Mielosios žurnale užgimsta nauja rubrika „Taikoje“, kurią kursime kartu su psichologinių konsultacijų platforma „Pasikalbėk“ ir „Nerimo klinika“. Iš Mielosios pusės – turime daugybę klausimų apie emocinę sveikatą karo, pandemijos ir kitų iššūkių akivaizdoje, o mūsų partneriai yra kompetentingų psichologų ir psichoterapeutų lobynas, tad labai džiaugiamės sutelkę jėgas!

Pirmasis mūsų pokalbis –  su psichologe Rūta Julija Klovaite, su kuria analizuojame skirtingas mūsų reakcijas į karą, jų normalizavimą, taip pat svarstome, ar įmanoma keisti žmogaus, palaikančio agresiją ar neigiančio karą, poziciją? Gal tokį turime net savo artimoje aplinkoje?

Tenka girdėti pavyzdžių, kuomet itin artimoje aplinkoje – poroje, šeimoje – reakcijos į karą yra labai skirtingos. Pavyzdžiui, vienas nori vykti į frontą, kitas – pasirengęs bėgti į saugesnę vietą jau dabar. Kaip tokiose situacijose rasti kompromisus?

Pastebiu ir aš – tokių situacijų kyla, ir ne viena. Pirmiausia, mums reikia suprasti, kad daugiau ar mažiau, bet šiose aplinkybėse esame pajautrėję visi. Dar stipriau veikia mūsų kompleksai, asmeninės ar kolektyvinės traumos. Tad žvelgiant į kitą, būnant su kitu, tą reikia turėti omeny.

Antra, svarbu suprasti, kad žmogus gali reaguoti visaip ir tai yra normalu. Svarbu legalizuoti tiek savo, tiek artimo emocijas. Kartais šeimose kyla konfliktai vien todėl, jog „tu nenormaliai reaguoji“, „per daug keli paniką“, „visiškai nesupranti situacijos sudėtingumo“ ir pan. „Nenormaliai“ reaguoti nenormalioje situacijoje yra normalu. Duokime leidimą tiek sau, tiek savo artimiems žmonėms reaguoti taip, kaip reaguojasi. Mūsų psichika taip ginasi. Įsijungia skirtingi psichologiniai gynybos mechanizmai: vieni labiau eina į veiksmą, kiti negali daug daryti, būna tarsi apstingę, kiti nori iš tos sudėtingos situacijos pabėgti.

„Kai kurie žmonės yra linkę iškreipti realybę ir, pavyzdžiui, labiau tapatinasi ne su auka, o su agresoriumi. Mažai tikimybių, kad mes imsime ir vienu pokalbiu tokią laikyseną pakeisime, tačiau aiškiai, argumentuotai išsakyti savo poziciją mes ne tik galime, bet ir turime.“

Dar būna – vienas poroje nori išsikalbėti apie visą šią situaciją ir pasidalinti savo jausmais, o kitas sako – „palauk palauk, man jau nuo to kalbėjimo tik dar didesnis nerimas kyla.“ Itin jautriems žmonėms vien karo vaizdų matymas prilygsta trauminei patirčiai, todėl reikia būti pastabiems ir atlaidiems sau bei kitiems.

Kartais tos priešingos reakcijos gali puikiai viena kitą atsverti, papildyti. Atjaučiant kitą, galima geriau pastebėti, kada jau jam visko per daug ir leisti išsikalbėti, o gal kartu sugalvoti kokią nors malonią veiklą ar išjudinti pagalbos ukrainiečiams veiksmui. Ar priešingai – jei matome, kad partneris/ė tiek įsitraukusi į savanorystę, jog nebelieka jėgų savo gyvenimui, tuomet – švelniai pristabdyti.

Dabar daug kas pažymi, kad jaučia didžiulį pyktį. Pats savaime pyktis nėra nei geras, nei blogas, svarbu jį nukreipti transformatyvia, mus pačius motyvuojančia kryptimi, o ne paversti destruktyvia jėga.

Rūta Julija Klovaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip patartumėte kalbėtis su artimoje aplinkoje esančiu žmogumi, kuris apskritai neigia karą, rusijos agresiją ir pan.? Ar vertėtų deginti savo energiją jam bandant įrodyti priešingai?

Deja, bet kai kurie žmonės yra linkę iškreipti realybę ir, pavyzdžiui, labiau tapatinasi ne su auka, o su agresoriumi. Mažai tikimybių, kad mes imsime ir vienu pokalbiu tokią laikyseną pakeisime, tačiau aiškiai, argumentuotai išsakyti savo poziciją mes ne tik galime, bet ir turime. Pirmiausia, argumentuojant, jog reikia atskirti agresorių nuo aukos. Smurto situacijoje neutrali pozicija yra tiesiog nepateisinama.

Tai man primena smurto artimoje aplinkoje situacijas, kai žmogus ima tapatintis su agresoriumi ir teigti, jog nukentėjusysis „pats prisiprašė“, taigi tas vargšas smurtautojas tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Svarbu transliuoti, kad tokie veiksmai yra nepateisinami ir neleistini.

„Darykite tai, ką jums duoda ši diena. Taip mes galime susigrąžinti saugumo ir gyvenimo kontrolės jausmą.“

Kai kada žmonės vengia tokių pokalbių vien todėl, kad bijo konflikto. Konflikto vengimas jau yra konfliktas. Išsakyti savo poziciją ir likti sąžiningu sau yra svarbu, be to, be konflikto mums sunku kartu gyventi ar matytis su tuo žmogumi, kuris turi tokią skirtingą poziciją nuo mūsų. Neaiškumai ir paslaptys dažnai kelia tik dar didesnę įtampą.

Ar tiesa, kad mes patiriame ir skirtingas karo priėmimo stadijas?

Kol karas nesibaigė, aš tokių stadijų neišskirčiau. Dažniausiai žmonės sako, kad emocijos labai banguoja: kartais gali pragyventi dieną kaip įprastai, kartais – jautiesi be motyvacijos ir jėgų ką nors daryti. Prisiminkite, kaip po teroro Bučioje visi reagavo, kiek skausmingų reakcijų tai sukėlė. Svarbiausia, leidžiant emocijoms banguoti neįkristi į apatiją ir neperdegti.

Kaip jau sakiau, karas aktyvuoja mūsų traumines patirtis. Jei, pavyzdžiui, moteris yra patyrusi seksualinį smurtą ir dabar išgirsta, kad ir karo metu yra prievartaujamos moterys, vaikai, ją tai labai stipriai paliečia. Svarbu atpažinti, kada tai jau peržengia ribą ir ima trikti miegas, ištinka panikos atakos, skausmingų gyvenimo patirčių sugrįžimai, vadinamieji „flash-back“ – tada jau vertėtų kreiptis pas specialistą.

Psichologai yra įvardiję, jog stebint kruvinus karo įvykius iš šalies, galime patirti liudininko traumą. Kaip galima jos išvengti? Kaip „išventiliuoti“ tas sunkiais, slogias emocijas, nejausti kaltės?

Liudininko trauma yra realus dalykas ir jis labai „užkrečiamas“. Būti empatiškam yra svarbu, bet reikia ir nesusitapatinti, turėti savo ribas, ne viską įsileisti. Man atrodo, kad mes visi žinome, kas mums labiausiai padeda išgyventi sunkiais emocijas, tad reikia sąmoningai tų metodų griebtis: meditacija, pasivaikščiojimai, socialinių ryšių palaikymas, kvėpavimo pratimai… Kiekvienam tai labai individualu. Pagalba ukrainiečiams irgi gali tapti vienu iš prasmingų nerimo įveikos metodų, sukuriančių bendruomenės jausmą.

Vos prasidėjo karas, per individualias konsultacijas pastebėjau, kad klientai ėmė sakyti – net nebežinau, ką kalbėti, ką pasakoti – didžioji dalis mano problemų tapo nebereikšmingos. Vis atkreipdavau jų dėmesį, kad tos problemos niekur nedingo, tik pasislėpė, jas vis tiek reikia spręsti.

Dažnai žmones apninka kolektyvinės kaltės jausmas. Pavyzdžiui, „aš negaliu sau leisti tuo mėgautis“ arba „kol nepervedu kažkiek eurų Ukrainai, negaliu nurimti“ ir pan. Jei tai tampa gyventi neleidžiančia įkyria mintimi – reikia apriboti informacijos srautą, užsiimti kokia nors fizine veikla.  O jei tai perauga net į panikos atakas – svarbu padėti sau atstatyti saugumo jausmą. Kartoti sau, kad pas mus karas šiuo metu nevyksta, viskas ramu, žmonės eina į darbus, šviečia saulė, ateina pavasaris. Darykite tai, ką jums duoda ši diena. Taip mes galime susigrąžinti saugumo ir gyvenimo kontrolės jausmą. Vienas iš pamatinių dalykų – tai suprasti, ką mes galime kontroliuoti, o ko – ne.

O kaip atkurti prasmės jausmą, norą planuoti ateitį?

Karo akivaizdoje daug kas ima atrodyti beprasmiška, tarsi, kam čia išvis stengtis. Bet tai mums ir proga atrasti prasmę mažuose dalykuose, prisijaukinti tai, kas anksčiau atrodė visiškas tabu – pavyzdžiui, mirties temą. Kalbėtis apie tai su savo artimaisiais, draugais. Sunkūs išgyvenimai ir patirtys apjungia, suartina ir gali net sustiprinti žmones.

Yra terminas „potrauminis augimas“ – tai aukštesnis žmogaus sąmoningumo, integralumo lygmuo, pasiekiamas būtent po sudėtingų išgyvenimų.

O kalbant apie ateitį – aš visuomet patariu tęsti gyvenimą, toliau jį planuoti, nusimatyti keliones ir t.t. Viltis ir tikėjimas yra labai svarbūs – jei jų nebėra, nieko ir nelieka. Svarbu žadinant savo viltį, ją pakurstyti ir ukrainiečiams – jiems tai tikrai labai padeda.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!