„Ar jis tau padeda?“ – kelis kartus manęs yra klaususi mama. Ir aš supykdavau: „Nepadeda, mama. Jis yra tėtis!“ Jis yra tėtis nuo tada, kai viename Paryžiaus tualete išryškėjo dvi juostelės. Netobulas, bet tėtis. Mes savo vaiką auginame kartu, mama, viską darome po lygiai.

Meluoju. Mano vyras juokiasi, kai pradedu skaičiuoti, ką aš padariau per dieną ir ką jis. Nesąmonė, sako, gal dar suvedame savo darbus į „Excel“ lentelę? Šiaip nejuokinga.

Mano vyras gamina, plauna indus, tobulai išsiurbia kilimus ir visus kampus, uždirba pinigų, yra švelnus, dainuoja lopšines, you name it. Gerą išsirinkau, ar ne? Ilgai rinkausi. Dabar juokauju aš, žinoma. Bet vyrai apie moteris irgi kartais taip sako. Susipažinome viename Paryžiaus teatre. Jis ten dirbo. Įsimylėjau nuoširdžią šypseną ir paslaugumą. Rodės, visada pagalvoja apie kitą. Vadinasi, visada pagalvos apie mane. Vaikų dar neplanavome, svajojome kraustytis į saulėtąją Portugaliją ir ten užsiimti kūryba. Aš visoms draugėms girdavausi, kad virtuvėje ir lovoje esu karalienė, o Dievas juokėsi.

Kartą, kai dar nežinojau, kad laukiuosi, pasikvietėme svečių, atsikimšome vyno butelį ir aš lyg nujausdama užvedžiau kalbą apie abortus. Pykau, nėštumo hormonai jau dirbo savo darbą. Pykau, niekaip nepavyko aiškiai išsakyti minties, kad galbūt abortas, nors šiandien yra vienas iš lyčių lygybės, teisės į savo kūną simbolių, išties egzistuoja, nes mes gyvename vyrų pasaulyje. Tik pagalvokite, sakiau, kiek moterų renkasi abortą paprasčiausiai bijodamos auginti vaiką vienos, būti paliktos, bijodamos prarasti darbus ir badauti, bijodamos prarasti savo kūnus, save. Jos renkasi abortą, nes nenori tapti priklausomos nuo kitų arba galvoja, kad nebesusiras gero partnerio. Ir jos teisios, sakiau visa išraudonavusi, nes mes gyvename tokioje visuomenėje, kuri išties nesirūpina vaikais ir nemyli motinų, net tinderyje daug vyrų pabrėžia ieškantys bevaikių. Kažkur skaičiau, sakiau (ir visi sukluso, nes kai remiesi statistine medžiaga, skamba rimčiau), kad moterys Vakaruose pogimdyvine depresija serga daug dažniau, nes paliekamos vienos. Vyrai išeina dirbti, močiutės ar kitos šeimos moterys retai kada gyvena šalia, kad padėtų ir perduotų išmintį, o ir ta išmintis supelijusi. Ir jos vienos turi išgyventi. Su Google. Šiais laikais prie stalo kalbėti apie abortus, sakyčiau, yra socialinė savižudybė. Vakarienės diskusijas perėmė mano vyras, nes aš, nesulaukusi visuotinio pritarimo, apsiverkiau ir išėjau pasivaikščioti. Viešpatie, kaip isteriška ir nemandagu.

Nėštumas mane įžemino. Į darbo pokalbius eidavau apsirengusi plačią juodą suknelę, nesimatė. O aš ir nesakiau. Gavau visus darbus, kurių norėjau. Bijojau pasisakyti, kad laukiuosi. Bet nebijojau prašyti mano darbo verto atlygio ir sąlygų, nes laukiausi. Sakoma, kad kiekvienas vaikas į žemę atsineša po duonos kepalą. Maniškis atsinešė du. Dirbau kone iki paskutinės dienos, nors vyresnės draugės ir patarinėjo dar nueiti į teatrą, knygą perskaityti. Netikėjau. Jaučiausi galinga ir didelė. O didėti nenustojau. Su vyru gyvenome šia diena, nesitarėme dėl ateities. Atrodė savaime suprantama – esame komanda, atėjus vaikeliui, vyras visada pagalvos apie mus, remsimės vienas į kitą ir aš nesusirgsiu pogimdyvine depresija.

Pirmas sąrėmis prasidėjo paryčiais, teko gūglinti – „netikri ir tikri sąrėmiai“. Po poros valandų gulėjau gimdykloje. Dar po 40 minučių man ant krūtinės gulėjo vėsus ir gležnas padarėlis, mūsų sūnus. O po dviejų mėnesių vyras išvažiavo į mėnesio trukmės komandiruotę. Reikia, pasakė, darbas, negalėjau nesutikti. Tą pačią dieną Emilis susirgo sloga. Dviejų mėnesių kūdikiai dar nemoka kvėpuoti pro burną. Yra specialūs siurbtukai, vieną galą įstatai į nosytę, o kitu su burna siurbi tuos visus snarglius. Buvo gražus ruduo, auksinis, iš trečio aukšto nusinešdavau vežimą, parke nusipirkdavau kavos… o naktimis verkdavau iš nuovargio ir daužydavau pagalvę. Mano vyras gamina, plauna indus, siurbia, uždirba pinigų, dainuoja lopšines, you name it. Bet išvažiavo, nes reikėjo. Aš taip nebūčiau galėjusi. Pirmiausia dėl to, kad žindžiau. Prisimenu, sunkiausiomis akimirkomis linkėdavau jam kitame gyvenime gimti moterimi su krūtimis, gimda ir kitais pričindalais.

„Vyro skrandis turi būti pilnas, o kiaušai – tušti, kažkur teko girdėti. Kaip gerai, kad gimiau tada, kai moters pakete maisto gaminimas ir kiaušų tuštinimas nebėra būtinybė. „Nepabėgs“, – raminu močiutę gudriai šypsodamasi.“

Tik nesupraskite neteisingai, man labai patinka būti moterimi ir turėti privilegiją nešioti gyvybę. Viena draugė gražiai guodė, kad pirmaisiais metais mama vaikui yra visas pasaulis ir turėčiau tai vertinti kaip didžiulę dovaną. Vyras šito neturi. Vargšelis. Vargšelis mano vyras, buvo toks metas, kai Emilis užmigdavo tik su manimi, kiekvieną vakarą tik su manimi. O vargeli, kaip gaila vyro.

Todėl šiandien vakarėlyje sutiktą vyrą, besigiriantį savo mažais vaikais, tyliai nužudau žvilgsniu. Nes čia jo vaikais greičiausiai rūpinasi mama. Sakysite, tai ką, žmogui nebegalima atsipūsti? Gal ir galima, nežinau, kiekviena šeima – atskiras kosmosas. Žinau tik tiek, kad ne aš viena žudau tokius vyrus.

Atsiprašau, vyrai. (Mokėjimas atsiprašyti, beje, labai padeda gyvenime.)

„Ar nepabėgs?“ – klausia manęs močiutė, kuriai, beje, irgi nepatinka gaminti, turėdama omeny maniškį ir mano įgūdžius virtuvėje. Neva kažkokia jos pažįstama negamino ir jos vyras išėjo iš namų. Vyro skrandis turi būti pilnas, o kiaušai – tušti, kažkur teko girdėti. Kaip gerai, kad gimiau tada, kai moters pakete maisto gaminimas ir kiaušų tuštinimas nebėra būtinybė. „Nepabėgs“, – raminu močiutę gudriai šypsodamasi.

Kai gimė Emilis, gyvenimas pasikeitė iš esmės: netekau pajamų, nutrūko kai kurios draugystės, keitėsi kūnas ir protas, nusivyliau savo vyru, o jis – manimi, kritome į duobę. Atrodė, kad dabar visą gyvenimą kaip pelenė, norėdama išeiti į puotą, turėsiu atlikti tūkstantį ir vieną užduotį, o išėjusi galvojau, kad švaistau savo laiką, kurį galėčiau skirti vaikui. Dairiausi į kitas moteris, kurioms motinystė rodėsi tikra palaima, ir jaučiau kaltę, kad nemoku džiaugtis kiekvienu kakučiu.

Gerai, stabdau, nes tuoj sakysite – gal pasigimdyk antrą ir tada kalbėk.

Bandau iš naujo – kai gimė Emilis, pamažu ėmiau suprasti, kad nuo šiol nugalės ne „Excel“ lentelė, o meilė. Širdies masteliai nepamatuojami. Visiška banalybė, bet tikra. Prisimenu, vyras, grįžęs iš mėnesio komandiruotės, iš lagamino ištraukė suknelę ir kvepalus. Banalu ir be galo gražu. Pagalvojo apie mane.

Šiandien aš važinėju į komandiruotes ir vaikštau į vakarėlius, stengiuosi auginti žmogų, kurio niekas nenužudytų žvilgsniu, ir noriu antro. Ačiū tau, mano vyre. (Pagaliau išmokau padėkoti.) Šiuo metu „Excel“ lentelėje – lygybė, gal tik trūksta vieno ryto, kai galėčiau pasivartyti lovoje.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji