal jos rekomendacija ir suveiks, bet aš esu kritinio mąstymo šalininkė. Greitas vartojimas neskatina mąstyti – pamačiau, gražiai supakuota ir jau noriu. Neskirdamas laiko pasigilinti, kas ir ką tau siūlo, gali taip apsirikti, kad, žiūrėk, sėdėsi prisipirkęs amuletų, nors nei jų reikėjo, nei tu juos labai supranti.

Pasiūla labai greitai užčiuopė mūsų pasiklydusių širdelių laikmetį ir dvasingų, greitų, kitokių sprendimų poreikį. O aš ir toliau žadu gyventi manydama, kad ne viskas man turi tikti ir patikti. Nuo to aš netampu pasaulio nemylėtoja, nesugebanti matyti grožio visame kame. Gal būtent tai ir padeda išlaviruoti labirinte, ieškant kelio, o kas esu aš? Aš ir toliau bandysiu atsikelti anksčiau už šeimą, nes šiame etape tai yra mano „mistinis ritualas“ – tiesiog ramiai nusiprausti ir išgerti kavą tyloje. Tokie rytai bus reti, kitokio etapo teks palaukti, gal jis nebus lengvesnis. Bet man ramu, nes žinau, ko reikia ir užtenka dabar.

Man vis dažniau atrodo, kad nieko stebuklingo, ypatingo net ir nereikia – tiesiog dažniau pabūti pačiam su savimi ir, pavyzdžiui, pradėti dieną nuo naminės „tylos stovyklos“, pakeliant akis nuo ekrano, rodančio svetimus gyvenimus.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee