Su bičiule neseniai kalbėjomės apie žvilgsnius: kaip mūsų dieną pakeičia palaikantis, malonus, priimantis žvilgsnis, ir kaip – nuvertinantis, atstumiantis? O kaip yra su žodžiais? Ką su mumis padaro jie? Esu girdėjusi daugybę žodžių, kurių niekada nenorėjau išgirsti. Ir netgi tokių, kurie visiems laikams pakeitė mano gyvenimą. Turbūt visi turime tokių žodžių. Ir kai vėliau prasidėjo laikas, kada ėmiau girdėti daug labai gražių žodžių, ilgai mokiausi juos priimti. Užtruko, kol išmokau jais tikėti. Supratau, kaip mažai mes garsiai pasakome tikrai gerų žodžių. Tokių, nuo kurių pasitaiso kito žmogaus diena.

Nuo pat vaikystės mane domino faktas, kaip žmonės pasirenka, kuriuos žodžius ištarti garsiai, o kuriuos – pasilaikyti sau. Akylai stebėdavau (ir lig šiol stebiu), kaip po kokių žodžių jaučiuosi viduje. Kaip staiga visu kūnu pajuntu, kad sakoma kažkas, ko nenoriu girdėti; kokie žodžiai mane išlaisvina, kokie – uždaro, nuo kokių noriu slėptis. Būdama vaikas, tyrinėdavau, kodėl tas pats žmogus vienam pašnekovui sako vienokius žodžius, kitam – kitokius, kodėl vieną palaiko, kitą – atstumia, ir šalia kurio jis yra nuoširdus, o kur netikras. Registruodavau mažiausius niuansus, iš kurių galėčiau nuspręsti, ar prie manęs esantis žmogus yra tikras, ar kalba tai, ką iš tiesų nori kalbėti? Visada ieškodavau tų, kurie apskritai nenori kalbėti: man būdavo įdomu, apie ką jie tyli, ir kada pradėjo tylėti. Buvo laikas, kai ir aš norėjau tylėti, nes mano žodžiai daug kam netikdavo. O paskui atėjo laikai, kai radau visus tuos, kuriems mano žodžių reikėjo.

Kaip mes nusprendžiame, kas kokių žodžių vertas? Kodėl su kai kuriais žmonėmis net vien pašnekėjęs telefonu, dėldie – net gavęs atsakymą į žinutę, pasijunti nemaloniai? Ir kodėl su kitais, kartais net nepažįstamais, persimetęs žodžiu parduotuvėje nušvinti visai dienai?

Apie ausis, kurios nori girdėti

Po kiekvieno nuvertinančio žodžio sustingstu. Sustoju. Tada einu siurbti kilimo, plauti indų, bendrauti, kad pamirščiau, ką išgirdau. Bet nepasimiršta. Tuo laiku net ūmai pasirodo, pavyzdžiui, kad aš, rašytoja, nebemoku parašyti sakinio. Nebežinau, kas sudaro sakinį, ir kaip parašyti sakinį, kad kas nors norėtų jį perskaityti. Įdomiausia tai, kad net didžiausi apdovanojimai, net viešas pripažinimas, net gausūs palaikantys žodžiai to proceso nepakeičia. Gali nulipęs nuo scenos su nacionaline premija išgirsti kolegos „tu jos nevertas“, ir tiek užteks, kad vėl sustotum ir eitum įnirtingai plauti indus.

Labai gerai prisimenu laiką, kai pradėjau girdėti pirmus mane vertinančius žodžius. Pirmus žodžius, iš kurių būdama vaikas susidariau aiškiai ir ilgai vėliau nepakitusią nuomonę, kad su manimi kažkas negerai. Kad tiesiog būti ir stebėti pasaulį neužtenka, kad reikia pasistengti būti kaip nors kitaip. Variantus tada sugalvojau du: arba įdomiai kažką kalbėti, arba įdomiai kažką daryti. Kitaip tariant, performinti, enterteininti, patikti, suvokti, ko nori kitas, ir jo lūkesčius atitikti. Idėja, ko noriu aš ir kaip geriausia man, maždaug dvidešimčiai metų buvo atidėta į šalį. Ir visa tai – nuo kelių mane, tylų, kuklų, bailų vaiką nuvertinusių žodžių.

Anait film nuotr.

Kadangi būnant šešerių-aštuonerių lakoniškai ir gal net nepiktybiškai buvo komentuojamas mano tylumas, nenuostabu – visą tolesnį gyvenimą paskyriau generuoti žodžiams. Šiandien savo žodžiais, tekstais, kūryba su žmonėmis dalinuosi kiekvieną dieną, prie kiekvieno arbatos puodelio sakau tostus, atvirai kalbėti mokau vaikus, kaip brangiausią turtą kolekcionuoju gilius ir toli vedančius pokalbius, laisvai jaučiuosi prieš bet kokio dydžio auditorijas ir apskritai – neturiu problemų su žodžiais. Niekad neturėjau ir problemos sugalvoti, ką gyvenime noriu veikti – ir čia, matyt, akivaizdi tampa mintis, kad veikti reikia iš tos vietos, kurioje labiausiai skauda. Man skaudėjo mano nenorėjimas kalbėti. Ir tik vėliau aš suvokiau, kad norint ką nors pasakyti, reikia turėti ausis, kurios nori tave išgirsti. Ir nori išgirsti ne todėl, kad galėtų įvertinti, o tiesiog paprasčiausiai išgirsti. Tave visokį.

Apie pienę, kuriai niekas nieko nepasakė

Kai pirmąkart išgirstame mus vertinančius žodžius, tuomet drauge ir pirmąkart nustojame kažką daryti intuityviai ir staiga savęs paklausiame, ar aš čia gerai darau, ir kiek gerai, ir ar išvis aš vertas tą daryti, ir gal geriau apskritai nebedaryti, ir ką, vienu žodžiu, išvis daryti? Kai visa tai įvyksta, staiga ir, deja, dažnai ilgiems metams susvyruoja mūsų savivertė. Kaip didelė švytuoklė ji tą akimirką yra paleidžiama, o kad nurimtų, jau prireikia labai daug sąmoningo darbo.

„Gali nulipęs nuo scenos su nacionaline premija išgirsti kolegos „tu jos nevertas“, ir tiek užteks, kad vėl sustotum ir eitum įnirtingai plauti indus.“

Prisimenu vieną vasarą, kai pirmąkart išgirdau istoriją apie dešimt eurų, kuri skambėjo taip: ar tu esi suglamžytas ir sutryptas dešimt eurų, ar naujas ir nuostabus dešimt eurų, parduotuvėje už tave vis tiek galima įsigyti tiek pat. T. y. duonos, varškės ir obuolių. Tą pačią vasarą išgirdau ir kitą mintį – kad tu ir ežeras, tu ir pušies šapas, tu ir meduolis esate verti tiek pat. Nes kas geriau – medis ar žvaigždė? Stalas ar langas? Lapė ar knyga? Niekas negeriau. Viskas reikalinga. Viskas svarbu. Arba viskas lygiai taip pat nesvarbu.

Tą pačią vasarą dar suvokiau, kad manymas „aš esu pats nereikšmingiausias“ ir jam priešingas – „aš esu pats reikšmingiausias“, yra viena ir ta pati puikybė. Bet koks -iausias yra savęs kėlimas virš kitų, išskirtinai būdingas žmogui. Jokia pienė niekada nepasakytų: „Manęs pievoje nesimato. Reikia iškirsti saulėgrąžas, tada matyčiausi padoriai.“ Pienė yra pienė, auga geriausiai kaip gali ir niekuo nesiskundžia. Nei ji svarbiausia, nei ji mažiausia: pienė, ir tiek. Bet, geriau pagalvojus, gal ji nesiskundžia kaip tik dėl to, kad nemoka kalbėti, ir kad nemoka kalbėti jos gentainiai? Kad niekas jai niekada nepasakė, kokia ji vargšė būdama pienė, kurią žmogus apskritai laiko piktžole ir rauna su šaknimis? Kad žmogus net dalinasi patarimais su kitu žmogumi, kaip visiems laikams atsikratyti pienių, ir kad žmogus net nevadina jos piene, o vadina kiaulpiene, kas susieja jos grožį su murkdytis purvuose mėgstančiu ūkio gyvuliu? Kad ji viso šito nežino?

Sunsetoned nuotr.

Šalia viso to atėjo ir suvokimas, kiek daug iš mūsų atima žodžiai. Kaip racionaliai jie moko priimti pasaulį, kaip sudeda visas patirtis į kažką, ką galima išanalizuoti protu. Kaip dažnai jie naudojami įgelti, pasimatuoti vertėmis, paaukštinti save. Kaip dažnai jie sunaikina akimirkos magiją – vos pamėginus įvardinti, kas čia tarp mūsų vyksta, stebuklas išnyksta. Gražiausiems dalykams mes neturime žodžių, o tie, kuriuos turime, greitai baigiasi. Gražiausiems dalykams žodžiai yra per maži. Į jokius žodžius niekada nesutilps jausmas, ką reiškia ilgai žiūrėti į nepažįstamo žmogaus akis, užuosti savo vaiko kvapą, nuogu kūnu panerti po vandeniu, tūkstantąjį kartą pakilus virš debesų pamatyti ten visada esančią saulę ir atsikąsti pirmą kąsnį sekmadieninio pyrago.

Apie tai, kas yra už žodžių

Paradoksalu – dabar apie gražiausius man įvykusius stebuklus pasakoju vis mažiau. Kuo didesnę laimę viduje jaučiu, tuo mažiau žodžių naudoju jai apibūdinti. Kad nenuvertėtų pienė, kuri vis dėlto yra nuostabi. Tik mes ją kažkaip pavadinome, kažkaip apibūdinome ir užsimanėme išnaikinti. Mes, žodžių fabrikai.

Ir į kitų žodžius, kurie skirti įdrėksti, atstumti, nepriimti, parodyti tau tavo vietą ir pabrėžti nuostabią kažkieno kito vietą, nebereaguoju taip rimtai: dažnu atveju tik stebiu, kaip devynmečiai keturiasdešimtmečių kūnuose vis dar kovoja už savo vietas valgyklose. Iš pradžių stebiu, o paskui atsitraukiu nuo aplinkų, kuriose laimi tas, kas kalba agresyviausiai, o ne tas, kas iš tikro turi ką pasakyti.

„Ir tik vėliau aš suvokiau, kad norint ką nors pasakyti, reikia turėti ausis, kurios nori tave išgirsti.“

Bet iš tiesų užtenka prieiti prie žmogaus ir jį pajusti: jam net netarus žodžių, iškart aišku, ar norisi prie jo toliau būti, ar ne. Yra kažkas daug didesnio už žodžius. Prisimenu vieną šiltą vasaros naktį, kai visi šokome Nidos pušyne, netoli Parnidžio kopos, šviečiant mėnuliui, vidury smėlingos pievos. Prie manęs netikėtai priėjo jaunas tėtis su dukra ant pečių. Priėjo ir man sako: Atsiprašome, juk jūs parašėte lietų ir skafandrą? Mano dukra skaitė jūsų knygą septynis kartus! Ar galime jus apkabinti? Tą naktį tame apsikabinime su dviem nepažįstamais pasaulio atsitiktinumais ištirpo visi kada nors girdėti mane nuvertinantys žodžiai, ir visi žodžiai, kurių visada laukiau ir norėjau – ten buvo viskas, kame mano vertė visiems laikams grįžo į vietą. Į tą pačią vietą, kurioje yra ežero vertė, ir debesies vertė. Apsikabinimo ir šiltos vasaros nakties vertė. Ir, žinoma, žodžių, kuriuos septyniskart perskaitė vaikas, kuriam, vadinasi, tų žodžių reikėjo, vertė.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee