Fotografija kaip demaskuojanti, gydanti terapijos forma. Fotografė Agnė Papievytė, sukūrusi moteriško kūno įvairovei skirtą nuotraukų seriją „Nutraukti gėdą“, pasakoja apie kūrybos procesą, kuris smerkiantį (ir dažnai pusiau paslėptą) praeivio žvilgsnį į moters krūtis paverčia projekto atskaitos tašku. Fotografė sukuria saugią erdvę akis nukreipti ten, kur žiūrėti paprastai nepatogu – bet ne su tikslu objektifikuoti, o pakviesti iš tiesų pamatyti moters kūną jo natūralioje kasdienėje būsenoje. Žodžiai ir nuotraukos – Agnės Papievytės.

Seriją „Nutraukti gėdą“ sugalvojau kai supratau, kad pavargau mąstyti apie savo kūną tik santykyje su tuo, kokie kūnai rodomi, garbinami, reklamuojami virtualioje erdvėje. Tai buvo tarsi impulsas veikti ir patyrinėti, koks moters kūnas yra realybėje, o man artimiausias analizės įrankis – fotografija. Galėčiau suskaičiuoti ant rankų pirštų, kiek kartų savo suaugusio žmogaus gyvenime buvau išėjusi iš namų nesegėdama liemenėlės. Pasiteisinimų visad galima rasti: gal krūtinė per didelė, gal nesimetriška, gal trauks žvilgsnį, kurio patraukti nenorėčiau. Viskas, kas apipinta gėda, man yra labai įdomus tyrinėjimo objektas, nes tikiu, kad šis jausmas neadekvačiai smarkiai veikia mūsų santykį su pačiais savimi.

Būdama fotografė jaučiuosi atsakinga, už tai, kokį pasaulį vaizduoju savo nuotraukose. Noriu, kad mano darbai kalbėtų apie įvairovę ir kviestų kalbėtis, o ne dar labiau didintų atskirtį tarp ekranus pasyviai stebinčių ir juose besirodančių.

Fotografavimo diena buvo tarsi exposure terapijos forma. Reikėjo filmuoti, būtų išėjęs geras dokumentinis filmas. Geras aktualumo indikatorius buvo vien tai, kad per kelias valandas paskelbus viešą kvietimą savo Instagram paskyroje, ateiti nusifotografuoti panoro daugiau nei 50 moterų.

Fotografavimo dieną mano studiją aplankė 30 moterų, kiekviena mano prašymu atsinešė lengvus perregimus marškinėlius, bet sykiu – ir norą kalbėti apie gėdą, kurią pagaliau galėjo „pastatyti“ tiek priešais mano objektyvą, tiek jos realų nebuvimą išvysti mano akimis. Gėda dėl per mažų krūtų, gėda dėl per didelių, gėda dėl asimetriškų, gėda dėl randų ties krūtimis, o kur dar valgymo sutrikimai, nepasitikėjimas savimi. Kad ir kaip auga body positivity ir panašūs judėjimai, mes savo ekranuose dar tikrai matome per mažai kūnų įvairovės, akis retai pasiekia kūnai, su kuriais galėtume tapatintis, pagalvoti „aš irgi taip atrodau – ir tai yra gražu“. O jeigu po marškinėliais viskas pagal vyraujančius standartus – vis tiek susiduriama su nepasitikėjimu savo seksualumu, norima jį slopinti. Būti nepakankamai seksualia yra gėda, bet ne ką mažesnė gėda – ir jaustis seksualia.

„Seriją „Nutraukti gėdą“ sugalvojau kai supratau, kad pavargau mąstyti apie savo kūną tik santykyje su tuo, kokie kūnai rodomi, garbinami, reklamuojami virtualioje erdvėje. Tai buvo tarsi impulsas veikti ir patyrinėti, koks moters kūnas yra realybėje, o man artimiausias analizės įrankis – fotografija.“

Fotografuodama su moterimis kalbėjau apie tai, kad būti be liemenėlės yra tarsi tik mažesnių ir simetriškų krūtų savininkių privilegija. Neslėpsiu, kad tokios merginos drąsiau jautėsi prieš kamerą ir šios serijos fotosesija joms nebuvo iššūkis. Kitoms tai buvo visiškai nauja patirtis – dėvėti marškinėlius be liemenėlės ir dar prieš objektyvą.

Nuotraukos lyg po padidinamuoju stiklu pastato iš kartos į kartą besitęsiančią gėdą. Dar būdamos paauglės pajaučiame, kad krūtys iš tiesų mums net nepriklauso – vos tampa matomos, jos iškart paverčia mus objektu kito žvilgsnyje, kuris matomą kūną lygina su estetiškai nugludintu ir gyvenančiu tik ekrane. Taip ir vėl sėkmingai tolstame nuo realybės ir plečiam juodąsias skyles psichinėj sveikatoj.

Šiuo darbu man norisi plėsti žiūrovo žvilgsnį ir tuo pačiu patį žiūrovą perkelti į eterį. Nuotraukoms pozavo moterys, kurios seka mano ir kitų kūrėjų darbus, kurias veikia tai, ką jos kasdien mato. Norisi iškelti klausimą, kodėl vienos krūtys yra priimtinesnės mūsų žvilgsniui negu kitos. Per kieno suformuotą žvilgsnį mes dažniausiai vaizduojame ir matome krūtis? Ir kodėl tas žvilgsnis toks gėdinantis ir mus pačias skatinantis save slėpti? Kviečiu žiūrėti ten, kur žiūrėti paprastai nepatogu. Bet šįkart galima – ir net reikia, nes gėdos nebėra.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee