Psichologės Eglės Lukinaitės-Vaičiurgienės kartu su kolege Beatriče Liutikaite kurtas populiarus tinklaraštis „Natūrali motinystė“ šiandien išaugo į dvylika specialistų jungiančią psichologijos studiją, padedančią suaugusiesiems, vaikams, šeimoms. Per pastaruosius kelerius metus Eglė įkūrė tinklaraštį www.rysyje.lt ir išleido dvi puikias knygas „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ ir „Dviejų vaikų mama“, kuriose kalba ir apie ne pačius patogiausius motinystės jausmus. Daugiau erdvės jiems skiriame ir šiame pokalbyje.

Egle, šiais laikais vaikų turėjimas nebėra tarsi savaime suprantama ilgalaikių santykių tąsa, bet labiau sąmoningas ketinimas. Todėl pokalbį norėčiau pradėti nuo partnerių apsisprendimo, ar jie nori tapti tėvais. Kaip patartum šį dalyką įvertinti, suvokti savo sprendimo tikrumą?

 Man atrodo, kad dilema, ar aš tikrai noriu vaikų, šeimos, yra išties aktualus žmogaus teisių klausimas, kaip galimybė sąmoningai rinktis. Džiaugiuosi, kad šis klausimas kyla ir nebemanoma, jog visi privalo norėti turėti vaikų ir su tuo tiesiog reikia susitaikyti. Džiaugiuosi visomis savirefleksijos, atskyrimo savęs nuo aplinkos temomis. Kaskart kalbant apie motinystę man norisi kalbėti ir apie nemotinystę. O temų yra daugybė, pavyzdžiui, gailėjimasis, kad esi mama. Tokios istorijos unikalios, ryškios, skaudžios.

Šeima tikrai nėra vienintelis teisingas kelias, gėlėmis apkaišyta ateitis. Todėl nemažas darbas yra nustatyti ir įvertinti, kaip aš jaučiuosi, suvokdama visuomenės normas, šeimos lūkesčius ir galbūt spaudimą. Galiausiai, kaip aš įveikiu sunkias būsenas, kiek turiu sąmoningumo, palaikymo, galiu patenkinti savo poreikius?

Motinystė prasideda tada, kai tokie klausimai pasidaro aktualūs, imama svarstyti, o kas būtų, jei turėčiau vaiką. Tapusi mama supranti, kad bandymas suvokti motinystę klausantis savo draugių, kurios turi vaikų, nedaug ko vertas. Tai vienas iš gyvenimo pokyčių, kuris pakeičia žmogaus identitetą, prikelia viską iš praeities ir pakabina kažkur tarp žemės ir dangaus (šypsosi). Taip tęsiasi daug metų. Net kai vaikui sueina aštuoniolika ir jis išvyksta gyventi kitur, jauti, kad su juo išvažiavo ir dalis tavęs. Kaip tokiam patyrimui pasiryžti, nusiteikti? Labai sunku suvokti motinystės mastą ir tai, kad vaikas nėra tik gyvenimo priedas. Iš esmės gyventi su vaikais yra tiesiog smarkiai kitaip nei gyventi be jų. Tai keičia žmogų iš esmės.

Naujų klausimų kyla ir planuojant vaikų skaičių šeimoje. Man, šeimoje augusiai vienai, labai norėjosi antro vaiko, o vyras augo su panašaus amžiaus broliu ir, nors patyrė daug nuotykių drauge ir palaiko gražius santykius, kurį laiką dvejojo, ar to linkėtų mūsų dukrai. Tai, kad mes turime skirtingą patirtį, lemia ir mūsų sprendimus.

Ugnės Poloudinos nuotr.

Kaip manai, ar vis sąmoningiau galvodamos apie motinystę netapome per daug reiklios sau? Atrodo, kad geros mamos kartelė iškeliama tikrai aukštai.

Mūsų kultūroje reikalavimai mamoms labai dideli, ir jie gali klampinti. Viena vertus, reikia būti švelnia, rūpestinga, kūdikį žindančia dievybe, kita vertus, neatsisakyti savo karjeros, ambicijų, būti veržliai, kūrybingai, kryptingai. Tai yra daug. Šiuolaikinės mamos jaučia didelę naštą. Tai vyksta ir todėl, kad stovime ant pokyčių slenksčio. Viena vertus, turime daugiau informacijos psichologijos, vaikų auginimo temomis, tampame sau dėmesingesni, bet turime ir patirties, ką reiškia šeimoje apie savo jausmus nekalbėti. Žinome, kaip tai skaudu. Tačiau tokia yra sąmoningumo kaina. Kai ko nors negali, tai ir negali, bet kai atsiranda daugiau pasirinkimo laisvės ir galimybių, tai tampa ir džiaugsmu, ir našta. Ima atrodyti, kad viskas svarbu ir reikalinga.

Lietuvoje vis dažniau keliamas klausimas apie būsimų mamų ir tik pagimdžiusių moterų psichologinę priežiūrą. Akivaizdu, kad jos mūsų sveikatos sistemoje trūksta. Yra vertinami besilaukiančios moters fiziniai duomenys, paskui vaikelio sveikata, tačiau psichikos sveikata paliekama užribyje. Kaip Tu vertini šią situaciją? Kaip norėtum, kad ji keistųsi?

Man išties liūdna, kad yra taip, kaip dabar. Be abejo, psichikos sveikata turėtų būti lygiavertė fizinei. Tačiau taip šiuo metu dar nėra. Manau, tai yra palikimas iš praeities, kai apie emocijas nebuvo kalbama (jei imsi kalbėti, tie jausmai pradės egzistuoti). Mes, kaip visuomenė, iki šiol neturime įrankių, įgūdžių, ką daryti, kaip kalbėti, jei žmogus šalia mūsų pravirksta, nežinome, ką daryti su mamos emocijomis, kaip jų nenurašyti.

Štai tada mamą aplanko vienišumo jausmas, suvokimas, kad ji niekam nerūpi, o jos patirtis nereikalinga. Yra svarbūs tik jos fiziniai duomenys ir vaiko gerovė. Liūdniausia, kad tuo tenka patikėti. Juk jei tokia yra realybė, ji pamažu tampa ir mūsų vidine realybe. O paskui staiga po kelerių metų kas nors ima ir paklausia, kaip tu čia praradai save per tą motinystę. Deja, yra skatinama save pamiršti, savęs neturėti, būti tik funkcija, kuri „užtikrina“ sklandų vaikelio vystymąsi pilve, o paskui ir jam gimus. Todėl man labai liūdna, pikta, norisi kalbėti apie tuos nepatogius jausmus. Visas emocijas, net ir sudėtingas, tamsias patiriame visiškai kitaip, kai palaikome ryšį su kitais žmonėmis, kai jie mus išgirsta. O neišreikštos emocijos – įtampos, skausmo, ligų šaltinis.

Ugnės Poloudinos nuotr.

Kokie galėtų būti pirmieji postūmiai, kad ši situacija imtų keistis?

Nėštumo, gimdymo temos yra labai glaudžiai susijusios su medicinos priežiūra. Man atrodo labai svarbu, kad tie žmonės, kurie dirba su nėščiosiomis, turėtų elementarius psichologijos pagrindus. Yra labai daug gydytojų, akušerių, kuriems išties rūpi pacientės, bet jie nežino, kaip, paklausus apie jų savijautą, reaguoti, elgtis. Atrodo, paklausus atsivers kažkoks krioklys, kuris tą medicinos darbuotoją ir visą ligoninę praris. Ir dar – išklausius, išgirdus tarsi atrodo, kad prisiimi atsakomybę spręsti. Bet ne. Medicinos personalą reikėtų šviesti, kad labai svarbu paklausti, išklausyti ir kad nebūtina su ta informacija ką nors daryti. Be to, esant reikalui, reikia žinoti, kur pacietę nukreipti, kokias tiesioginės psichologinės pagalbos galimybes rekomenduoti.

Esame linkę įsivaizduoti, kad yra kažkokie stebuklingi receptai, kurie pakeis sunkią emocinę būseną. O jei aš jų nežinau, tai geriau ir neklausiu, nes situaciją tik dar pabloginsiu. Bet kartais visiškai užtenka patvirtinimo: aš tave girdžiu, aš esu čia. Svarbu nepamiršti, kad esi visų pirma žmogus, kuris bendrauja su kitu žmogumi. Tai yra labai svarbu – užmegzti ryšį su kitu, jausti kito palaikymą, o ne atstūmimą.

Esu „Mielajai“ kalbinusi šveicarų psichoanalitikę Jeannette Fischer, kuri pažymėjo, kad viena būdingiausių mamų emocijų yra kaltė. Kaip Tau atrodo, iš kur ji kyla ir kodėl taip užvaldo būtent mamas?

Taip, kaltė yra tarsi mamystės duotybė. Geštaltinės psichoterapijos teorijoje teigiama, kad kaltė – tai neišreikštas pyktis. Pyktis, kurio neišreiškus, jį nukreipi į save. Tai nebūtinai reiškia, kad pykstu ant kito DĖL kažko: pyktis pirmiausia yra energija veikti, brėžti savo ribas, pasakyti, kaip man tinka ar netinka. Man atrodo, kad būtent kalbant apie motinystę toks kaltės paaiškinimas yra itin taiklus. Mat stengiantis atliepti vaiką, ypač kūdikystėje, savo poreikius tenka pamiršti, nuslopinti. Ryšys tarp vaiko ir mamos labai nelygiavertis – mama yra objektas, kuris nuolat turi duoti. Tačiau kaip atpažinti, kad man, kaip mamai, jau gana ir buvo peržengta mano riba? Kaip išreikšti šią neigiamą energiją? Bandydamos būti geros mamos, mes dažnai stengiamės užmaskuoti bet kokį kylantį pasipriešinimą. Pavyzdžiui, vaikas siūlo pažaisti, o tu sutinki, net jei tą akimirką žaidimas tau tiesiog gerklėje stovi. Todėl mamos jaučia labai daug nurytos agresijos, pykčio, energijos daryti kažką kita.

Aš esu linkusi su ta kalte mėginti megzti ryšį, suvokti, ką ji sako. Žinutės, kurias perduoda kaltė, yra svarbios. Jos primena, kas kuriai mūsų daliai svarbu, o kur mes pasielgėme galbūt priešingai. Kai bandome tai nustumti, ignoruoti, balsas, kuris su tuo nesutinka, tik garsėja. Todėl stengiuosi jo neignoruoti, jam neprieštarauti, o išgirsti, pamėginti užmegzti ryšį. Mano galvoje iškyla vienas vaizdinys su kalte ir nerimu – jausmais, kuriuos kartais iš savęs norėtųsi išimti: įsivaizduoju, kad pakviečiu juos prisėsti šalia ant sofos, išverdu arbatos ir kviečiu pasišnekėti.

Dovaldės Butėnaitės nuotr.

Dėl ko labiausiai Tu pati, būdama mama, jauti nerimą?

Gimus vaikams, atsirado daugiau bendro nesaugumo. Pavyzdžiui, galvoju, kad vairuojant automobilį kažkas nutiks arba vaikams sergant liga gali komplikuotis. Prasidėjus karui Ukrainoje, nesaugumas taip sustiprėjo, kad tapau pastebimai dirglesnė, jaučiu, tarsi bet kada gali nutikti kokia nors nelaimė. Nerimas – tai neįsisąmonintų jausmų visuma. Tad pasisodinus nerimą šalia savęs ant sofos verta paklausyti, ką jis sako, ir suvokti, kaip jį jaučia kūnas.

Savo knygoje „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ apie kūno ir emocijų santykį rašau daugiau. Kūne vykstantis patyrimas gali ir nebūti sunkus pakelti, jei mes nenuriedame nuo jo į protą, į mintis, kurios dažnai veja viena kitą. Kas yra nerimas kūne? Padažnėjęs kvėpavimas, spurdanti širdis, mušantis prakaitas, dar kokie nors pojūčiai – ir tiek. Aš skatinčiau pabandyti kūniškai, ne mintimis patirti, kas vyksta, susitelkti į kūno pojūčius. Mąstyti ir susitelkti į kūno pojūčius vienu metu mes negalime. Tad tai padeda sustabdyti minčių traukinį ir patirti kylančius jausmus.

Dėmesingumo savo kūno patyrimams praktika gali trukti kelias minutes bet kuriuo metu, kai kyla jausmai. Arba, pavyzdžiui, dienos pabaigoje, jau gulint lovoje, galima aplankyti savo dienos jausmus. Nereikia galvoti, kad tam reikia itin daug laiko, meditacijų.

Ugnės Poloudinos nuotr.

Neseniai rašytoja Vaiva Rykštaitė savo stories pasiguodė, kad kartais vaikai veda iš kantrybės jos neklausydami. Po kiek laiko ji pasidalijo savo sekėjos komentaru apie tai, jog šiuolaikiniai vaikai dažniau neklauso, nes nejaučia savo tėvams baimės, yra auginami prieraišiai. Ką apie tai galvoji?

Šiuo atveju galime kalbėti apie autoriteto lyderystę ir tikrąją pagarbą. Mintis, kad vaikas paklūsta, nes mane gerbia, o išties bijo, atėjo iš senesnių laikų. Todėl svarbu išsiaiškinti sąvokas ir kalbėtis apie tą patį. Pasitikėjimu, tarpusavio ryšiu grįsta pagarba yra svarbi vaikams, kad jie užaugtų savarankiški ir būtų pagarbūs savo aplinkai.

Tėvams svarbu rasti būdų, kaip nestabdyti kiekvieno vaiko tyrinėjimo ir ieškojimų, bet sudrausminti tokį elgesį, kuris skaudina kitus, yra nesaugus ir pan. Tai daryti patartina pagarbiai, nes vaikui sudrausminimas gali nepatikti – juk jis nesuvokia objektyviai sudėtingos situacijos. Jis pyksta, nesutinka, liūdi, ir mes tai pastebime, atliepiame.

Mes ir patys turime patirties, kad vaikystėje tiesiog turėjome paklusti tėvams, kitiems suaugusiesiems. Šis bejėgystės, galios neturėjimo jausmas „groja“ ir mums kalbantis su savo vaikais. Šiandien siekiame, kad mūsų vaikai išaugtų drąsūs ir gebėtų tyrinėti, siekti savo tikslų, svajonių, pasitikėtų savimi, nebijotų pasakyti, kad, pavyzdžiui, nori didesnio atlyginimo, kurtų lygiaverčius santykius. Būtent tos anksčiau aptartos galios situacijos vaikystėje padeda skleistis vaiko savarankiškumui ir autentiškumui. Aš juk ir nenoriu, kad mano vaikai užaugę klausytų įsakinėjimo ar komandavimo (šypsosi). Primenu sau, kad pirmiausia, bendraujant su jais, turi būti ryšys.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee