Įsivaizduokite – vasaros viduryje atostogaujate didmiestyje. Alinantis karštis ir gatves užplūdusios žmonių minios jus tuoj pribaigs. Netikėtai pastebite nedidelį muziejų ir spontaniškai nusprendžiate užsukti, nes nebeturite jėgų dar vienai turistų perpildytai must see lokacijai. Prisijungiate prie tuo metu vykstančios ekskursijos. Joje ne tik sužinote kažką naujo, bet ir esate maloniai nustebinti, kaip skirtingai tą patį eksponatą interpretuoja kiti lankytojai. Išeinate pailsėję, ir miesto šurmulys, regis, mažiau vargina.

Arba – jau kurį laiką jaučiate, kad darbe nepatiriate tiek pasitenkinimo, kiek norėtumėte. Tačiau dėl praktinių sumetimų šiuo metu negalite keisti profesijos. Tad nusprendžiate šeštadieniais savanoriauti muziejuje. Susipažįstate su panašių interesų turinčiais savanoriais, įgaunate pasitikėjimo bendraudami su įvairiais žmonėmis, jaučiatės įvertinti ir reikalingi kitiems. Tai bent šiek tiek atliepia poreikius, kurių nepavyksta patenkinti kiek pabodusiame kasdieniame darbe.

Dirbdama parodų kuratore panašių istorijų esu girdėjusi tikrai ne vieną – žmonės dažnai intuityviai muziejuose ieško emocinės atgaivos. Tačiau taip pat susiduriu su nuomone, kad muziejuose lankytis nejauku. Gąsdina griežtos elgesio taisyklės: neduokdie garsiau šūktelės jūsų vaikas ar per arti prieisite prie eksponato, iškart būsite nuplikyti griežtų prižiūrėtojų žvilgsnių. Daug kam atrodo, kad į muziejų privalu ateiti su iš anksto sukauptu solidžiu žinių bagažu. Kitaip nieko nesuprasite ar apsikvailinsite prieš kitus lankytojus. O kai kam muziejuose tiesiog nuobodu, nes turinys atrodo neaktualus arba pateikiamas neinteraktyviai. Tad ar tikrai „paprastam žmogui“ neprieinamomis kultūros šventovėmis laikomi muziejai gali teigiamai veikti tokį asmenišką ir individualų dalyką kaip psichologinė sveikata?

Netikėtas būdas rūpintis emocine sveikata

Pastarieji keleri metai buvo sudėtingi viso pasaulio gyventojams. Mūsų regione įtampa neatslūgsta iki šiol. Plintantis COVID-19 virusas daugumai žmonių kėlė nuolatinį nerimą dėl savo ir artimųjų sveikatos bei reiškė ilgai trukusią socialinę izoliaciją. Vos pandemijai pasibaigus susidūrėme su žiauria Rusijos karo Ukrainoje realybe. O pernai turėjome susitaikyti ir su ekonominiu nestabilumu bei žaibiškai kylančiomis kainomis. Sudėtingų iššūkių virtinė dar labiau paskatino mūsų visuomenės poreikį rūpintis savo emocine sveikata.

Taip pat pamažu vis geriau suvokiama, kad fizinė ir psichologinė gerovė yra neatsiejamos. Kūno ligos gali paskatinti psichologinių negalavimų išsivystymą, ir priešingai. Visuomenei pamažu bręstant, po truputį perimame ir kitose valstybėse beįsigalintį suvokimą, kad visapusė sveikata susijusi su socialine nelygybe ir jos nulemtu gyvenimo būdu. Tai itin išryškėjo per COVID-19 pandemiją. Šiuo laikotarpiu psichologiškai sunkiau buvo tiems, kurie neturėjo pakankamo socialinio palaikymo, finansinio saugumo ir įgūdžio atskirti baimę skatinančias melagienas nuo patikimos informacijos. Taigi sveikatos problemų prevencija, kuri gali būti ne tik medicininio, bet ir socialinio pobūdžio, yra be galo svarbi. O šioje srityje reikšmingą vaidmenį gali atlikti ir muziejai.

2021 m. Pensilvanijos universiteto mokslininkai Katherina Cotter ir Jamesas O. Pawelskis ėmėsi iniciatyvos apžvelgti 100 skirtingose valstybėse vykdytų tyrimų apie lankymosi muziejuose teikiamą naudą. Pasirodo, jis mažina stresą, nerimą ir kraujospūdį. Atliekant kelis tyrimus matuotas būtent su stresu susijęs hormono kortizolio lygis. Pusvalandžio meno muziejuje užteko, kad pakilęs hormonų lygis normalizuotųsi, nors įprastomis sąlygomis tam būtų reikėję bent kelių valandų. Be to, nustatytas teigiamas poveikis lėtinio skausmo valdymui ir senatvinės demencijos prevencijai. Apskritai po apsilankymo muziejuje dauguma apklaustųjų jautėsi mažiau emociškai išsekę ir socialiai izoliuoti. Pozityvus pokytis pastebėtas ir tiriant muziejuose besilankančių demencija, Alzheimerio ar kitomis psichologinėmis ligomis sergančių žmonių savijautą.

Ron Lach nuotr.

Nors šie rezultatai nuteikia pozityviai, K. Cotter ir J. O. Pawelskis skatina koncentruotis ne tik į tai, kaip muziejai padeda spręsti jau iškilusias problemas, bet ir į prevencinę naudą. Kitaip tariant, kaip muziejų siūlomos veiklos sukelia pozityvias emocijas, prisideda prie gyvenimo prasmės pojūčio, atskleidžia mūsų stiprybes ir gebėjimą ištverti sudėtingas situacijas, mezga ryšį su bendruomene. Juk archyvuose saugomi objektai gali kelti klausimų, skatinti smalsumą, kritinį mąstymą ir dalinimąsi savo įžvalgomis su kitais – visa tai prisideda prie psichologinės gerovės. Todėl muziejininkai dažnai susiraukia išgirdę priekaištus, kodėl parodose eksponuojami meno kūriniai tokie „negražūs“. Užtenka pagalvoti apie tapytojo Šarūno Saukos paveikslus. Daug kam jie atrodo ne tik estetiškai nepatrauklūs, bet net ir gąsdinantys ar atstumiantys. Tačiau tokios nejaukios ir provokuojančios kompozicijos puikiai tinka diskusijai pradėti ir paskatinti lankytojus nuoširdžiai pasidalinti savo įspūdžiais.

Į muziejus – mokytis, bendrauti ir keisti savo nuomonę

Muziejai turi ir dar vieną didelį privalumą, nes juose informacijos perdavimo būdai ir mokymosi tikslai nėra taip griežtai apibrėžti kaip mokyklose ar universitetuose. Lankytojams dažniausiai suteikiama galimybė mokytis per patyrimą ir savu tempu. Tad jie gali patys kontroliuoti mokymosi procesą ir jaučiasi labiau atsipalaidavę – juk po apsilankymo nelaukia grėsmingas testas. Muziejų darbuotojams, rengiantiems parodas ir edukacijas, visiškai suprantama, kad nėra teisingų atsakymų ir visi dalyviai turės skirtingų įžvalgų. Todėl sau tinkamą mokymosi būdą gali rasti įvairaus amžiaus žmonės. Ir jie tai gali daryti nepaisydami amžiaus skirtumų. Pavyzdžiui, parodą lankantys tėvai ekspozicijas tiria drauge su vaikais, o vyresnio amžiaus žmonės muziejuje jaučiasi daug drąsiau nei universiteto paskaitose. Vadinasi, muziejai – patraukli mokymosi vieta visą gyvenimą (angl. lifelong learning), mat jie yra gerokai lankstesni priimdami įvairių mokymosi įgūdžių ir poreikių turinčius žmones.

Būtent dėl šio muziejų potencialo taip svarbu, kokias visuomenei svarbias temas jie renkasi įtraukti į savo ekspozicijas. Reikšminga ir pasirinkta forma – ar ji suprantama tik tos srities specialistams, ar ir platesnei visuomenei. Galiausiai ar atsižvelgiame į jau minėtą lankytojų mokymosi poreikių spektrą. Vis dažniau viešojoje erdvėje girdime naują terminą – neuroįvairovė (angl. neurodiversity). 1998 m. jį pasiūlė ir su autizmu siejo australų sociologė Judy Singer. Tačiau šiandien neuroįvairovė vartojama kalbant apie labai įvairias patirtis, kurias iki šiol buvome įpratę vadinti sindromais ar psichinėmis ligomis. Naujas terminas susijęs su požiūrio į žmogaus smegenis kaita – vietoj to, kad nuo statistiškai vidutinių būsenų nutolusias būsenas laikytume nenormaliomis, atkreipiame dėmesį į šių žmonių turimus gebėjimus.

Muziejai gali ne tik suteikti sąlygas skirtingų poreikių žmonėms pamatyti ekspozicijas jiems tinkamu būdu, bet ir kovoti su visuomenėje gajais stereotipais. Neformalus mokymasis čia kelia mažiau streso ir padeda organiškai įsisavinti siūlomas žinias. Tad tikėtina, kad įsitvirtinusių stereotipų permąstymas sulauks mažesnio pasipriešinimo nei ta pati informacija, pateikta formalaus ugdymo kontekste. Kalbėdami apie psichinę sveikatą, neuroįvairovę ir emocinę gerovę, muziejai ne tik skatina rūpintis savo sveikata, bet ir normalizuoja visuomenės įvairovę. Šios pastangos gali bent šiek tiek mažinti socialinę atskirtį ir visuomenės susiskaldymą. O tai – turbūt jau nenustebinsiu – irgi prisideda prie mūsų visų psichologinės gerovės.

Tiesa, vieni šio titaniško darbo muziejai nenuveiks. Bendradarbiavimas su sveikatos apsaugos institucijomis yra būtinas. Vienas geras pavyzdys – socialinio recepto sistema paremta Jungtinės Karalystės, Kanados, Norvegijos gerąja patirtimi. Iniciatyva skirta stiprinti senjorų psichologinę gerovę ir psichikos sveikatą, mažinti socialinę atskirtį ir negalios stigmą. To siekiama pensinio amžiaus žmones įtraukiant į ilgalaikes nemokamas kultūros, sveikatingumo, neformaliojo švietimo ar kitas veiklas. Jau šiemet pradedamas bandomasis projektas, o nuo 2024 m. šią iniciatyvą ketinama vykdyti visoje Lietuvoje.

Daugeliu atvejų muziejų teikiama nauda psichinei sveikatai tik didėja, jei įsitraukiate į bendrą veiklą su kitais žmonėmis. Kitaip tariant, vienumoje pasivaikščioję po sales nurimsite, surasite kažką naujo ir įsikvėpsite. Tačiau tikėtina, kad sudalyvavę edukaciniame užsiėmime ar ekskursijoje taip pat jausitės ir mažiau vieniši ar nesuprasti, pajusite malonų bendrystės jausmą. Dar ilgalaikiškesnę naudą duotų dalyvavimas savanorystės programoje. Turbūt esate patyrę, kad skirdami savo laiką ir dėmesį kitiems patys jaučiamės daug geriau. Šis poveikis plačiai tyrinėtas mokslininkų. Jungtinės Karalystės Psichikos sveikatos fondo atlikti tyrimai rodo, kad padėdami ar tiesiog rodydami gerumą kitiems žmonėms patiriame sustiprėjusį laimės, gerovės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmą. Tai gali būti ir didelio pasiaukojimo reikalaujanti veikla, ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai: geras žodis kitam ar atlaidumas sau. Yra daug priežasčių, kodėl bendruomeninė veikla gali turėti tokį teigiamą poveikį: prisidėjus prie bendros gerovės gerėja mūsų nuotaika, tai leidžia jaustis pajėgesniems ir sustiprina santykius su kitais.

Kad ir kokiu būdu nuspręsite pasinaudoti muziejų teikiama nauda savo emocinei gerovei stiprinti, verta prisiminti, kad dažniausiai tam nereikalingas joks išankstinis pasirengimas. Nereikia būti meno istoriku ar menininku, kad galėtume savitai suvokti kūrinius. Visi muziejai – tiek valstybiniai, tiek ir privatūs – dirba lankytojams. Tad jūs turite teisę dalyvauti siūlomose veiklose sau tinkamiausiu būdu ir išsinešti unikalią patirtį. Tiesa, muziejai yra socialinės erdvės, kur dažnai jaučiamės stebimi ir patys stebime kitus lankytojus. Jei kažkas 5 minutes akylai stebeilijasi į jums visai nepatikusį paveikslą, tikrai galite pasijusti visiškais neišmanėliais, nesugebėję įžvelgti kūrinio svarbos. Bet kartais verta pamiršti aplinkinius ir susitelkti į save. Ilgiausiai sėdėti prie vieno jus patraukusio kūrinio gali būti taip pat naudinga, kaip ir atidžiai apžiūrėti ir su draugais aptarti visą ekspoziciją.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee