Dula, kūno terapeutė Vilma Kraelskaitė jau dešimtmetį lydi moteris per vieną didžiausių virsmų jų gyvenimuose – naujos gyvybės atvedimą į pasaulį ir tapsmą mama. 2013-aisiais ji drauge su bendramintėmis inicijavo dulų judėjimą Lietuvoje ir pati tapo aktyvia nare. Koks yra dulų vaidmuo? „Per nėštumą gali su jomis kalbėtis ne tik mediciniškai, bet ir giliau, užduoti visus savo klausimus ir išsakyti abejones, pasitarti, kur geriausia būtų gimdyti. Paskutinėmis nėštumo savaitėmis, bendraujant su dula, gali aptarti savo besikeičiančius pojūčius – tiek fizinius, tiek psichologinius. O gimdymo metu dula amortizuoja atmosferą, emocijas“, – pasakoja Vilma. „Mielosios“ auditorijai mudvi išsamiai, jautriai pasakojame apie santykį su kūnu šiuo ypatingu metu, medicinos sistemos spragas ir „emocinio krepšelio“ paruošimą.

Vilma, su kokiu požiūriu į didelį gyvenimo virsmą – nėštumą ir gimdymą – dažniausiai susiduri savo praktikoje šiandien?

Mūsų požiūris į artėjantį virsmą labai priklauso nuo požiūrio į gyvenimą apskritai. Šiandien mes daug ko siekiame, esame efektyvūs. O kiek gyvenime yra erdvių, kurios nematuojamos efektyvumu? Jų nedaug, nors tai svarbiausi momentai žmogaus gyvenime: įsimylėjimas, santykiai, gimimas, mirtis. Štai šie dalykai nematuojami efektyvumu. Kai užsimezga nauji santykiai, užklumpa liga, netektis ar kaip tik laukia susitikimas su nauja gyvybe, mes neturime instrukcijos, ką daryti. Galima mestis į intelektualizavimą: maksimaliai apie tai sužinoti, pasižymėti punktelius „gelbėjimosi sąraše“ ir tuomet pajusti didesnį saugumą, kylantį iš kontrolės. Alternatyva – išverti neapibrėžtumą, pasitikėti procesu. Čia labiausiai turiu omenyje psichologinę ir dvasinę, o ne medicininę gimdymo patirtį. Iš tiesų neįmanoma iš anksto numatyti, kaip moteris reaguos vaikščiodama savo fizinių galimybių paribiais, kiek jai pavyks išsilaisvinti nuo įtampos. Bet ruoštis visgi reikia.

Buvimas šalia gimimo man labiausiai reiškia žmogaus lydėjimą per virsmą. Kartu su moterimi ir jos partneriu žengiame į nepažintą žemę, kur negalioja loginio pasaulio taisyklės ir ne itin gelbsti iš anksto suplanuoti punktai. Gimdymo kaip proceso sėkmė kyla iš bazinio pasitikėjimo pasauliu, kurio vienos moterys turi daugiau, kitos mažiau. Taip pat ir iš ryšio su savo kūnu, kiek gebame „išeiti iš proto“ ir visiškai atsiduoti kūniškam patyrimui.

Perkelčiau savo atsakymą į egzistencinį lygmenį. Mūsų visuomenė lig šiol nežino, ką daryti su gimimu ir mirtimi: esame perkėlę šiuos procesus iš namų, kad būtų saugiau, tačiau ar tikrai jaučiamės saugiau? Būdama prie gimdyvės tampu sergėtoja, drąsinu ir stengiuosi, kad jai ir jos vyrui būtų kuo saugiau. Padedu jiems ištverti nežinojimą, bet ir pati nuolat jaučiuosi nežinanti, nes tai, kaip gimsta mama ir gimsta vaikas, kaskart yra unikalu.

Atkreipiau dėmesį, kad išgirsti, perskaityti apie neigiamas gimdymo patirtis yra kur kas paprasčiau nei apie teigiamas – šių tenka paieškoti ilgiau.

Pasidalinti stipria neigiama patirtimi lengviau nei stipria teigiama – taip yra visose gyvenimo srityse. Teigiama patirtis dažniausiai neturi daug išorinės istorijos bruožų. Mama gali būti apsalusi nuo pakeistos gimdymo būsenos, ašaroti glausdama vaikelį absoliučios meilės sūkuryje. Kokia čia istorija? Tuo, kas mums itin brangu – tyriausios vaikystės, meilės patirtys – dažnai ir nesinori dalintis su aplinka. Panašiai galima kalbėti ir apie gimdymą. O jei nepasiseka, esame linkę apkaltinti ką nors (įskaitant ir save) dėl neteisingo elgesio ar sprendimų. Ir štai turime patrauklią istoriją. Manau, moterys savotiškai gydosi „ventiliuodamos“ savo patirtį. Žinoma, gaila, kad kitos nėštukės kartais netyčia tokias istorijas perskaito ir dar labiau įsibaimina. Deja, baimė beveik tapo norma. Kita vertus, jei aš niekam nepasakoju apie savo „nepavykusį“ gimdymą, taip pat derėtų susirūpinti. Tas viduje besikaupiantis skausmas ir sunkūs jausmai gali suryti visą motinystės grožį. Aš, kaip kūno terapeutė, ir kelios kolegės dulos pasakojame gimdymo istorijas. Be abejo, besilaukiančiai moteriai ypač malonu girdėti, skaityti saldžias, geras nėštumo ir gimdymo istorijas, kurios įkvepia, suteikia pasitikėjimo.

Ar vidinį kvietimą tapti dula išgirdai po savo vaikų gimimo?

Toks dažniausias scenarijus, taip nutiko ir man. Tiesa, tarp mūsų, dulų, yra ir negimdžiusių moterų, kurios taip pat jaučia tokį pašaukimą.

Tris savo vaikučius ruošiausi gimdyti dalyvaudama pribuvėjos Jurgos Švedienės šeimų ratuose, į kuriuos anuomet susirinkdavo po 60 žmonių. Išgyvenome didžiulę bendrystę ir įkvėpimą, dalindavomės pozityviomis istorijomis ir gimdymą laikėme sakraliu ir natūraliu virsmi. Beje, po kelerių metų per Lietuvą nuaidėjo Jurgos teismų istorija, atnešusi jai didelių išbandymų, bet kartu ir pastūmėjusi Lietuvą imtis gimdymo namuose reglamentavimo, kuris, deja, lig šiol vis dar stringa biurokratinėje painiavoje. Ir Europos žemėlapyje Lietuva – balta varna.

Taigi savo pirmąjį nėštumą išgyvenau lyg ant sparnų. Atrodė, kad gimdydama, jei tik reikės, pereisiu ugnį ir vandenį – tokį begalinį tikėjimą turėjau. Paprastai pirmasis gimdymas būna sunkiausias, nes reikia „vartelius pradaryti“, ir retrospektyviai tas tikėjimas labai pravertė. Gimdžiau namuose: šalia buvo vyras ir pribuvėja, kurią pažinojau, turėjome gerą tarpusavio ryšį. Tai buvo labai svarbu. Paskui gimė antras, trečias vaikelis, sukausi mamų bendruomenėje, draugavome šeimomis, krikštijome vieni kitų vaikus. Neįtikėtina, bet net ir šiandien, praėjus 18 metų nuo pirmojo gimdymo, aplink yra daugybė „ratiečių“, į kuriuos visada gali kreiptis. Šiame rate išaugo iniciatyva dulų judėjimą atvežti į Lietuvą. Sakau, „atvežti į Lietuvą“, mat ši koncepcija JAV ir Europoje gyvavo jau keletą dešimtmečių. Žinoma, istoriškai moterys vienos niekuomet negimdydavo – turėdavo jas palaikančių moterų: pribuvėjas, mamas, seses, drauges. Džiaugiuosi, kad atsidūriau reikiamu metu reikiamoje vietoje ir su bendramintėmis sukėlėme proveržį. Taip, priimu ir išgyvenu savo kelią kaip pašaukimą ir dovaną.

Kokia buvo dulų judėjimo Lietuvoje pradžia? Kaip sekėsi čia įsitvirtinti?

Teko būti pirmųjų dulų mokymų 2013 m. koordinatore; atsimenu, kreipiausi į Europos dulas, susirašinėjau su vokietėmis, šveicarėmis, latvėmis. Paprašėme dulų mokymų programų ir jas perskaičiusios sukūrėme savąją – pasikvietėme gydytojų, psichologų, akušerių. Vykome į Rygą pas dulas latves, kad pakviestume mus mokyti. Dabar gražiai bendraujame su jomis. O mūsų dulų mokymų programa lig šiol yra viena išsamiausių Europoje.

Turėjome stiprią komandą, kuri ir viešuosius ryšius padėjo plėtoti. Surengėme spaudos konferenciją, į kurią pasikvietėme gydytojų iš Vilniaus gimdymo namų, ir jie viešai pasakė, jog džiaugiasi šia iniciatyva ir laukia dulų šiuose namuose. Iš esmės galime pasidžiaugti mūsų santykiais su medikais. Vadovaujamės dulų etikos kodeksu ir stengiamės nesikišti į medicininę gimdymo dalį, bet vis tiek domimės naujausiais tyrimais. Prisipažinsiu, būna nelengva matyti tyrimais nepagrįstas, tik iš įpročio kartojamas ar net pavojingas (kaip pilvo užgulimas) praktikas ligoninėse. Bet ta patirtis ir savotiškai skatina „išmintingėti“, nes ką gi daryti su netobulu pasauliu – reikia jį priimti.

Didžiuojuosi, kad per dešimtmetį dulos prisidėjo prie įvairiausių iniciatyvų, kuriomis buvo siekiama sudaryti geresnę gimdymo aplinką Lietuvoje. Tai yra, pavyzdžiui, plačiausia gimdymo patirčių apklausa, kurią vykdo MGIS (Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga), arba šiuo metu startuojantis projektas Vilniaus gimdymo namuose, kuriuo siekiama įsteigti pirmuosius Lietuvoje natūralaus gimdymo kambarius.

Kokio dydžio dulų bendruomenė Lietuvoje yra šiandien?

Savo bendruomenę skaičiuojame kartomis. Šiandien jau yra trys gimdymo dulų kartos ir viena pogimdyvinio laikotarpio dulų karta. Aš priklausau pirmajai kartai. Mūsų yra per 100, bet aktyviai dirbančių, kurias vienija Dulų asociacija, – apie 40.

Kaip Tu apibūdintum dulų vaidmenį nėštumo ir gimdymo kelionėje tiems, kuriems dulų funkcija, reikalingumas dar atrodo gana migloti?

Bazinis moters poreikis per nėštumą ir gimdymą – saugumas. O sveikatos priežiūros sistema veikia labai fragmentiškai. Nėra taip, kad galėtum lankytis pas tą pačią akušerę ar gydytoją, kuriam prižiūrint gimdysi, o paskui dar sulauktum jos savo namuose po gimdymo. Skamba kaip svajonė? Daugybėje Europos šalių tai yra norma. Štai pavasarį mes, kelios dulos, lankėmės Islandijoje. Jautru iki ašarų žinant, kad yra sistema, kuri taip atliepia moters poreikius. Net klausėme savęs – kam išvis Islandijoje dulos, jei teikiama tęstinė akušerinė priežiūra.

Bet Lietuvoje mes tikrai užpildome tas spragas, nes lydime moterį nuo pradžios lig galo. Per nėštumą galima su mumis kalbėtis apie visą savo patirtį – ne mediciniškai, kaip su gydytoju, bet ir giliau, apie baimes, abejones ar džiaugsmus. Žinome daugybę praktinių gudrybių, kurios gali palengvinti gimdymą. Galime papasakoti, kas realiai laukia ligoninėje. Ir ne apie baubus kalbame, bet apie tai, kaip moteriai sutarti su savo vidumi, neperleisti kitam atsakomybės už savo gimdymą. Paskutinėmis nėštumo savaitėmis ir dienomis moteriai dažnai kyla įtampa, tuomet bendraujame dažniau – tiesiog esame nuolat prieinamos. Deja, medicinos sistemoje net ir širdingiausias gydytojas ar akušerė tiesiog neturi tokiam „softui“ nei išteklių, nei laiko ar energijos. Apibendrindama sakyčiau, kad dulos darbas visų pirma pasižymi kokybišku dėmesiu. Kai dalyvauju gimdyme, ta vienintelė moteris ir jos vyras man yra svarbiausi. Sakyčiau, abipusė prabanga palaikyti tokį santykį. Tai reta. Taip mamos slaugo sergančius vaikus, panašiai vyksta sesija psichoterapeuto kabinete. Tik ne 50 minučių, o 8 ar net 20 valandų. Jei jau esame ligoninėje, ir medikų pamaina spėja pasikeisti.

Daug tenka girdėti ir apie medicinos sistemos spragas. Kokias jas pati matai?

Medicinos priežiūros sistemoje, deja, yra užkoduota psichologijos ir medicinos atskirtis. Be to, su tuo darbo krūviu, kurį turi gydytojai ir akušerės, tiesiog neįmanoma atliepti abiejų plotmių. Būtent todėl didžiojoje pasaulio dalyje veikia alternatyvūs modeliai – privatūs gimdymo centrai, yra prieinamas ar net finansuojamas gimdymas namuose, ir šie du modeliai atliepia jautresnės visuomenės dalies poreikius. Sutinku daugybę šeimų, kurios nusiteikusios mokėti už… saugumą, kad niekas nekalbėtų grubiai, kad nebūtų nereikalingo skubinimo, kad moters prašymai būtų gerbiami. Taip, net nebūtinai įgyvendinami, jei nėra palankių aplinkybių, bet visų pirma – gerbiami. Taigi dalis moterų nori subtilesnės, lėtesnės patirties, o neturint pasirinkimo, tenka tenkintis tuo, ką turime.

Medicinoje kažkodėl nėra įvardinto, išsakyto bendravimo kultūros minimumo. Nubrėžtų ribų, kad negali savo streso taip paprastai išlieti prieš pacientą, negali jo pulti. Jei tos ribos egzistuotų, būtų mažiau ir kritikos. Kita vertus, kaip pamokyti žmones būti mandagius, jei jų nemotyvuoja atlyginimai ir į darbo vietą su 24 valandų budėjimais nelaukia akušerių eilė? Čia labai svarbus aspektas.

Atsimenu šviesios atminties gydytojos akušerės-ginekologės Bangos Kulikauskaitės iš Kauno Krikščioniškųjų gimdymo namų žodžius, kad gimdykloje svarbiausia užmegzti ryšį su moterimi ir pelnyti jos pasitikėjimą. Labai teisinga frazė, bet realiai ji negalioja, nes šis dalykas daugeliui medicinos personalo neatrodo svarbus. Gydytojai mano, kad jų kvalifikacijos turėtų užtekti moters pasitikėjimui pelnyti, tačiau prieš tave yra žmogus didžiausiame savo virsme, turintis itin daug baimių, abejonių… Tuomet tavo pasitikėjimas nuteka į vyrą, į dulą. Abejonių akimirkomis moterys kartais atsisuka į dulas klausdamos, ką jos pasakys. Mūsų profesinės etikos kodeksas neleidžia kištis į medicininius sprendimus. Ši situacija sukuria trintį gimdyklose. Bet ji kyla iš pagarbos nebuvimo.

Esu tikra, kad gimdymą galima laikyti sėkmingu ne tuomet, kai jis greitas, mažiau skausmingas ar itin natūralus, bet kai moteris jame randa savo jėgą, pajunta esanti pakankamai stipri priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Liūdniausios gimdymo istorijos kalba apie nugalinimą. „Man kažką darė, nieko nuo manęs nepriklausė, jaučiausi bejėgė.“ Akivaizdu, kad ta trauma stipriai atsiliepia motinos santykiams su vaikeliu ir motinystei apskritai.

Noriu akcentuoti, kad ir pačios šeimos gali prisidėti prie sistemos keitimo „iš apačios“ – rašyti skundus. Ir geriau ne ilgus jausmingus laiškus apie savo nuoskaudas, nes jie gali atrodyti nerimtai (juk veikia hormonai, ką čia tos moters klausysi!). Labiau tinka faktinis ar net teisinis stilius. Patys gydytojai ne kartą yra prasitarę: jei moterys rašytų skundus po gimdymo, patyrusios neetišką elgesį, jie būtų priversti skundus svarstyti ir labiau permąstyti savo darbo metodus.

Lietuvos dulų asociacija jau septintus metus yra Europos dulų tinklo narė. Dažnai važiuoju į užsienio konferencijas, kur su kitomis dulomis aptariame situaciją savo šalyse. Pastebime, kad gimdymo grožis visur yra vienodas, tačiau gimdymo priežiūros sistema – panašiai ydinga. Tai yra bendra kultūrinė patirtis. Visgi, tarkime, Lietuvoje sąvoka akušerinis smurtas reiškia ką kita nei kur nors Šveicarijoje ir posovietinio bloko šalyse. Tai priklauso nuo bendro šalies kultūros lygio.

Atskira skaudi tema – laikotarpis po gimdymo. Daugelyje Europos šalių mamos pirmosiomis savaitėmis kone kasdien sulaukia akušerių ar slaugytojų savo namuose, kur šios ne tik naujagimį apžiūri, bet jas išklauso, padeda buityje ir pagloboja vyresnius vaikus. O Lietuvoje šiuo atveju – didžiulė praraja. Jei neturi darnių santykių, itin įsitraukusio vyro arba savo tėvų ar draugų paramos, esi viena. Norėčiau paskatinti moteris ieškoti postpartum dulos, jų turime visą būrį įvairiuose miestuose. Dula bus palydovė, kol išmoksi gyventi iš vidaus ir išoriškai pasikeitusiame pasaulyje. Be jokios abejonės, būtinos sisteminės permainos valstybės mastu.

Svajoju, kad dulos galėtų ateiti į Visuomenės sveikatos centrus su paskaitomis, užsiėmimais ir šeimų ratais. Turime išties unikalių kompetencijų ir patirties, kurių neturi jokia kita „oficiali“ profesija. Visgi, valstybės požiūriu, mes esame neaišku kas: kadangi mūsų profesija nelicencijuota, valstybiniame sektoriuje negalėtume dirbti oficialiai. Tiesa, yra ir išimčių: išskirtinis – daug paslaugų šeimoms siūlantis Ukmergės šeimos centras, kuris savo projektams sėkmingai samdo dulas.

Dulos kelyje Tu remiesi ir kūno terapeutės žiniomis. Koks santykis su kūnu randasi šiuo pažeidžiamo, itin jautraus virsmo mama laikotarpiu?

Dabar kūno tema yra madinga ir kartais virsta pelėkautais. Apmąstyti šią temą intelektualiai yra viena, o turėti santykį su kūnu, prisiliesti prie jo dėmesingai, fiziškai – visai kita patirtis. Kai dirbu individualiai, kaip kūno terapeutė ir ne tik su nėščiomis moterimis, stebiu procesą: žmogus ateina į kūno terapijos užsiėmimą, bet iš tikrųjų nori kalbėti, pasakoti, nes nusileisti į savo kūną nėra paprasta. Kai kuriems žmonėms ir baisoka, neramu, ką ten gali rasti. Viskas gerai, bet kviesčiau suvokti, kad tai – lėtas procesas, kuriam reikės atidumo ir laiko, bet labiausiai – pasitikėjimo.

Nėštumas ir gimdymas – vienos kūniškiausių patirčių per visą moters gyvenimą. Galiu pamilti savo pilnėjantį kūną, mėgautis juo, galiu ir jo nemylėti. Pažįstu, priimu visas savo kūno ertmes ar nenoriu nieko girdėti apie jas, o juo labiau apie prisilietimą. Jei moteris eina į mankštas, daro kvėpavimo pratimus, plaukioja baseine ir pan., gimdyti būna fiziškai lengviau, tačiau nebūtinai šis įdirbis padeda įgyti sėkmingos patirties apskritai. Norėtųsi tokio organiško, pasitikinčio santykio su kūnu, kai pameti galvą ir paklūsti gyvūniškam instinktui. Tai stipru, išblunka skausmo ir malonumo ribos. Ten baimė nesukausto kūno.

Nemažai mano klienčių yra moterys po sudėtingo gimdymo, turinčios kūne sustingusią patirtį, traumą, darančią įtaką ir motinystei. Įkvepiu jas drąsiai pažvelgti ten, kur skauda, ieškoti išteklių.

Kaip kūno terapeutė skaitau du unikalius patirtinių užsiėmimų ciklus – apie gyvybės užsimezgimą ir apie gimimą. Cikle „Manęs pradžia“ gilinamės ir bandome pajusti ląsteles, jų susijungimą, intensyvų naujo kūno tvėrimą pirmosiomis dienomis ir savaitėmis. Iš dalyvių, tarp kurių būna ir medikų, ir psichologų, girdžiu, kad jie per tokį kursą patiria gyvybės sakralumą ir kažkokią determinaciją – neįtikėtiną biologijos jėgą. Tai klausytojus veda prie savo ištakų priėmimo ir daug kam yra gydomoji patirtis.

Skaitydama ciklą „Gimimas“ kviečiu suaugusius žmones per judesį ir vaizdinį patirti savo gimimą. Čia neabejotinai aktuali santykio su mama tema, egzistencinis meilės, artumo ilgesys. Vyresniajai kartai buvo normalu gimti šaltoje, nejaukioje, nuasmenintoje erdvėje ir beveik nematyti mamos pirmosiomis paromis. Ta patirtis glūdi kūno ląstelėse. Sakyčiau, ši gimimo praktika turi galios gydyti prieraišumo traumą. Ne tik pirmųjų gyvenimo dienų, bet ir pirmųjų pusantrų metų, kai formuojasi saugus arba nesaugus prieraišumas, traumą. Mano kolegė teigia, kad praktika „sutaupo ir kokius metus terapijos“. Svajočiau, kad visi gimdyvėmis besirūpinantys specialistai ją išbandytų. Kaip tuomet pasikeistų jų požiūris…

Besilaukiančios moterys gali rasti daug informacijos, patarimų, koks turi būti kūdikio kraitelis, kokių daiktų prireiks gimdykloje. O kokį emocinį krepšelį (psichologės Sigitos Valevičienės terminas), t. y. psichologinį pasiruošimą, nurodytum kaip būtiną?

Iš savo mokytojų perėmiau mintį, kad gimdai taip, kaip gyveni. Gimdymas – tai ankstesnių gyvenimo patirčių egzaminas, patikrinantis tavo streso valdymo įgūdžius, pasitikėjimą pasauliu. Todėl pirmiausia kviesčiau pareflektuoti savo ankstesnį gyvenimą, savo stiprybes, kurios gelbėdavo sudėtingose situacijose. Tai ir gebėjimas atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį, pasitikėjimas dvasiniu pasauliu. Ką aš darau, kai baisu? Ar galiu šokti į šaltą vandenį jausdamas pasitikėjimą? Kiek gebu paprašyti pagalbos iš aplinkinių? Mano pagrindas, kuris bus svarbus gimdant, yra tas pats, į kurį remiuosi kasdien.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee