Elegancija, vidinės darnos pojūtis, iki menkiausių smulkmenų suderintas garderobas. Kai Milda pasirodo kieme, žvilgsnis savaime nukrypsta į ją. Pasitinka smalsios besišypsančios akys, lengvai mezgasi jaukus, neskubrus pokalbis.

Pavasarį Mildai suėjo 90 metų, bet ji vis dar gyvybinga ir domisi aplinka. Jai nebuvo sunku studijų metais, kai ruošėsi egzaminams ir viena ant kelių sūpavo ką tik gimusią dukrą, nesunku ir dabar, kai per trumpą laiką teko patirti dvi operacijas.

Apie savo gyvenimą Milda kalba lengvai, be mažiausios savigailos ar neišsipildžiusių lūkesčių palydos. Jos pasakojimai trykšta drąsa. Milda – viena pirmųjų to meto moterų, vairavusių automobilį, vienintelė moteris mokslininkė Chemijos institute, tik atsiradus galimybei keliavo, iškart ryžosi eksperimentinei tulžies operacijai.

Daugelį kelių moteriai atvėrė grožis, kitaip – energetika. Pasak Mildos, kiekvienas žmogus turi savo energetiką ir gražus tas, kuris ją turi stiprią.

Iš ilgo pokalbio iškyla atskiros dalys.

Tik rimtas knygas

Gyvenau pasiturinčioje šeimoje. Turėjau auklę. Vieni mano seneliai – gryni vokiečiai Krauzai, kitas senelis – vengras Matijus Tijuš. Iš ten ir aš Tijušaitė. Tik viena močiutė lietuvė, jos nepažinojau. Prasidėjus karui senelis ją įsimylėjo ir vedė. Dirbo zakristijonu. Ir dabar jo namas prie bažnyčios Skapiškyje tebestovi.

Mano tėvas buvo labai gabus, jis atsisakė dirbti žemę. Per šiltinės epidemiją mirus tėvams, vienas pats prie carinės valdžios išvažiavo mokytis beveik nekalbėdamas rusiškai. Sesuo įdėjo pusę kepaliuko duonos ir lašinių. Greit užėmė aukštas pareigas, tapo svarbiausiu Pskovo gubernijos veterinaru (glavnij veterinar Pskovskoj guberniji – red. pastaba). Bet kai sovietai ėmė griauti, vogti, jis susiėmė už galvos – nu ir bepročiai – ir grįžo į Kauną. Čia pasistatė gražiausią dviejų aukštų namą Kudirkos alėjoje, atidarė tris krautuves Žaliakalnyje.

Mane pasisodinęs tėvas mokė skaityti, skaičiuoti. Visi vaikai važinėja rogutėmis, o aš mokausi.

Turėjome vilkinį šunį, kuriam tėvelis pastatė modernią būdą su prieangiu. Kai sovietai jį nušovė, ten skaitydavau knygas, ypač detektyvus, kriminalus. Juos man draudė. Liepdavo skaityti tik rimtas knygas, o man norėjosi detektyvų. Buvo tokia knyga „Kaukolė žalsvame čemodane“. Pavogiau ją iš tėvo ir pasislėpusi skaičiau.

Tėvas dažnai mane vedžiojo į vaikiškus spektaklius. Kai buvau tinkamo amžiaus, pirmą kartą nuvedė į „Traviatą“. Aš taip verkiau, taip verkiau… Prisimenu, kaip Kipras Petrauskas atliko paskutinį vaidmenį „Otele“. Ir tas potraukis išliko. Kai išėjau į pensiją, visos draugės susirinkdavome ir eidavome pirkti teatro bilietų visam sezonui. Eidavome ir į parodas. Tik atidaro naują parodą Vokiečių gatvėje, ir mes ten.

Aš visada buvau gražiai aprengta. Sijonukas – iš tėvo kelnių, švarkelis – iš jo švarko. Tėvo švarkai gražūs, languoti. Man užsakydavo geriausius batsiuvius Kaune. Matyt, jautė, kad aš graži, o mama vis sakydavo, kad aš negraži.

Karas

Keturiasdešimtaisiais pas mus atėjo sovietai. Tą sekmadienį tėvai išvažiavo į ekskursiją Trakuose. Grįžta ir sako: karas, karas, karas… Ir prasidėjo karas. Ir pradėjo vežti žmones. O mūsų namas – didžiausias Kudirkos alėjoje. Gali atvažiuoti ir mūsų. Tai mano tėvai išėjo iš namų, palikę mane su broliu vaikų kambaryje. Atėjo enkavėdistai, o mes gulime lovytėse. Pašvietė mums į akis, bet neišvežė.

Mano tėvas vis sakydavo – Hitleriui kaput, jam bus kaput. Tai aš dabar Putiną kaputinu vadinu. Jam tikrai bus kaput.

Mama turėjo sukaupusi daug įvairių medžiagų. Kai per karą trūko maisto, pinigų, galima buvo mainytis. Taip ir išgyvenome. Vokiečiai apgyvendino šeimas su vaikais pas ūkininkus, kad nebadautų. Mus išsiuntė į Veliuoną, o tėvas liko namų saugoti. Visą vokiečių okupaciją ten praleidome. Mama labai pasitarnavo, kadangi buvo vokietė. Tai arklius išvaduodavo, tai susitardavo, kad neatimtų turto. Žinai, ir dabar tas karas mane žudo.

Mano pirma kelionė po karo buvo į Vokietiją. Žydas Amosas, kuris mokėsi mechanikos, pasiūlė. Sako, organizuoja autobusą į Vokietiją. Gal nori? Gerai, užrašyk. Dieve, kaip ta Vokietija buvo sugriauta. Apsakyti negaliu. Leipcigas – vien griuvėsiai, tik bažnyčia ir keli namai. Drezdenas irgi, tik galerija nebuvo subombarduota. Baisu. Ir šitaip atstatyti…

Taip noriu gyventi

Aš tikiu energetika. Kiekvienas žmogus turi energijos. Ir grožis yra energija. Tas negražus, kurio nematyti, kuris neturi jokios energijos. Jo nėra, nes nėra energetikos.

Milda, pasipuošusi mėgstamais perlais iš Margaritos salos. Viktorijos Leleivės nuotr.

Kas yra Dievas? Pagal Einšteiną, tai energijos sankaupa, kuri tvarko visą pasaulį. Mano mama gulėjo ligoninėje, suskambo telefonas. Pakeliu ragelį, jos balsas – Milda, Milda – į tolį skrenda. Po kelių valandų man skambina. Mirė. Tai ne energetika? Energetika.

Tuo ne kartą gyvenime įsitikinau. Aš sirgau visom įmanomom ligom. Ir mažakraujyste, ir tymais, ir kiaulyte. Viskuo persirgau. Tokia energetika.

Vaikystėje svajojau tapti balerina. Mokiausi šokti baletą, bet susirgau difteritu. Tėvai iškvietė profesorių Mažylį, dabartinio profesoriaus Liudo Mažylio senelį. Jis buvo garsiausias vaikų ligų profesorius Kaune. Išvežė į ligoninę, o vaistų nėra. Vieninteliai vaistai – kamparas ir strichninas. Guliu vyriausia tarp vaikų, dūstu. Man komplikacija – tachikardija. Širdis tiek daužosi, kad lova juda. O aplink vaikai miršta. Atsistoja lovelėse, purto jas, krenta ir miršta, krenta ir miršta.

Įleido tėvą, mamą, brolį. Atėjo kunigas ir sako: kam daviau paskutinį patepimą, tas išgyveno. Aš taip meldžiausi, kad man dar duotų gyventi, taip meldžiausi. Staiga lova nustojo judėti. Širdis pradėjo normaliai plakti. Aš taip noriu gyventi, taip noriu gyventi… Dar nieko nemačiau – man tik 13 metų. Stebuklas. Visi patvirtino. Antro patepimo jau nereikėjo.

Vaikas nesutrukdė mokytis

Visą laiką buvau pirmūnė. Labiausiai patiko techniniai mokslai. Dar patiko kalbos. Pirma prancūzų, paskiau išmokau vokiečių, rusų, nors okupantų kalbos ir nenorėjau mokytis.

Norėjau stoti į mediciną. Mus nuvedė į prozektoriumą (med. lavonų skrodykla – red. pastaba). Ateinam, vonioje – suguldyti kūnai apipjaustytomis rankomis. Tai žinai… mokytis. O koks farmalino kvapas! Siaubas apėmė nuo tų lavonų ir nuo to kvapo. Ėmiau galvoti, ką daryti. Chemija! Ten buvo didžiausias konkursas, bet aš gerai mokiausi ir įstojau be protekcijų.

Antrame kurse ėmiau lauktis nuo klasioko. Jo motina susitarė su kunigu katedroje dėl mūsų vedybų. Aš tiek verkiau, taip nenorėjau tekėti. Nu kur aš tokia mergička, porcelianinė lėlė, kaip mane vadino. Mano mama vedė mane daryti abortą. Atsisakiau. Kai pagimdžiau ir vaikščiodavau stumdama vežimėlį, berniukai iš paskos bėgdavo ir šaukdavo: pasižiūrėkit, porcelianinė lėlė eina.

Meda ir Milda. Mildai 90 metų.

Bet vaikas nė kiek nesutrukdė man mokytis. Vyras mokėsi Maskvoje, Lengvosios pramonės institute, o aš mokiausi vaiką ant paduškos pasidėjusi. Arba supu vaiką ir dar draugę mokinu. Reikia laboratorinius atlikti? Užmigdau Jūratę ir prašau kaimynės: jei išgirsi verkiant, popkę įkišk. Bėgu laboratorinio daryti. Ir egzaminus taip išlaikiau.

Esu stiklo technologė, turiu technikos mokslų daktaro laipsnį. Taip gerai parengiau diplominį darbą apie stiklo fabriko paruošimo cechą, kad mane paskyrė ten inžiniere. Neįsivaizduoji, kokios buvo sąlygos – 1 400 laipsnių temperatūra. Pradėjus dirbti, atėjo mano vyras (o, Viešpatie), griebė už rankos ir nuvedė į Mokslų akademijos Chemijos institutą. Tuo metu jam vadovavo garsus mokslininkas Daukša, kuris paskyrė mane laborante.

Dirbdama institute nutariau stoti į aspirantūrą, bet laboranto atlyginimas mažas, o stipendija susieta su atlyginimu. Todėl perėjau į statybinių medžiagų institutą ir tik tada stojau į aspirantūrą. Pamenu, ateinu laikyti stojamojo egzamino, o profesorius sako: gal jums geriau tapti artiste? (Milda dažnai sulaukdavo dėmesio ir komentarų dėl savo išvaizdos – red. pastaba). Buvau pirma studentė, kuri gavo penkis su pliusu.

Aš visada patikau vyrams

Institute išskirstė mus po du į kambarį. Buvau vienintelė moteris. Vyrai atsisakė su manimi dirbti (pasak pašnekovės, bijodami įsimylėti – red. pastaba).

Po pirmo chemijos egzamino profesorius Valančiūnas pradėjo mane persekioti. Susitinka koridoriuje – einam konsultuotis. Paskui mane visi perspėdavo: slėpkis, profesorius ateina. Ir aš slėpdavausi.

Aš visada labai patikau vyrams. Man nuolat pypindavo mašinos. Rimui (trečiajam vyrui – red. pastaba) išskyrė mašiną, bet jis nemokėjo vairuoti. Man teko vaikščioti į kursus Naujojoje Vilnioje, laikyti egzaminus. O ten vieni vyrai. Anais laikais vairavo tik vyrai. Kiek kartų mane vijosi su mašina. Kiek baimės būta. Tik išlipdavau iš mašinos, vyrai sustodavo padėti.

Antrasis mano vyras buvo baisiai pavydus. Tiesiog ligotai. Nueiname pietauti į restoraną – visi vyrai nustoja valgyti ir žiūri į mane. Tai jis didžiausią skandalą iškelia ir išeiname. Sakydavo, nei tu graži, nei ką, bet su tavim niekur negalima nueiti, nors pats mergišius buvo.

Norint išvažiuoti į turistinę kelionę, reikėjo labai didelių pažinčių. Pirmoje tarybinėje ligoninėje buvo punktas, kuriame kelialapius dalino. Ten dirbo toks Šukelis. Jis į mane žiūrėdavo gatvėje. Galvoju, nueisiu kelialapio. Gerai, sako. Taip pirmą kartą išvažiavau į Vengriją. O ten mane įsimylėjo vengras – kur einu, vis iš paskos seka.

Gal čia tas maišytas kraujas? Kai gulėjau komoje po insulto, jau būdama pensininkė, gydytojai žiūrėjo į mane, į mano asmens dokumentus ir netikėjo. Kas per mergaitė čia guli (juokiasi)?

Negaliu be darbo

Valgau labai mažai. Nenoriu valgyti. Valgau per prievartą, kad gyvenčiau. Nežinau, kas pasakė: reikia valgyti, kad gyventum, o ne gyventi, kad valgytum.

Lengvai užlipu į ketvirtą aukštą. Beveik be poilsio. Darau mankštą. Jokių vaistų negeriu.

Negaliu be darbo. Kiek aš visokių velnių prisigalvodavau. Išėjusi į pensiją vis ką nors dirbau. Pirmiausia auginau gėles, tulpes ir hiacintus. Kai nuėjau stoti į gėlininkų draugiją, mane apšaukė. Atėjo, sako, su tokiais nagais, gėlininke užsimanė būti. Atvažiuoja komisija į mano sodą, o ten – skoningi gėlynai. Iškart priėmė. Labai pelninga veikla buvo. Kaimynas net namą iš gėlių verslo nusipirko. Aš užsiėmiau gėlėmis simboliškai, kad užsiėmimas būtų.

Labai mylėjau šunis, škotų terjerus. Jų turėjo Miltinis. Bushas laikė. Ir aš užsimaniau škoto. Parsivežiau iš Maskvos, bet neturėjau patirties – pasiėmiau patiną. O tai buvo klaida. Jis puldavo berniukus, griebdavo moteris už rankinukų. Turėjau daug bėdos su juo, paskui kalytę įsigijau. Čia, mano kambaryje, ji atsivesdavo šuniukų. Kelis mėnesius palaikydavau ir tada parduodavau.

Iki 95-erių. Daugiau gyventi nenoriu. Visos draugės vis ką nors susilaužo. Kad regėjimas būtų normalus, bet viską matau kaip per rūką. Nėra džiaugsmo.

Labiausiai džiugina katė Meilutė. Tik pabudusi ateina pas mane, pradedu glostyti.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!