„Mano tikslas – kuo fainiau gyventi tomis aplinkybėmis, kuriose esu, nieko kardinaliai nekeičiant ir netaisant“, – sako kūno psichoterapijos praktikė Laura Kuznecova, kai jos paklausiu apie šiuo metu internetinėje grupėje vykstantį jos organizuotą „Resursų iššūkį“. Dalyvių siekis – surasti tai, kas labiausiai gali suteikti jėgų kasdienybėje. Laura pastebi, kad kartais tai padaryti taip paprasta, jog… atmetame tai, kaip per daug nerimtus patarimus.

Laura, pastaruoju metu teigi labiausiai jaučianti pervargusių, perdegusių žmonių bangą – ir Tavo trečią kartą mestą „Resursų iššūkį“ priėmusieji labiausiai akcentavo besijaučiantys išsieikvoję. Kodėl tai taip ūmu dabar?

Kuo garsiau rėkia išorė, tuo prasčiau sekasi girdėti savo vidų. Aš jaučiuosi visiškai taip pat. Neseniai buvau atsitraukusi, praleidau savaitę už miesto, sode, ir stipriai nustebau pajutusi, kad iš esmės man nieko nereikia, visko užtenka. Pusę amžiaus nugyvenusi, kūno psichoterapijoje gerokai paplaukiojusi, atrodo, turėčiau būti guru (šypsosi), bet ne. Visgi nervų sistema veikia autonomiškai, yra vidinės struktūros, žaizdos, chroniška gėda, ir visa tai santykiauja su aplinka, mes nesame visagaliai.

Neseniai turėjau fainą sesiją su kliente. Ji pasakė, kad labai norėjo iš kaimo persikelti gyventi į miestą ir tai padariusi suprato, ko neteko. Ryškiausia netektis buvo tikras ryšys. Pamėginsiu paaiškinti: kai žmogus stovi tvirtai, ramiai ant žemės, jis eina į plotį, į tai, kas yra jo lygyje. O mieste žmogus nuolat eina į viršų, ir tai visi daro po vieną. Net tada, kai susitinkame, pavyzdžiui, einame drauge pietauti, ryšys nesimezga – visi tarsi esame savo cilindruose. Pažiūrėkime ir į architektūrą – kaimo pastatas dažniausiai būna platus, o miesto – aukštas. Tas pats nutinka ir su žmogumi. Tam, kad tu galėtum megzti ryšį, turi eiti į plotį. Mieste gan greitai imi jausti atskirtį, izoliaciją. Žinoma, čia gali priklausyti didesnei struktūrai, mokėti mokesčius ir džiaugtis, kai tvarkingai valo gatves ar pastato suoliuką. Bet tai nėra tikrasis ryšys, kurio trokšta mūsų širdys. Mieste mes vis kažko siekiame ir nejučia imame tolti nuo to, kas iš tiesų esame, imame savęs negirdėti. Nesakau, kad tai iš esmės yra blogai – kertinis klausimas, kaip kaip galiu tokiomis sąlygomis pasipildyti, atsinaujinti.

„Mano uždavinys – padėti žmogui gerai jaustis ten, kur jis yra, kad jam nereikėtų atsitraukti ilgam laikui, vykti į retritą ar dar kur nors.“

 Išsekimas egzistavo visais laikais, tačiau tik dabar pradėjome jį legalizuoti. Pagaliau išsivadavome nuo sovietinio požiūrio, kad visi turime būti vergai, nesiskųsti ir sakyti, esą visiems viskas gerai – tiesiog įvykdyti savo darbų normą ir tuo pasitenkinti. Šiuo metu gyvenimo ritmas tik greitėja, vietos visiems vis mažiau, pasiūla gausėja ir atrodo, kad mums visko reikia. Mūsų psichikai yra iššūkis jau vien atsirinkti, suvokti, ko iš tiesų mums reikia. Dažniausiai reikia ne blizgančių popierėlių, o tų dalykų, kurie nieko nekainuoja.

Lauros atsiųstos nuotraukos – jos asmeniniai vizualiniai resursai.

Tarsi visi tai žinome, bet vis tiek nepasiimame to, ko mums iš tiesų reikia, nepasipildome. Kodėl?

Turbūt būtent todėl žmonės stringa ir „Resursų iššūkyje“ – per daug paprastas šis suvokimas. Atrodo nerimta, niekas. Juk reikia dirbti, pasistengti! Tačiau jei duosime užduočių jau ir taip išeikvotam kūnui… Kažkada svarsčiau, gal reikia padaryti tą iššūkį sudėtingesnį, kad visiems patiktų. Bet negaliu. Tai būtų netiesa, išduočiau save. Tiesa yra ta, kad mums resursai iš tiesų nieko nekainuoja – 12 sekundžių tavo dėmesio, ir viskas. O tai visiškai neatitinka realybės, kurioje gyvename. Tai ir yra didžiausias iššūkis.

Man patinka dalykai be fanatizmo, kuriuos galiu pritaikyti kasdienybėje, kaip sakau, laikantis lašinės principo. Kai žmogaus organizmas netenka skysčių, niekas neįpila naujų iškart, tik po truputį. Mano uždavinys – padėti žmogui gerai jaustis ten, kur jis yra, kad jam nereikėtų atsitraukti ilgam laikui, vykti į retritą ar dar kur nors. Žinoma, jei pasakočiau tuos pačius dalykus, apie kuriuos kalbu „Resursų iššūkyje“, kur nors gamtoje, retrite, kur kasdien gamintume veganišką maistą ir miegotume ant upelio kranto, ta informacija mus pasiektų puikiai. Visi nori būti čiūčiuojami, klausytis, kaip po šio proceso pasikeis, ir taip atiduoti to pokyčio atsakomybę. O štai „Resursų iššūkyje“ reikia kiekvieną pirmadienį peržiūrėti vaizdo medžiagą ir analizuoti naują užduotį, informaciją visą savaitę. Kartais įsivaizduojame, kad vos tik kažkur išvyksti, sumoki nemažus pinigus, jau ir gauni įgyji patirties, jauti pokytį. Bet nebūtinai taip ir įvyksta. Arba garantuotai gauni receptą, kaip gali sau padėti. Pavyzdžiui, surandi tris sau tinkamus resursus ir juos nuolat naudoji. Tačiau kūnas kinta ir tie resursai nebūtinai taip pat suveiks rytoj. Jei tau šiandien labai patiko koks nors restoranas, nebūtinai rytoj jis patiks taip pat. Reikia nuolat jausti kūną dabarties momentu ir smalsauti.

Kalbėdama apie resursus, dažnai mini dar dvi kategorijas – slopiklį ir malonumą. Kokios yra jų visų trijų jungtys ir skirtys?

Tiek resursai, tiek ir slopiklis sukelia malonumą. Reikalingi abu. Man gaila žmonių, kurie įvaro save į kampą nusprendę, kad slopiklis yra blogai ir jei jie jo griebiasi, tai rodo silpnumą, bevalystę. Valia apskritai keistai suvokiama. Alexanderis Lowenas savo knygoje „Depresija ir kūnas“ rašo, kad ji mums reikalinga išgyventi. Žmonės pradėjo manipuliuoti šia sąvoka teigdami, esą nevalingas žmogus yra tinginys. Juk gali sukaupti valią ir padaryti tai, ką reikia. Tačiau daugeliu atvejų valia yra visiškai niekuo dėta. Panašiai veikia ir slopiklis – jeigu aš jį naudosiu, tik save išlepinsiu. Esminis klausimas – kiek ir kaip tu save myli?

„Bazinė žaizda, lydinti mus nuo sovietmečio, yra chroniška gėda. Ji susiformavo po visų gėdos lentų mokyklose ir pan. Tai reiškė viena – kad mane mylėtų, aš turiu kažką daryti ir tai daryti maksimaliai gerai.“

Tam, kad galėtum pailsėti, dažnai reikia ne resurso, o būtent slopiklio – to, kas padeda atsijungti. Kas valgo, kas serialus žiūri ar pan. Kai jį naudoji nesąmoningai, būna sudėtingiau nustatyti, kiek tau jo reikia. Geriausia, kai ir slopiklį, ir resursą renkiesi pagal nuojautą. Pavyzdžiui, matai, kad į resursą nepereisi, nes jauti itin didelį vidinį aktyvumą, esi parengties būsenos, pervargimas žiaurus. Tad supranti, kad pirmiausia reikia nuslopinti tai, kas per daug aktyvu, su kuo nebegali susitvarkyti, ir prisimeni, jog tavo geriausi slopikliai yra šokoladas, apsipirkinėjimas ir serialai, ir pagal nuojautą kurį nors iš jų pasirenki.

Tie patys dalykai gali būti ir slopikliai, ir resursai; svarbu, kokios būsenos būdamas juos renkiesi ir ką jie su tavimi padaro. Pavyzdžiui, jei šokoladą pasiimu kaip resursą, jo suvalgiusi jaučiu, kad mano baterija įsikrovė, man faina, jaučiuosi geriau. O jeigu jį vartoju kaip slopiklį, jaučiausi nukrauta – jis man padėjo sustoti, nurimti. Taigi svarbiausia, kokios būsenos būdamas atlieki veiksmą ir ar jį atlieki sąmoningai. Kuo daugiau resursų imame, kuo geriau mokame pajusti juos, panaudoti, tuo mažiau slopiklių reikia.

Mano tikslas – kuo fainiau gyventi tomis aplinkybėmis, kuriose esu, nieko kardinaliai nekeičiant ir netaisant.

Lauros atsiųstos nuotraukos – jos asmeniniai vizualiniai resursai.

 Tarp santykio su malonumais ir santykio su savimi esi padėjusi lygybės ženklą. Ir dabar, mums kalbantis, sakai, kad svarbu, kiek mes leidžiame save mylėti ir patirti malonumą. Kaip tai pamatuoti?

Dabar visi sako, kad turime mylėti save. Betgi jeigu tik galėtum, tikrai save mylėtum.

Kūno terapijoje yra minima ašis, kurią aš vadinu „leidimo sau“ ašimi. Ji eina nuo burnos iki išeinamosios angos. Jeigu šioje ašyje yra kuri nors vieta užspausta, patirti malonumą būna pakankamai sunku. Turi būti laisvas. Tai yra pirmoji ašis, per kurią mes, vos atėję į Žemę, suvokiame save. Ilgą laiką vaikas atlieka tik valgymo ir tuštinimosi, per kuriuos patiria fiziologinį malonumą, funkcijas. Na, o malonumo patyrimas yra labai fiziologinis.

Savaitgaliais online vedu grupinės kūno psichoterapijos užsiėmimus. Esu subūrusi moterų bendruomenę, kurioje saugiai, kiekviena būdama savo erdvėje tyrinėjame kūno procesus, mokomės stebėti jausmus ir pojūčius. Pagrindinis tikslas – girdėti kūną ir leisti jam kalbėti, gerbti kūno istoriją, ugdyti kūno ir proto santykį. Man įsiminė vienos narės mintis, jog mes kur kas labiau išlaisvėjame, išminkštinėjame per buvimą savo kūne, taip, kaip jam reikia, nei per masažą. Joks masažistas negali žinoti, į kurią pusę krypsta audinys, kur jis traukiasi, o kur yra įtemptas. Tačiau jeigu pats savo kūnui leisi tave vesti, šis pasieks tam tikrą įtampos tašką ir ją nuslopins. Žinoma, baisu imtis to, kas nėra pliusas. Tada kyla klausimas, kokio palaikymo tau reikia, kad nebijotum. Labai svarbi tikros meilės sau išraiška – mokytis surasti palaikymą.

Visgi ieškoti palaikymo, pagalbos yra nelengvas uždavinys. Kodėl kartais būna taip sunku?

Bazinė žaizda, lydinti mus nuo sovietmečio, yra chroniška gėda. Ji susiformavusi po visų gėdos lentų mokyklose ir pan. Tai reiškė viena: kad mane mylėtų, būtinai turiu kažką daryti ir tai daryti maksimaliai gerai. Mes taip vengiame chroniškos gėdos, kad isteriškai norime mestis į kitą kraštutinumą – į savo didingumą, pačią geriausią versiją. Jeigu mums tai pavyks (tarkim, puikiai mokysimės), visi mus mylės. Tad metamės ten, bet netrukus imame jaustis vieniši – mažai kas nori būti kartu mūsų didybės momentu.

„Konsultuodama, vesdama sesijas internetu, dažnai girdžiu, kad kai kuriems žmonėms labai reikia gyvo kontakto. Žmogus nori perduoti save į kito rankas, pailsėti ir tapti nauju. Tačiau taip nebus.“

Užmegzti ryšį su kitu žmogumi geriausiai galime iš vidutiniško savęs pozicijos, o to mes negalime toleruoti. Vaikai suteikia nuostabią galimybę mokytis – jie iki tam tikro amžiaus puikiai toleruoja savo vidutiniškumą. Tik sužeisti, traumuoti nori būti patys geriausi. Tačiau paprastai, jei niekas vaikų netraumavo, jiems visiškai pakanka būti vidutiniškiems. Būdami su jais ir mes galime pailsėti nuo savo didybės.

Labai noriu mokytis pati ir padėti kitiems žmonėms toleruoti savo vidutiniškumą. Kartu pri(si)minti, kad jeigu aš viską žinosiu, bus sunku džiaugtis gyvenimu. Gyvenimo džiaugsmas yra smalsavimas. Vaikystėje buvo daug lengviau patirti džiaugsmą, nes mums tiek daug kas atrodė nauja ir mes tuo domėjomės. Deja, vėliau per daug prisirišome prie žinojimo.

Lauros atsiųstos nuotraukos – jos asmeniniai vizualiniai resursai.

Tęskime meilės sau temą. Jeigu norime pripildyti save naujomis jėgomis, rasti mums tinkamiausius resursus, turime save pažinti, atjausti, mokėti atliepti savo kūno poreikius. Visa tai irgi yra meilės sau išraiška. Jei mūsų sveikoji dalis – vidinis draugas, palaikytojas – yra labai silpna, bus sudėtinga tai padaryti, tiesa?

Mes dažnai įsivaizduojame, kad palaikymas gali ateiti tik iš išorės. Tokį įsitikinimą žmogus vežasi į retritą – štai aš būsiu ten, kur kiti mane palaikys. Bet tai yra vaikiškos dalies pozicija. Ji normali, gera, tačiau veikia tik iš dalies. Jei palaikymas priklauso nuo kito žmogaus, nesi laisvas būti savimi. Konsultuodama, vesdama sesijas internetu dažnai girdžiu, kad kai kuriems žmonėms labai reikia gyvo kontakto. Žmogus nori perduoti save į kito rankas, pailsėti ir atsinaujinti. Tačiau taip nebus. Mano atsitraukimas, tam tikra distancija padeda labiau palaikyti pačiam save. Tai nėra labai sudėtinga.

Žinoma, mūsų nervų sistema koreguliuojasi, koreguojasi būnant su kitais žmonėmis: kuo daugiau išsideriname, tuo didesnė dalis išsiderina paskui juos. Tačiau jau šią akimirką tu pats gali save nuraminti vien atsirėmęs į kėdę, jos atlošą. Žinau, tai skamba pernelyg paprastai, kai kas iš karto šią mintį nurašys. Bet šito mažo veiksmo įtaka yra jaučiama iškart. O jei dar sąmoningai patyrinėsiu, kaip mano kūnas jaučiasi, kai jam suteikiu tokią atramą? Kai aš domiuosi, kas mano kūnui tinka, pradeda aiškėti, kad jis yra svarbus. Jei kūnas svarbus, aš esu svarbus. Tai įvyksta automatiškai. Be galo svarbu išmokti save palaikyti per pačius paprasčiausius, bazinius dalykus. Dar vienas būdas – uždėti rankas ant veido. Labai greitai pajusime, kad ateina tarsi kitas įkvėpimas. Veidas yra labai svarbi mūsų dalis, tarpininkas su smegenimis, šarvas, kurį nešame. Uždėję rankas ant jo galime save tiek apsaugoti ir palaikyti, kad kūnas išsyk nusiramins.

Žmonės dažnai būna labai susikoncentravę į savo vaikų auginimą, tačiau patys neauga. Jei augdamas nepaisiau savo kūno poreikių, aš perduodu žinutę, jog esu nesvarbus. Ar man pavyks gerbti savo vaiko kūno ir emocinius poreikius, jei nepaisau savų? Mažai tikėtina. Greičiausiai reakcijos bus automatinės: poreikiai kels susierzinimą, nes po tuo slypi atstūmimo skausmas. Deja, jei žmogus nemoka pasirūpinti savimi, pasirūpinti kitu jam taip pat nepavyks. Pradėti reikia nuo savęs ir tik tuomet, pasiekus asmeninį pliusą, rūpintis kitais.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee