„Moters menininkės pranašumai“ (1988) – būtent taip menininkių grupė „Guerilla Girls“ pavadino vieną iš savo kūrinių. Tai 13 punktų sąrašas, į kurį įtraukti šie „privalumai“: „gali dirbti be sėkmės keliamos įtampos“, „neprivalai dalyvauti parodose drauge su vyrais“, „nereikia patirti gėdos, kai tave kas nors pavadina genijumi“. Anoniminė feminisčių grupė „Guerilla Girls“ susibūrė 1985-aisiais. Tai buvo atsakas į metais anksčiau Niujorko modernaus meno muziejuje surengtą parodą „Tarptautinė naujosios tapybos ir skulptūros apžvalga“. Iš 165 pristatytų menininkų vos 13 buvo moterys. Tai paskatino 7 menininkes užsimaukšlinti gorilų kaukes ir pradėti aktyvistinę veiklą. Iki šiol jos savo kūriniais ir projektais kovoja prieš diskriminaciją dėl lyties ir rasės.

Įkvėptos „Guerilla Girls“, Lietuvoje 2005 m. įsikūrė „Cooltūristės“. Vietoj gorilų kaukių jos dėvi baltus kombinezonus ir suvirintojų šalmus. Šios menininkės tarsi turistės iš kosmoso drąsiais projektais atskleidžia kultūros srityje vyraujančią nelygybę. Tais pačiais metais ši grupė suskaičiavo, kiek moterų kūrėjų pagerbtos Nacionaline kultūros ir meno premija. Paaiškėjo, kad laureatų vyrų buvo dvigubai daugiau. Persvara jų naudai vyravo dar dešimtmetį, o 2012–2013 m. premijos negavo nė viena moteris. Situacija pradėjo gerėti tik nuo 2019 m., kai pirmą kartą moterims skirta daugiau premijų nei vyrai.

Apskritai atrodo, kad pastaruoju metu moterys menininkės yra ant bangos. Jų darbų kainos auga sparčiau nei vyrų. 2022 m. Venecijos bienalės kuratorė Cecilia Alemani ne veltui renginį pasiūlė pavadinti „Sapnų pienu“ pagal siurrealistės Eleonoros Carrington eilėraštį. Parodoje pirmą kartą daugumą sudarė moterys ir nebinarinės lyties šiuolaikinio meno kūrėjos (-ai), o atskirose salėse buvo pristatytos ir XIX–XX a. menininkės. Ankstesnėje bienalėje Lietuvai pirmasis „Auksinis liūtas“ taip pat įteiktas už moterų sukurtą, kuruotą ir prodiusuotą operą-performansą „Saulė ir jūra“. Kol kas tai yra vienintelis kartas, kai mūsų šaliai atstovavo vien menininkės moterys.

Menininkės knygose, parodose ir parduotuvėse

Pagaliau pasirodė ir išsami moterų kūrybos apžvalga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (sud. Agnė Narušytė). Neseniai į geriausiai parduodamų knygų sąrašų viršūnes Jungtinėje Karalystėje šovė Katy Hessel „Meno istorija be vyrų“. Socialinėse medijose taip pat gausu paskyrų, kuriose pasakojama tik apie moteris menininkes, pateikiamos jų darbų analizės ir parodų apžvalgos. Tokį turinį užsako ir moterims kuriantys prekių ženklai. Tokiu būdu ši informacija pasiekia platesnę auditoriją. Tačiau ji siejama ir su komerciniu turiniu, propaguojančiu tam tikrą moters įvaizdį. O šis tikrai ne visada atitinka progresyvių, už moterų teises kovojančių, o kartais ir gana atvirai kapitalizmo sąsajas su seksizmu demaskuojančių menininkių kūryba, kuri pristatoma tokiuose projektuose.

RF studio nuotr.

Vis dėlto šios tendencijos atskleidžia svarbų faktą: šiuo metu plačioji publika tikrai nori atrasti moteris menininkes. Tiesa, troškimas daugiau sužinoti apie profesionales (nebūtinai menininkes) dažnai yra susijęs ir su šiek tiek vojeristiniu noru žvilgtelėti į jų asmeninį, kartais net intymų gyvenimą. Vienos geriausiai žinomų baroko meistrių Artemisios Gentileschi kūrybos aprašymuose beveik visada minimas ir jos išprievartavimas. Menininkės tėvas iškėlė bylą skriaudikui, tad yra išlikę išsamūs teismo dokumentai su jos liudijimais. Taigi minėti menotyriniai tekstai tarsi paprasčiausiai aptaria jos gyvenimo faktus. Tačiau man visada nejauku skaityti intymias menininkės gyvenimo detales.

„Pagrindinėms privačioms organizacijoms – meno mugei „ArtVilnius“, Vilniaus aukcionui, MO muziejui, meno pažinimo centrui „Tartle“, Lewben meno fondui – vadovauja moterys. Nemažos dalies privačių galerijų vadovės taip pat yra moterys.

Galima svarstyti, kaip tai veikė Artemisios kūrybą – galbūt ji savo neapykantą prievartautojui įkūnijo panašiu metu sukurtame šedevre „Judita nužudo Holoferną“. Juk paveiksle biblinė herojė, nė akimirką nesudvejojusi, perpjauna jos geidžiančiam asirų generolui gerklę. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kiek tokia asmeninė informacija laikoma svarbia vertinant vyrų menininkų kūrybą. Ar įsitikinimas, kad asmeniniai poelgiai neturėtų būti turimi omenyje vertinant menininko kūrybą, vyrams taikomas dažniau nei moterims? Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, šiuos klausimus dar labiau išryškino #MeToo judėjimas. 2018 m. anoniminiai moterų kaltinimai buvo pareikšti žinomiems menininkams, dėsčiusiems Vilniaus dailės akademijoje. Nors pedagogų pareigų tie menininkai neteko, tačiau jų kūriniai iki šiol perkami ir eksponuojami, tikrai ne visada nurodant #MeToo judėjimą.

Naujas žvilgsnis

Taigi vis dar ieškome pusiausvyros – kaip lygiavertiškai kalbėti apie menininkių kūrybą. Leidiniai arba parodos, pristatantys vien tik moteris, atkreipia dėmesį, kaip keistai atrodo meno (ar bet kurios kitos srities) istorija, kai iš jos eliminuojama viena lytis. Tačiau „pradanginus“ vyrus pasakojimas netenka ir svarbaus konteksto – tiek kūrybinio, tiek gyvenimiško. Žinoma, reikia kalbėti apie specifines patirtis, kurias konkrečiu laikotarpiu menininkės gavo todėl, kad buvo moterys. Bet ar tikrai svarbiausias dalykas, vienijantis jas visas, yra būtent lytis?

Turbūt svarbiau iki šiol nepelnytai ignoruotas menininkes (-us) įtraukti ne tik į tokias vien joms (jiems) skirtas parodas ar leidinius, bet ir į bendras ekspozicijas ir kolekcijas. Ir nebijoti diskutuoti apie tai, kodėl iki šiol jų ten nebuvo. Supažindinant publiką su tokiais kūrėjais reikėtų apmąstyti, kas mums svarbu vertinant meną ir kodėl. Ar tik vyrų sukurtą standartą tam tikru metu atitikusias menininkes galime laikyti svarbiomis? Lietuvoje, kalbant apie lyčių nelygybę mene, svarbu iš naujo permąstyti ir sovietmečiu įsitvirtinusią dailės šakų hierarchiją. Tapyba, skulptūra ir grafika buvo vertinamos labiausiai. Konkurencija tarp menininkų ir ideologinė cenzūra čia irgi buvo stipriausia. Kaip ir įsitikinimas, kad jose geriausiai gali pasirodyti būtent vyrai.

O taikomajai dailei (grafinis dizainas, tekstilė, keramika, juvelyrika ir kt.) taikyti kiek lankstesni ideologiniai reikalavimai. Taigi šioje srityje įsitvirtinti ir tikrai drąsius meninius eksperimentus realizuoti galėjo nemažai moterų. Pastaruoju metu šių menininkių darbai eksponuojami drauge su kitų sričių sovietmečio kūrėjų darbais. Šitaip pripažįstamas jų meninis lygis ir pamažu keičiasi suvokimas, kad vienos dailės šakos yra vertingesnės už kitas. Kita prieiga – anksčiau tabu buvusių temų svarbos iškėlimas. Per pastaruosius kelerius metus tokio dėmesio sulaukė tarpukario fotografės Vėros Šleivytės darbai. Juose parodomi moterų emancipacijos procesai, kritikuojama socialinė atskirtis to meto visuomenėje ir užsimenama apie homoseksualius menininkės santykius.

Brady Knoll nuotr.

Vyresnės kartos menininkių darbus, eksponuojamus drauge su šiuolaikinio meno darbais, šiandien galima interpretuoti naujai. Taip atsiskleidžia ir istorinis kontekstas, kuris veikia jaunosios kartos kūrybą. Geras pavyzdys yra sprendimas 2024 m. Lietuvos paviljone, Venecijos bienalėje, kartu eksponuoti dueto „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) kūrybą. Menininkė kūrė mokslo, technikos pažangos temomis, bet taip pat kalbėjo apie sovietmečio sukeltas visuomenės žaizdas – tremtis, partizaninio karo sunaikinimą – ir gamtai padarytą žalą. Pastarosios temos sovietmečiu negalėjo būti viešai analizuojamos, tačiau paskatino šiuolaikinius tyrėjus ir publiką iš naujo atrasti M. T. Rožanskaitę. Menininkės darbų aktualumas turėtų dar ryškiau atsiskleisti kapitalizmo įtaką gyviesiems organizmams ir ateities vizijoms tyrinėjančio dueto „Pakui Hardware“ kūriniuose.

Daugiabalsė kultūra

Tokiai menininkių kūrybos sklaidai didelę įtaką daro meno institucijos ir privačių galerijų tinklas. Dažna problema – nors šių įstaigų darbuotojų daugumą sudaro moterys, tačiau jos retai užima aukštas vadovaujamąsias pozicijas. Visgi Lietuvoje situacija yra gana nebloga. Pagrindinėms privačioms organizacijoms – meno mugei „ArtVilnius“, Vilniaus aukcionui, MO muziejui, meno pažinimo centrui „Tartle“, Lewben meno fondui – vadovauja moterys. Nemažos dalies privačių galerijų vadovės taip pat yra moterys. Didžiuosiuose valstybiniuose muziejuose situacija pradėjo keistis nuo 2019 m., kai ilgamečius M. K. Čiurlionio muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovus vyrus pakeitė Daina Kamarauskienė ir Rūta Kačkutė. Šios institucijos formuoja kūrinių vertę, parinkdamos juos nuolatinėms ekspozicijoms ir laikinoms parodoms. Minėti pasirinkimai lemia ir paklausą – ką į savo asmenines kolekcijas įtraukia kolekcionieriai ir kokios yra kūrinių kainos rinkoje. Šitaip daroma įtaka ir menininkių galimybes siekti karjeros.

„Leidiniai arba parodos, pristatantys vien tik moteris, atkreipia dėmesį, kaip keistai atrodo meno (ar bet kurios kitos srities) istorija, kai iš jos eliminuojama viena lytis. Tačiau „pradanginus“ vyrus pasakojimas netenka ir svarbaus konteksto – tiek kūrybinio, tiek gyvenimiško.“

Svarbu ir tai, kad meno bendruomenė negyvena atskirame „burbule“, yra veikiama platesnėje visuomenėje vykstančių procesų. Tai ypač svarbu stiprėjant liberalioms vertybėms oponuojančioms politinėms jėgoms. Tarkime, kaimyninėje Lenkijoje 2015 m. valdžioje įsitvirtinę dešinieji nusprendė pagrindinių meno muziejų vadovus pakeisti savo atstovais ir meno institucijas padaryti palankesnes konservatyviai politinei linijai. Tuomet valdžios nurodymu muziejuose buvo nukabinti tokie feministiniai kūriniai kaip Natalios LL „Vartotojiškas menas“ (1972), kritikavęs komunistinio režimo partriarchalizmą. Vilties teikia tai, kad dar pernai Krokuvos šiuolaikinio meno muziejus šiuos darbus laisvai eksponavo meno mugėje „ArtVilnius“.

Lietuvoje niekam nekilo minčių cenzūruoti kūrinius. Tačiau įdomu, kokios sulauktume reakcijos, jei tokios provokuojančios fotografijos kabėtų Nacionalinėje dailės galerijoje? Moterys menininkės yra tik viena iš per mažai reprezentuojamų grupių. Lytinių, rasinių ir tautinių mažumų įtrauktis meno lauke (kaip ir kitose srityse) vis dar yra opi problema pasaulio mastu. Todėl turėtume stengtis ne tik skirti dėmesį iki šiol mažai eksponuotiems (-oms) menininkams (-ėms), bet ir iš naujo įvertinti istoriškai susiformavusį, griežta hierarchija paremtą meno vertės apibrėžimą. Tai leistų plėsti mūsų suvokimą apie kultūrą, įtraukiant daugiau balsų, kurie iki šiol nebuvo išgirsti.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee