Buitis gali užsmaugti nuostabiausius polėkius ir didingas idėjas. Įmanoma nuo to gelbėtis ją ignoruojant. Virtuvėje kaupsis indų krūvos, grindis ir kitus paviršius nuguls dulkės ir visokiausi įrodymai, kad čia kažkas gyvena. Dušo latakas pamažu kimšis, patalynė įgis brandintų produktų natų. Būstas gali būti sujauktas. Juk žodžiai jauku ir sujaukta turi tą pačią šaknį. Entropija – netvarkos matas, rodantis, kiek pusiausvyra yra termodinaminė sistema. Kitaip tariant, natūralus polinkis prarasti sistemos tvarką. Mūsų visatoje entropija vis didėja. Ji didėjo nuo pat Didžiojo sprogimo. Todėl netvarkos atsiradimas žmogaus gyvenime harmoningai atspindi pačios visatos tendenciją.

Aš galėčiau parašyti ilgą traktatą, pateisindamas savo nenorą tvarkytis ar užsiimti namų ruošos darbais. Kai pradėjau gyventi su mylimąja, joks teorizavimas nepadėjo. Abu skyrėme laiko tam, kad mūsų namai paneigtų minėtą visatos tendenciją. Man regis, kad tokį pokytį pajutome ne mes vieni. Remiantis sociologiniais tyrimais, vyrai ir moterys, gyvenantys poromis, namų ruošos darbams skiria daugiau laiko negu vienišiai. Šis papildomas krūvis ypač slegia moteris – gyvenančiosios su vyrais namus tvarko penkiomis valandomis per savaitę daugiau nei vienišos. Susiporavę vyrai tam skiria tik pusvalandžiu daugiau nei viengungiai.

Taip yra ne vien dėl to, kad poros turi vaikų, kurie tarnauja entropijai ir „kuria jaukius namus“. Sevilijos, Oksfordo ir Londono universitetų mokslininkai tyrė, kaip žmonės paskirsto savo laiką namų ūkyje. Jie palygino vaikų turinčias ir bevaikes poras. Atskyrus vaikų rūpybai skiriamą laiką, paaiškėjo, kad namų ruoša visos poros užsiima tiek pat laiko. Peršasi išvada, kad labiau tikėtina, jog poras sukurs tvarkingesni žmonės. Be to, dabartinėje visuomenėje moterys daugiau laiko skiria ne karjerai ir darbui, o vaikams.

Vienas svarbiausių tokios nelygybės niuansų yra tai, kad poras dažniau sukuria moterys, kurios mėgsta tvarkytis. Bet vyrai elgiasi priešingai. Pasak tyrėjų, kur kas labiau tikėtina, kad vyras, kuris nekenčia namų ruošos darbų, susiras porą. Vyrų darbai namuose dažniausiai susiję su konstravimu, taisymu, statyba ir finansų tvarkymu.

„Kartą jis man pasakė, kad kasdien dirbant tuos pačius rutininius darbus rezultatas nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia tai, kaip dirbi ir kuo tampi dirbdamas.“

Mano mylimoji dažniau keičia vystyklus. Aš dažniau plaunu indus ir gaminu valgį. Ji dažniau neša šiukšles ir kloja lovą. Aš dažniau apsipirkinėju, rūpinuosi prietaisais ir vakare užmigdau vaikus. Ji dažniau išvalo visas namų kerteles ir išskalbia drabužius. Tačiau nėra dalykų, kuriuos darytų tik vienas iš mūsų. Na, išskyrus žindymą. Jei galėčiau, pavaduočiau ją naktimis. Teoriškai yra (labai maža) įmanomybė vyrams žindyti vaikus. Jų krūtinėse taip pat slepiasi pieno liaukos ir latakai, tiesa, beveik niekiniai. Vyrų kūnuose irgi yra oksitocino ir prolaktino – hormonų, būtinų pieno gamybai. Medicinos istorijoje pasitaikė atvejų, kai vyro organizmas išskyrė pieną, tačiau neaišku, ar jis buvo pilnavertis. Gal to ir nereikėtų aiškintis. Vien ši mintis mane kiek trikdo. Grįžkime prie buities darbų – netikiu, kad (be žindymo) yra užduočių, kurios būtų tik vyriškos ar tik moteriškos. Toks požiūrinis mažina neišmatuojamą žmogiškąjį potencialą ir dvelkia seksizmu.

Vertindamas artimos aplinkos poras ir šeimas negaliu drąsiai teigti, kad egzistuoja universalios tendencijos. Po kiekvienu stogu – vis kitoks žaidimas. Gal elgesio pokyčiams bendra yra gal tik tai, kad pradėjus gyventi kartu norisi labiau stengtis. Aš kepu blynelius, verdu sriubas, gaminu salotas ir desertus, nes tokiu maistu mėgautis kartu su kitu žmogumi gera. Gyvendamas vienas tiesiog rydavau greitai paruošiamus makaronus, batoną ir dešrą. Sau aš labiau egzistavau ir pernelyg nepaisiau būties estetikos. Pradėjęs gyventi poroje pamažu suvoki ir kito žmogaus požiūrį į bendrą būvį. Ir į save. Tada kriauklėje aptiktus maisto likučius norisi iškuopti.

Kad ir kaip vertinčiau bendrą savo ir mylimosios būvį, visur kyšo meilės ausys. Užmigdau vaikus ir plaunu indus, nes žinau, kad ji galės pasimėgauti keliomis laisvomis akimirkomis. Dažnai rūpinimasis buitimi nėra malonus. Jis gan bergždžias, sizifiškas, alinantis. Bet atlikdamas tuos darbus prisimenu brolį Pranciškų iš vienuolyno, kuriame praleidau metus. Kartą jis man pasakė, kad kasdien dirbant tuos pačius rutininius darbus rezultatas nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia tai, kaip dirbi ir kuo tampi dirbdamas. Su meile atliekamas darbas keičia širdį ir požiūrį į darbą. Aš būnu su vaikais dieną, kai mylimoji išeina repetuoti į teatrą, ir man gera. Kartais pragariškai sunku, bet gera, nes žinau, kad ji dirba savo svajonių darbą. Ir žinau, kad ji tą patį padarytų (ir daro) dėl manęs.

Mūsų vaikai to taip pat mokosi. Jie mokosi ir iš mūsų dorybių, ir iš mūsų ydų. Atlikdami ilgiausią žmonijos istorijoje tyrimą (Harvard Grant Study), Harvardo mokslininkai mokslininkai nagrinėjo daugelį žmogaus gyvenimo aspektų. Tai be galo įstabus darbas, kuriuo rekomenduočiau pasidomėti daugeliui. Viena iš tyrimo metu atrastų tiesų – profesinė sėkmė labai stipriai susijusi su namų ruošos darbais. Patikslinu – kuo anksčiau vaikas ima prisidėti prie namų ruošos, tuo geriau. Tai nėra tiesiog pareigos ir atsakomybė. Namų ruoša padeda vaikui įsisąmoninti, kad yra darbų, kurie gal ir nemalonūs, bet privalo būti atlikti. Jei jau kažkas turi juos atlikti, tas kažkas galiu būti ir aš. Tokia pasaulėvoka diegiama per paprastus, sizifiškus kasdienius darbus. Ją vaikas išlaiko per visą savo gyvenimą. Su tokia pasaulėvoka jis ateina į mokyklą, universitetą ir darbovietę. Toks požiūris tikrai padeda pradėjus gyventi savarankiškai. Man nereikia pateikti pavyzdžių. Tikiu, kad kiekvienas žmogus jų turi savų.

Manau, kad minėti dalykai irgi gimsta iš meilės. Jei kasdien pateiksime vaikams sąrašą darbų, kuriuos reikia padaryti, ateityje jie nesiims iniciatyvos, nuolat lauks užduočių iš išorės. Kur kas vertingesnis yra impulsas darbuotis vardan bendro gėrio. Užuot pateikus užduočių sąrašą, galima vaiką išmokyti užduoti klausimą: kaip šiandien galiu pasitarnauti savo artimiesiems? Ateityje jis virs impulsu, keliančiu kitus klausimus: kuo galiu būti naudingas bendradarbiams? Kaip galiu numatyti aplinkinių ateities poreikius?

Harvardo universiteto mokslininkų tyrimas atskleidė gal ir banaloką tiesą – laimė gyvenime kyla iš meilės. Ne iš meilės darbui, bet iš meilės žmonėms: draugams, tėvams, partneriui, aplinkiniams. Todėl vertingiausias dalykas, kurio galima mokytis ir mokyti (pavyzdžiais, o ne žodžiais), ir yra ta meilė. Pirmiausia tegul vaikas išmoksta mylėti save, patirdamas besąlygišką tėvų meilę. Tuomet jis mylės ir kitus. Iš meilės susiformuos sveika pasaulėvoka apie kitus žmones ir pasaulį. Alberas Kamiu rašė: „Jau vien sunkaus kopimo į viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti. Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą.“ Nesvarbu, kokius akmenis kasdien ritinate – skalbinius, indus, dulkes ar šiukšlių maišus, meilė juos laimina. Dirbant su meile nė vienas darbas nėra vyriškas ar moteriškas (gal tik išskyrus žindymą). Visi jie yra bendražmogiškos būties dalys.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji