Žindydama metų dukrelę nešyklėje, blaškausi industrinio pastato koridorių labirinte. Vėluoju į mamyčių ir vaikučių žaidimų ratelį. Įsiveržiu ties prisistatymu. Sėdantis ant kiliminės dangos, susijungę prakaito ir pieno upeliai nuvarva per šlaunis iki pat kulkšnių ir susigeria į kilimą. Išsišiepusi nužvelgiu moteris ir jų pasididžiavimus. Dar nėštumo metu sunegalavęs pirmakartės mamos protas įvertinęs dailiais, natūralaus audinio drabužėliais padabintus vaikučius drėbteli verdiktą – jos daug geresnės mamos už tave.

Girdėjau, kad daugumai mamų tokie rateliai tik pretekstas susipažinti su kitomis mamomis ir išeiti iš namų. Aš atėjau ir moku dvidešimt eurų už 45 min (-10 min, nes pavėlavau) damai rato viduryje, nes noriu išmokti žaisti su savo dukra. Net nepretenduoju į Merę Popins ar Mariją iš Muzikos garsų. Svajoju, kad dukra prisimintų mane žaidžiančią, kūrybingą, gyvą… išradingesnę už Aa pupa, Du gaideliai ir Viru viru košę.

Šiuo metu jaučiuosi prisiverčianti su dukra žaisti Nuoboda.

Žinau, nes pagūglinau, kad nesu niekuo išskirtinė. Klausiausi tinklalaidžių ir skaičiau, kad daugeliui tėvų nuobodu žaisti su savo vaikais. Kad tai visiškai normalu, bet o kad tik pagūglinus ir sužinojus, kad nesi niekuo išskirtinis išnyktų ir visos problemos! Man rūpi kodėl, kada ir kaip tapau tokia nuoboda ir… kaip galiu susigrąžinti savo žaismingumą?

Patalpoje karšta ir nieks neatidaro lango. Reikės dar kelių kartų, kol išmirs mamų ir močiučių įaustas prietaras, jog atdaras langas susargdina. Kartą naudodama darbo, į kurį tikiuosi negrįšianti po VPA, draudimo pinigus, paklausiau gydytojos, ar pravertas langas susargdina. Ji man patvirtino, kad žmonės suserga nuo bakterijų ir virusų, o ne nuo atdaro lango. Reikėjo įsirašyti į diktofoną.

Grąžinu save į čia ir dabar. Išsidaliname muzikos instrumentus: barškučius, skudučius, ksilofonus, dūdeles… Leidžiamės su mažaisiais į garsų kakofoniją. Viena iš mamų atsiklausia, ar galima praverti langą. Reikės užvest su ja pokalbį – savekė (ir jei kurios iš mamų vaikas susirgs, nebus mano kaltė).

Nuo triukšmo turėčiau negirdėti savo minčių, bet ksilofonu grodama Du gaidelius, išskrendu į apmąstymus. Kyla tokių gerų minčių, kad miegodama po 4 valandas per parą, rizikuoju jas amžiams prarasti. Išsitraukiu telefoną. Moteris šalimais nužvelgia mane smerkiančiu žvilgsniu, o gal man tik vaidenasi ir ji taip žiūri į visus. O gal saugo savo vaiką nuo ekranų. Žiojuosi jai teisintis, kad palikau namuose užrašinę, tą senovinę popierinę, bet užčiaupiu save ir užsirašau sprūstančias pro dūdelių, barškučių ir vieno neatlaikiusio vaiko klyksmus, kilusias mintis:

Žaismingumo mirtis prasidėjo dar vaikystėje, kai patikėjau, jog pasaulis yra Nepaprastai Rimtas Reikalas. Gal nuo tada ėmiau atsijunginėti nuo kūno. Protas sėkmingai okupavo vis naujas pojūčių teritorijas, kurdamas sterilią, faktais grįstą realybę, kurioje neliko vietos ir laiko žaidimams.

Vaikystėje žaidimas buvo toks įprastas kaip kvėpavimas ir valgymas. Drįstu teigti, kad mano visa vaikiška egzistencija buvo persmelkta žaidimo dvasios. Išžvejoju negausius, bet ryškius ir kūniškus prisiminimus: tyrinėju vėsią sraigės šliužę, vienoje rankoje braukiu varnos plunksnos šerius, kitoje – balandžio. Mama neleidžia įsinešti plunksnų į namus – „paukščiai nešioja ligas.“ Niekada negaudavau atsakymo, kokias. Nukrapštau šašą. Mama liepia taip nedaryti, nes liks randas. Vėl krapštau: šį kartą stiklo šukę iš pado. Mama sako nevaikščioti lauke basomis, nes dar užlipsiu ant švirkšto. Brr… Pučiu nosį į klevo lapą, supykusi draugė mane apspjauna…

Naktį lovoje nesimiega. Atsisėdu į supamąjį krėslą. Padovanočiau po supamąjį krėslą kiekvienai mamai – juose ne tik vaikus, bet ir save pasupi, pačiūčiuoji. Supuosi ir šaukiu Žaismę, palikusią mane, nes jai nusibodo su manimi žaisti, ar man pabodo su ja? Žaisme, Žaisme, aaaūūū?

Kas mane blokuoja?

Žaisdama su dukra negaliu atsipalaiduoti. Turėčiau veikti kažką rimto ar praktiško: pavyzdžiui, galvoti, kaip kalsiu pinigą po VPA, arba bent jau suplauti indus ir pagaminti šeimai vakarienę, sulankstyti rūbus, išplauti grindis… Iškyla prisiminimas, kaip feisbuke mačiau tėvelius, ieškančius gaminančios namų tvarkytojos, kad šie daugiau laiko praleistų žaisdami su savo vaikais.

Kodėl man sunku žaisti?

Jei leisiu sau žaisti su dukra, jausiu kaltę, švaistysiu laiką. Nes tampi gerbiamas visuomenės narys, kai daug ir sunkiai dirbi, o ne kai žaidi. Bet jei išsisukinėsiu nuo žaidimo su vaiku, irgi jausiu kaltę.

 Užsimerkiu ir grįžtu į sutartinį tikrovių išsiskyrimo tašką laike, kai patikėjau, kad pasaulis yra Nepaprastai Rimtas Reikalas, kai ėmiau palaipsniui tolti nuo savo kūno, kuriam žaisti buvo natūralu, malonu, smagu.

Iš toli atsklinda Žaismės krizenimas.

Vos susilaikau neišbudinusi vyro.

Kai kalbėdamasi telefonu su drauge apie traumas, politiką, dirbtinį intelektą ir vaikus, vis įterpiame į kiekvieną temą maisto receptus, kai sunkią dieną nusiperku cinamoninę bandelę ir valgau ją laižydama pirštus, kai užuot žiūrėję serialą, skaitome su vyru viens kitam skirtingais balsais romaną, kai verčiuosi iš koto išradingiausiais būdais įtikindama dukrą apsiauti batus ir užsidėti kepurę…

Dievinu tas akimirkas, kai viduje lyg kam spragtelėjus, viskas susidėlioja į vietas. Žaismė niekur nuo manęs nepabėgo, ji visada buvo ir yra su manimi. Nuklydusi į Rimtų Reikalų Pasaulį, noriu prisiminti žaidimą ir kad žaidimu gali tapti bet kuri kasdienė autopilotu atliekama veikla. Gal įsileidus žaismingumo dvasią į kuo daugiau savo gyvenimo sričių, priartėsime prie prarastojo vaikystės rojaus?

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee