Internetinis skambutis prasideda nuo bandymo prisiminti, kada paskutinį kartą gyvai mačiau savo pašnekovę. Kažkodėl atmintis mane nukelia į 1995-uosius, kai dirbau Vokiečių vaistinėje ir ji ten ateidavo. Primenu tą faktą, ir pasigirsta juokas: „Tada buvau visai kitas žmogus.“ Dabar prieš save matau gražią, brandžią, laimingą, savimi pasitikinčią moterį. Labai įdomu sužinoti, kokiu žmogumi tapo ir kuo kvėpuoja šiuo metu Kanadoje gyvenanti mano pašnekovė, žurnalistė, istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Gražina Kristina Sviderskytė.

Noriu sugrįžti prie kažkur perskaitytos Tavo minties, kad Tavo dvidešimtmetės–trisdešimtmetės gyvenimo etapas buvo tiesiog nuostabus, Dievo dovana, o po jo buvo labai daug išgyvenimų. Kuris laikotarpis – ar likimo dovanotas džiaugsmingas, ar pačios nueitas ir iškentėtas – šiandien atrodo esantis ta tikroji dovana?

Tai buvo mano auksinis dešimtmetis, kai turėjau mažiausiai rūpesčių būdama suaugusi. Aišku, bananai kieme neaugo ir pinigai nelindo iš cukraus pakelių. Nepatyriau tokios supermagijos savo gyvenime. Bet tas dešimtmetis buvo mano. Mano augimo. Tai nereiškia, kad po to viskas sugriuvo, pradėjau tik vargti ir vargstu iki šiol. Kalbu apie kai ką kita.

Aš esu dėkinga likimui ar tam Kažkam, kam žmonės paprastai dėkoja, kad turėjau laiko augti, bręsti, susigaudyti nepriklausomo suaugusio žmogaus kelyje. Profesinėje veikloje reikėjo susiorientuoti, išsigryninti vertybes, susidėlioti prioritetus, apčiuopti savo stiprybes ir silpnybes, suprasti, ką noriu daryti, o dar svarbiau – ką gebu, išmokti save įvertinti ir įdarbinti.

Privačiame gyvenime – dar sudėtingiau: yra milijonas dalykų, su kuriais turi susipažinti, pradėdamas nuo pirmo nuosavo būsto. O kur dar hobiai, pomėgiai ir laisvas laikas… Neapibrėžiu jokių savo veiklų kaip nelaisvės, bet turėjau išmokti hobiams rasti laiko, save atlaisvinti. Vėliau nebebuvo kada eksperimentuoti. Bet ir gerai, kad nebuvo. Esu ir taip godi, juk gavau visus dešimt metų (juokiasi). Man labai pasisekė.

Ar tas auksinis dešimtmetis Tau padėjo atsakyti į visus sau užduotus klausimus?

Aš kalbu tik apie save, neprimetu niekam standarto ir nieko nemokau, kaip reikėtų gyventi. Bet man atrodo, kad pakloti tvarius pamatus yra be galo svarbu. Turiu omenyje net ir elementarius dalykus, tarkime, finansinį pagrindą. Aš džiaugiuosi, kad savo gerovę pradėjau kurti laiku. Dabar, klausydamasi kai kurių bendraamžių, nesuprantu, kas jiems nutiko, kad būdami jau brandaus amžiaus tarsi plūduriuoja be tvirtesnio pagrindo po kojomis. Bet spėju, kad jų gyvenimai klostėsi kitaip ir jie neturėjo laiko ar progų geriau pasiruošti.

Yra ir dar vienas aspektas. Sunku gyventi be materialaus pamato, bet be vertybinio – dar sunkiau. Gyvenimas tampo į visas puses, reikia priimti sunkius sprendimus. Taigi per tą dešimtmetį sieloje, mintyse, darbuose aš turėjau progos susiorientuoti. Gal būtent todėl vėlesni išbandymai manęs nesužlugdė? Tikiu, kad niekas ir nebeišmuš iš vėžių. Kai turi vidinę orientaciją, lyg vidinį kompasą, kryptis yra aiški.

Ar meilė istorijai, smalsumas, aistra tyrinėti irgi susiformavo tuo laikotarpiu?

Taip, tuo metu ir atsirado užuomazgos, iš kurių išaugo didžiausi mano darbai. Juokaudama sakyčiau, kad polinkis tyrinėti istoriją užgimė per visokius bandymus, kuriuos tada Lietuvoje vadinome rimta žurnalistika. Užčiuopiau, kas mane traukia ir kur man sekasi. Supratau, kad tai – mano stiprybė ir galimybė. Pradėjo megztis lemtingos pažintys su profesionaliais istorikais, ir taip nuėjau toliau.

Beje, nemanau, kad būta linijinio progreso. Kelias driekėsi kringeliais, kartais suko ir ratu. Tačiau Jūsų įžvalga teisinga: kryptis atsirado būtent auksiniu dešimtmečiu.

Istorija, tyrinėjimas reikalauja begalinės kantrybės, o man atrodo, kad mes, šiuolaikiniai žmonės, labai nekantrūs. Skaičiau, kad „Lituanicai“ skyrei septynerius ar gal net ir daugiau metų. Iš kur tiek kantrybės, pasišventimo?

Tai – mano gyvenimas. Man niekas neliepė imtis to tyrimo. Kažkaip nuo mažens žinojau, kad turiu man duotą laiką, galvą ir atsakomybę. Jei ko imuosi, tai turiu padaryti geriausiai, kaip sugebu. Man tai nėra pasirinkimas, taip tiesiog turi būti. Jei reikia septynerių metų, tai reikia.

Jei klausiate apie kantrybę, tai jos man trūksta ne tyrimams, o kitiems dalykams. Aš jos visai neturiu, kai tenka stebėti beprasmybę, bergždžią vargą ir laiko švaistymą.

Tiems, kas manęs nepažįsta, noriu paaiškinti, kad minėdama beprasmybę nesuvulgarinu „Lituanicos“ atminties: be pagarbaus santykio mano disertacija ir monografija nebūtų pelniusios aukščiausių įvertinimų. Kaip tik iš pagarbos ir kilo aiškus supratimas, kad akademinis tyrimas, dokumentuotos praeities rekonstravimas bei analizė yra vienintelis būdas ilgam laikui atverti galimybę išspręsti istorinio nesusikalbėjimo ir nusikalbėjimo, nesusivokimo ir užsimiršimo problemą, kuri visuomenei labai pavojinga.

Nesusivokimas yra labai pavojingas, kai kalbame apie tapatybę formuojančius simbolius, pasakojimus, herojus. Aš pirmiausia kalbu apie kolektyvinę tapatybę, istorinę atmintį ir sąmonę. Tai formuoja ir lemia suvokimą, kas mes esame, kur einame ir kuo tampame. Branda ir jėga nuo to priklauso. Taigi nevalia žaisti ir kalbėti niekus per kiekvieną „Lituanicos“ sukaktį ir ypač per jubiliejų. Niekas mums nedavė laukinės laisvės taip užsimiršti ir niekad neužaugti. Istorinė atmintis yra pamatinė ir sykiu trapi vertybė. Tai – atsakomybė.

Ar Tavo, kaip istorikės, kelionė su Dariumi ir Girėnu dar tęsiasi?

Ne. Kiekvienas projektas turi turėti labai aiškias ribas. Aš buvau išsikėlusi tikslus ir uždavinius, apsibrėžusi, ką ir kiek padarysiu. Tokios profesionalumo taisyklės. Galų gale, „Lituanicos“ atmintis ir atminimas nėra mano privatus sklypelis. Tai – kolektyvinė nuosavybė ir atsakomybė. Tad baigiau savo dalį ir vis laukiu, kol kiti profesionalai imsis tęsinio, pavyzdžiui, rašys biografijas. Gaila ir gėda, kad tenka ilgai laukti. Kas netingi, tas uodegas pakelia kas vasarą per „Lituanicos“ sukaktis. O kas imsis juodo darbo, kad pažintume tuos savo žmones, savo herojus, kuriuos kasmet pagarbiname? Jau yra pagrindas, gairės ir pajėgumai dideliems tyrimams. Tereikia valios. Tad kiekviena proga raginu, kviečiu, prašau veikti.

Kokios istorijos, kokie darbai užpildo šiandieną?

Čia yra tiek reikalų! Kai vieną dieną persikeli į kitą aplinką, tarytum pradedi gyventi iš naujo. Esu labai dėkinga likimui už šį paketą. Gera, bloga, juoda, balta… Reikės paimti lapą, o gal veikiau sąsiuvinį, ir pačiai sau išvardinti, kas pasikeitė, ko reikėjo išmokti, kiek kasdien tenka mokytis ir kas dar bus išmokta ateityje. Mano dienas užpildo augimas.

Tai kokie atradimai (praradimai) atsirado dėl transatlantinio dešimties valandų nuo Lietuvos laiko skirtumo?

Pirmiausia – daugeriopos perspektyvos: laisvė kurti gyvenimą kitur, kitaip, su kitais. Bet pasakysiu atvirai, kuris atradimas mane sukrėtė ir giliausiai jaudina. Nors anksčiau daug keliavau ir laikinai pagyvendavau svetur, tik dabar pamačiau, kaip Lietuva atrodo iš toli.

Ir?

Nieko gero. Kaip sakiau, tai tikrai giliai jaudina. Įspūdis toks, kad mes (Lietuva) plūduriuojame be pamatų. Nieko blogo niekada nepasakysiu apie valstybę. Ji nuostabi. Kokio grožio kraštas! Bet visuomenė… Žinoma, ji nuolat keičiasi. Panašiai kaip asmuo, ji mėgina tapti savo geriausia versija. Taigi vertinu geras pastangas ir laiką, kurio reikalauja branda. Vis dėlto tikiu, kad jau turėtume būti kur kas geresni, nei esame dabar.

Po Nepriklausomybės atgavimo svaigulio susidūrėme su gyvenimo realijomis. Žinoma, sunku, kai reikia kapanotis, išlikti, eiti į priekį ir kartu išlaikyti vertybes, pagarbą ir meilę. Sąjūdžio laikais vienijo ir vedė idealas, bet vėliau rutina blaškė, gąsdino, klaidino. Matyt, kai kurių išbandymų nepakėlėme, kartais nuklydome, nes vis neišlaikome krypties, santalkos ir augimo. Ypač kritiškai įtempti yra žmonių tarpusavio santykiai. Baisu žiūrėti, kaip visuomenė skaldosi kiekviena miela proga. Vieša erdvė primena mėnesį nešertų zoologijos sodo žvėrių narvą. Veša agresija, pyktis, patyčios. Kuo baigsis ši krizė? Negaliu apie tai ramiai šnekėti…

Dėjau visas pastangas ir telkiau pajėgas, kad per istoriją pažintume ir priimtume savo silpnybes, įsikaltume į galvas rizikas ir pavojus, taptume labiau savikritiški ir sykiu atlaidesni, atsargesni, įžvalgesni. Deja, per maža nauda iš tų mano pastangų. Dialogo nėra.

Ar persikėlimas į Kanadą, Viktoriją, nebuvo pabėgimas?

Lyg ir nesu niekada nuo nieko bėgusi. Net kai gatvėje buvau ne kartą užpulta, atsilaikiau žiūrėdama užpuolikams į akis, ir galop bėgo jie, o ne aš. Miške nuo meškos irgi nebėgau. Tačiau absoliučiai slogiai ir sykiu skaidriai suvokiau, kad minėtos situacijos negaliu pakeisti, kad tai yra blogai ir aš vis tiek turiu pasirinkimą. Aš turiu laisvę rinktis. Ir ją branginu labiau už viską. Mano mantra yra „laisvė ir laikas“. Mano laisvė ir mano laikas.

„Migracijos reiškinys Lietuvoje yra apaugęs stigmomis ir prietarais, pernelyg nesigilinama, kas jis yra ir kodėl. Juk per visą istoriją žmonės migravo, keliavo ir ieškojo. Jei būtų sėdėję po viena palme, civilizacija nebūtų išsivysčiusi.“

Emigruoti paskatinęs apsisprendimas kilo iš to vidinio postūmio, tarsi nuojautos: kur aš galiu būti geresnis žmogus, geresnė savo versija? Jaučiausi daug savęs atidavusi, pernelyg daug išgyvenusi ir gal beišsenkanti. Nenorėjau tapti silpna ir nelaiminga. Tik stipri ir laiminga esu reikalinga ir naudinga. Tik tada galiu duoti ir dalintis. Ir, manau, nesuklydau.

Ar dabar jautiesi stipri?

Oi, kasdien gaunu tiek papildų ir piliulių (juokiasi)… Rimčiau sakant, jaučiu labai stiprų palaikymą. Ne tiesioginę paramą, tik bendrą susitarimą: mes čia esame vieni dėl kitų. Čia paprasta ir įprasta vadovautis vertybėmis. Kai jos aiškiai deklaruojamos, lengviau rasti bendraminčių. Palankesnė erdvė santalkai ir augimui.

Manyje vis dega noras kartu nuveikti gražių dalykų, kurti ką nors nauja ir prasminga. Lietuvoje dirbau su nuostabiais kolegomis. Su daugeliu iki šiol palaikau ryšius, jie – mano geruliai, mano burbulas. Bet juk svarbi ir platesnė aplinka, visuomenė, vieša erdvė ar diskursas. Visa tai neišvengiamai turi įtakos. Tad šia prasme čia jaučiu didesnį komfortą.

Konkretus pavyzdys – savanorystė, kuri čia yra įprastas gyvenimo būdas. Čia nereikia skelbti akcijos ir šaukti į talkas tarsi į pobūvius. Čia santalka vyksta visur, kur tik pažvelgsi, tarsi savaime, nuolatos. Man tai – nuostabu, brangu ir būtina. Mane tai stiprina.

Man atrodo, kad Tau ne taip ir svarbi vieta. Kad ir kur būtum, turi savo vertybes, neši savo vėliavą. Ar vis dėlto inkaras yra nuleistas?

Labai džiugina ši įžvalga. Tačiau įdomu, kad būtent jautrumas vertybėms, krypties pajauta mane čia ir atvedė. Žinojau ar vyliausi tik tiek, kad vidinis GPS neapgaus. O protas panikavo. Aš čia nieko neturėjau ir nieko nepažinojau, atvykau su trimis lagaminais.

Migracijos reiškinys Lietuvoje apaugęs stigmomis ir prietarais. Pernelyg nesigilinama, kas jis yra ir kodėl. Juk per visą istoriją žmonės migravo, keliavo ir ieškojo. Jei būtų sėdėję po viena palme, civilizacija nebūtų išsivysčiusi. Bet jie keliavo ir atradinėjo. Tai buvo nuostabu. Keliauji, aišku, visada pats sau. Eini savo kojomis, galvoji savo galva, ir šios sudedamosios dalys nesikeičia, visur yra tos pačios. Užtat keičiasi aplinkos poveikis, ir tai, matyt, yra esmė. Tai sukelia pokyčių, atveria naujų perspektyvų. Šia prasme vieta svarbi.

Man reikėjo pokyčių. Todėl atsiradau Viktorijoje, Vankuverio saloje, ir nuleidau savo inkarą. Tik patikslinu, kad gyvenu Britų Kolumbijoje, nes kitos Kanados dalys yra savitos.

Aplinka žmogų keičia į gera. Antai dabar jau net susigėstu matydama, kad Lietuvoje jos didenybė Nuomonė tebėra viešpats ir karalius. Žmonės dažnai būna sukaustyti ar bando įsiteikti kitų nuomonėms, lyg kiekviename žingsnyje juos vertintų dešimt komisijų ir teistų dar dešimt teisėjų. Be to, įprasta didžiuotis savo nepralenkiama nuomone ir reikšti ją kiekviena proga, net kai niekas neprašo ir niekam to nereikia. O čia, pavyzdžiui, svarbesnis autoritetas yra Gerumas. Padorus žmogus nebūtinai turi nepralenkiamą nuomonę ir kaip tik dažnai jos neišsako, užtat stengiasi būti paslaugus, padėti kitiems, kitus vesti į priekį. Spėju, kad tuo reiškiasi britų kultūra. Vietinėms tautoms šis kolonistų vyravimas yra kaip peilis po kaklu, bet britų kultūra, kiek stebiu, persmelkia vietinę kultūrų įvairovę. O pastaroji man, beje, irgi yra kaip oras. Geriausiai jaučiuosi kambaryje, kur tarsi susirinkusios visos Jungtinės Tautos.

Jaučiu, kad esi labai kosmopolitiška. O kaip tradicijos? Atsivežei jų iš Lietuvos ar priėmei iš Viktorijos?

Kad suprastum mane teisingai, priminsiu kontraversišką vietinį šūkį: „Fit in or f… off“ (abi besijuokdamos suprantame jo esmę iš pauzės, neištarus visų žodžių). Taip ir yra, jei atvažiuoji kurtis vienas, kaip aš. Be to, mėgstu iššūkius, man patinka naujovės, tad šis šūkis pasirodė įdomus. Kitaip turbūt verčiasi tie, kurie atvažiuoja į jau paruoštą šiltnamį, etninę bendruomenę, bet už juos kalbėti negaliu.

„Dabar jau net susigėstu matydama, kad Lietuvoje jos didenybė Nuomonė tebėra viešpats ir karalius. O čia, pavyzdžiui, svarbesnis autoritetas yra Gerumas.“

Tiesa, galėjau važiuoti į Torontą, kur kvietė giminės. Bet tik Viktorijoje jaučiausi kaip namie. Pirmą kartą čia užsukau 2014 metais, pakeliui į kruizą po Aliaskos pakrantes, ir tada perskrodė nuojauta, kad čia yra mano antrieji namai. Nesiekiau nieko panašaus, neieškojau kažko ypatingo. Bet tas jausmas tiesiog užgriuvo. Išskrisdama žinojau, kad grįšiu. Ir grįžau.

Ar buvo sudėtinga rasti darbą?

Atvykau su dviem darbo sutartimis, rašoma knyga ir Vilniaus universiteto podoktorantūros projektu. Tad viskas puikiai susiklostė, tarsi buvo atidarytos durys. Kanadoje ir JAV mokslininkai kuria tarpdisciplininį heroizmo mokslą – tokią disciplinų samplaiką, kurią norėjau patyrinėti, taigi kaip tik čia vyko reikiamas veiksmas. Tuo buvau užimta kone ketverius metus: knygos rašymas, postdokas, o po to dar rašiau portalui „Delfi“.

Viktorijoje geras darbas nėra greitai prieinamas. Daug pačių kanadiečių migruoja į Viktoriją. Bendruomenė glaudžiai susijusi, yra nusistovėjusios taisyklės, turi įgyti autoritetą, pažinčių. Tad mėgaujuosi procesu, džiaugiuosi veiklomis, per kurias plečiu savo ratą. Tačiau studijos, savanorystė, darbas kultūros įstaigoje ir ką tik pradėtas dėstymas universitete dar nėra pasiektas tikslas. Mano tikslas – aukščiau ir toliau, kur manau būsiant geriausia ir man, ir kitiems.

Mane glumina mūsų švietimo sistema, nes jaunas žmogus turi labai anksti apsispręsti. O juk pasaulyje yra daug bendrojo lavinimo studijų, kuriomis siekiama užvesti žmogų ant kelio. Kaip suprantu, Tu džiaugiesi, kad sūnus turi puikias galimybes augti ir tobulėti?

Trys medaliai už šį klausimą! Trinkime viską ir kalbėkimės iš naujo vien apie tai (abi juokiamės). Kai čia atvykome, Dariui buvo beveik dvylika. Man džiugu, kad jis bręsta aplinkoje, kurioje diegiama pagarba ir ne šiaip pakantumas įvairovei, bet gebėjimas dirbti, kurti ir laimėti, pasitelkiant įvairovę. Skatinama pasitempti, gebėti varžytis, atsiverti idėjoms, geroms iniciatyvoms, komandiniam darbui. Privati nuomonė svari, jei yra naudinga ir padeda kitiems. Tokiu būdu formuojamas įprotis susitelkti ir susivokti: ką mes čia visi veikiame, ką kartu norime pasiekti? Mažai kam rūpi, kaip moksleivis atrodo, ką vilki, ko nemoka. Svarbiausia, ką jis sugeba, kuo paremia kitus, padeda, prisideda. Taigi švietime matau tą patį, ką ir kitur – santalką ir augimą.

Aišku, moksleiviams ir čia sunku. Slegia COVID’as, klimato kaita. Jie gyvena apokalipsės nuotaikomis, tarsi prieblandoje. Bet štai ir vėl skirtumas: prasidėjus pandemijai, Lietuvoje mokyklas uždarė, o Britų Kolumbijoje vaikai į mokyklas grįžo po dviejų mėnesių ir lanko pamokas iki šiol. Mokykla rado būdų prisitaikyti. Mokykla aukojosi, kad vaikai laimėtų.

„Man džiugu, kad sūnus bręsta aplinkoje, kurioje diegiama pagarba ir ne šiaip pakantumas įvairovei, bet gebėjimas dirbti, kurti ir laimėti, pasitelkiant įvairovę.“

Beje, čia dauguma moksleivių dirba, o per pandemiją pasikeitė ir darbo rinkos santykiai. Negaliu atsistebėti, kad pakito, dar labiau sužmogiškėjo lyderio vaidmuo. Lyderis-dievukas ar lyderis-diktatorius tapo vakardiena. Visi ieško lyderio-pagalbininko, lyderio-tarno.

Kokie Tavo pomėgiai laisvu nuo darbo, savanorystės laiku?

Paaiškėjo, kad esu gabi meistrauti. Nebūčiau sapne to susapnavusi. Bet kai prireikė, tai paėmiau ir grąžtą, ir teptukus, o po to vis dažniau juos naudojau, nes tiesiog patiko. Mielai darbuočiausi baldų restauravimo dirbtuvėse. Be to, einu į žygius, su dviejų klubų nariais tyrinėju įstabią salos gamtą. Rugpjūtį keturiese išėjome į ekstremalų savaitinį žygį po laukinę salos šiaurę. Ne visi vietiniai žygeiviai tam ryžtasi.

O ar bus nauja knyga?

Bijau, kad taip.

Pabaigai – klausimas, kurio Tau niekas niekada neuždavė, bet Tu nori, kad užduotų, nes nori į jį atsakyti?

Kokia kartais laimė būti intraverte! Man ramu: nespaudžia būtinybė pasipasakoti. Kas būtina, parodau darbais. Ko nebūtina, to ir nereikia. Žinau, ką dar noriu nuveikti. Jaučiu, kad ir vėl pasiseks. Ir tegul tie darbai kalba. Aš nenoriu klausimų. Ačiū.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji