Karantinas visiems laikams pakeitė daugelio žmonių darbinę kasdienybę visame pasaulyje. Neminėsiu ilgo sąrašo įvairiais scenarijais pasibaigusių tikrai nelengvų išbandymų. Šįkart mano dėmesio centre – šio laikotarpio pamėtėtos naujos galimybės augti profesinėje srityje ar netgi keisti jos kryptį. Su karjeros pokyčių eksperte Lina Daniene kalbėjausi ir apie tai, kaip sklandžiai migruoti nuo vieno darbo prie kito ir kas moderniame pasaulyje laikoma savęs ieškojimu, o kas – jau blaškymųsi.

Lina, dabar esate sėkminga profesinio augimo konsultantė. Papasakokite, kokia Jūsų istorija? Ar vingiuotas buvo profesinis kelias?

Savo karjerą pradėjau gan jauna, dar studijuodama anglų kalbą universitete. Pradžioje anglų kalbos mokiau kitus, o vėliau gavau pasiūlymą puse etato dirbti tuometiniame Lietuvos profesinių sąjungų susivienijime. Man buvo vos 19 metų ir kaip dabar prisimenu, buvau visiškai žalia. Viena iš mano pareigybių buvo siųsti fakso pranešimus, o aš nemokėjau to daryti, pradžioje net nežinojau, kuria puse dėti lapą į fakso aparatą (šypsosi). Tai buvo sunkus kelias, bet aš labai norėjau mokytis. Laikui bėgant supratau, kad yra dalykų, kuriuos sugebu daryti ir netgi galiu juos padėti atlikti kitiems. Man tai patiko.

Kitas mano darbas buvo Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje (dabar – AB „Nasdaq Vilnius“, – aut. past.). Nors dirbau studentišką darbą, daug vertėjavau, tas darbas įkvėpė pradėti domėtis kapitalo rinka, įmonėmis, prekyba jų akcijomis. Nusprendžiau, kad noriu į tai gilintis, todėl baigusi anglų kalbos mokslus įstojau į ekonomiką. Čia atradau dar įdomesnę sritį – finansus ir bankininkystę. Ėmiau domėtis ja, taip sužinojau apie Baltijos šalyse veikiantį „Hansabank“ banką (dabar – „Swedbank“, – aut. past.). Man, jaunai merginai, šis bankas atrodė kažkas TOKIO. Pradėjau svajoti ten kada nors dirbti. Mano laimei, gana greitai laikraštyje pamačiau skelbimą, kad „Hansabank“ bankas ieško darbuotojų Lietuvoje. Pagal savo patirtį galėjau pretenduoti tik į biuro administratorės poziciją ir, nors kandidatui buvo keliami labai aukšti reikalavimai, nusprendžiau pabandyti. Perėjus kelis etapus, paskutinis interviu buvo su valdybos pirmininku. Kadangi buvau tiesiog įsimylėjusi šį banką, puikiai išmaniau jo istoriją, galėjau išsamiai atsakyti į kiekvieną jo užduodamą klausimą. Bet, kaip vėliau sužinojau, darbą gavau ne dėl to. Nors mano patirtis buvo silpniausia iš visų pretendentų, mano entuziazmas buvo didžiausias. Būtent jis sužavėjo valdybos pirmininką. Taip, būdama vos 22-ejų, gavau užduotį suformuoti biuro komandą bei jo struktūrą. Viską dariau pirmą kartą, bet aš nebijojau eiti ir klausti, mokytis iš kitų. Norėjau viską padaryti geriausiai, kaip tik galiu. Būtent dėl to man pavyko ir po to labai ilgai nereikėjo atnaujinti savo CV – kelis kartus buvau kviečiama užimti naujas pareigas ir siekti tokių rezultatų, kokius buvau pasiekusi ankstesnėse. Vėliau perėjau į rinkodaros sritį, o galiausiai man buvo pasiūlyta rūpintis socialine atsakomybe ir tvarumu.

Eglės Spark nuotr.

Atrodo, Jums puikiai sekėsi kilti karjeros laiptais. Didelėje organizacijoje atradote save?

Darbas banke padėjo suprasti, kad esu žmogus, kuriam reikia daryti ką nors svarbaus, prasmingo, kuriam nuolat reikia įvairovės. Tai skatino užimant kiekvienas pareigas žiūrėti plačiau, kapstyti giliau. Dėl to man buvo įdomu dirbti. Kita vertus, tapau visiška darboholike. Jaučiausi tokia svarbi, sprendžianti tokias dideles problemas, kad mano gyvenime nustojo egzistuoti kiti dalykai, esantys už darbo ribų. Galiausiai pajutau perdegimo simptomus: kad ir kiek daug darydavau, visą laiką atrodydavo, kad darau nepakankamai, nejausdavau pasitenkinimo, darbas tapo našta. Didžiausias atradimas buvo, kad tai, kas su manimi nutiko, yra normalu. Kuo labiau save atiduodi tik vienai gyvenimo sričiai, tuo smarkiau išgyveni kiekvieną nesėkmę. Tampi priklausomas nuo tos vienos savo gyvenimo dalies, nes atrodo, kad tik ji yra svarbi. Tai išgyvenusi išėjau motinystės atostogų ir pradėjau ieškoti savęs. Man atrodė, kad, kol būsiu namie su vaiku, atsakysiu sau į klausimą, ką turėčiau veikti toliau. Bet atsakymo neradau.

Ačiū Dievui, tuomet vienas pažįstamas britas man pasiūlė kreiptis į Londone dirbančią ugdomojo vadovavimo (koučingo) specialistę, kuri pati prieš pradėdama šią karjerą ilgai dirbo banke. Atlikau daugybę jos duotų testų, ir jų rezultatai mane pribloškė. Supratau, kad didžiulis nepasitenkinimas, kurį jaučiau darbe, kilo dėl to, kad mano gyvenime atsirado per daug REIKIA ir per mažai NORIU. Man atrodė, kad tikra profesionalė niekada sau nesako, kad ko nors nori, o daro tik tai, ką reikia. Pasirodo, tie REIKIA ir NORIU yra labai apgaulingi. Darydami tai, ką NORIME, mes juntame didžiulį entuziazmą ir, pritaikydami savo stiprybes, galime įveikti įvairius organizacijoje kylančius iššūkius. Kita vertus, kuo sudėtingesnis darbas, kuo labiau nesinori jo daryti, tuo labiau manome, kad REIKIA jį atlikti. Tik tada, kai randame, kur esame stiprūs, ir imame ieškoti, kaip tas savo stiprybes kuo geriau pritaikyti, tampame tais atsakingais profesionalais, kurie geba padaryti tai, ko negali kiti. Tuomet mūsų vertė organizacijai būna unikali.

Dažnai žmonės galvoja: kodėl niekas nemato šios mūsų organizacijos problemos, kodėl ji rūpi tik man vienam? Reikia suprasti, kad būtent tą problemą spręsti ir reikia imtis. Joks vadovas nemoka skaityti minčių ir nežino, kas kelia mūsų nepasitenkinimą. Tik nuo mūsų priklauso, kaip sugebėsime parodyti kitiems, kad tai, ką norime padaryti, yra svarbu, kaip užtikrinsime, kad tai vyktų, ir kaip pavyks rasti laiko savo dienotvarkėje tai atlikti. Jei galvoju, kad neturiu leidimo daryti ką nors, kas man svarbu, tai – aukos mąstymas. Šis suvokimas mane iš tokių minčių išvadavo.

Bet juk ne viskas priklauso nuo darbuotojo. Kartais darbo diena šimtu procentų užpildyta tais REIKIA darbais, kuriuos privalai atlikti, nes to tikisi tavo vadovas. Ką tuomet daryti?

Visuomet maniau, kad tokioje situacijoje mano vadovas turi mistiniu būdu atspėti, kad aš turiu geresnių minčių, ir man pasiūlyti jomis užsiimti. Bet taip nebūna. Nebūtinai kitas žmogus mąsto taip kaip ir aš, ir nebūtinai vadovas viską žino geriausiai. Aš turiu padėti jam suprasti, kad šios mano iniciatyvos reikia organizacijai, kad ji iš to gaus naudą ir kad verta jai skirti dalį mano darbo laiko. Bet pirmiausia reikia pačiam žinoti, ko nori iš savo darbo, ir atsakyti į klausimą: kas man iš to? Kokia to prasmė? Tai suteikia ryžto veikti.

Vis dėlto, tai suvokdama, nusprendėte kardinaliai pakeisti karjeros kryptį ir tapote profesinio augimo konsultante…

Dirbdama tvarumo, socialinės atsakomybės srityje mačiau, kad labai daug žmonių jaučia, jog ši sritis labai svarbi. Jie nori gyventi švariame pasaulyje, bet vis tiek nieko dėl to nedaro. Supratau, kad mes dažnai norime ką nors įgyvendinti, bet bijome, nes nežinome kaip, nemanome, kad mums pavyks. Kitaip tariant, trūksta lyderystės.

Kai išėjau iš samdomo darbo, norėjau parengti mokymus, kurie padėtų žmonėms įgyvendinti jų svajones. Nesvarbu, ar tai būtų darbo keitimas, ar tiesiog pasiryžimas vadovui pristatyti savo iniciatyva parengtą projektą. Mokymai labai greitai įgavo pagreitį. Pati nesitikėjau, kad yra tiek daug žmonių, kurie jaučiasi įstrigę, negali pajudėti iš vietos. Iš lūpų į lūpas keliavo kalbos, kaip po mano mokymų buvo pradėti ilgus metus brandinti verslai, imtasi naujų veiklų. Pajutusi, kiek daug galiu, ėmiau plėtoti savo asmenines svajones. Su vyru ilgą laiką buvome susikoncentravę į profesines svajones, turėjome tikslą dirbti darbus, kurie džiugina. Kai pavyko, uždavėme sau klausimą: ko dar mes norime? Prisiminėme, kad anksčiau svajojome pakeliauti po pasaulį. Kadangi tuo metu jau turėjome 3 vaikus ir tiesiog negalėjome taip blaškytis, nusprendėme metams apsigyventi absoliučiai kitokioje kultūroje, ten, kur nėra žiemos (šypsosi). Taip atsidūrėme Balyje. Vaikai buvo priimti į žymiąją „Žaliąją mokyklą„ (angl. „Green School“), o mes pamatėme, kad puikiausiai galima dirbti iš bet kurios pasaulio vietos, svarbiausia turėti kompiuterį ir interneto ryšį. Likome ir antriems metams, o po to į Lietuvą grįžome jos išsiilgę ir įkvėpti kurti gyvenimą čia. Savo veiklą pradėjau norėdama įgalinti svajonių siekti paskirus žmones, o grįžusi ėmiau dirbti ir su organizacijomis.

Klausantis Jūsų atrodo, kad beveik per visą savo karjerą dirbote svajonių darbą. Vis dėlto taip nutinka ne visiems. Ar galite patarti, kaip žinoti, kad laikas ieškoti naujo darbo?

Dažnai bėgant laikui mums darbas pradeda atsibosti. Galbūt gauname neigiamą atsakymą dėl savo pasiūlytos iniciatyvos ar nutinka tai, kas priverčia galvoti: gal man čia nebe vieta, laikas ieškoti kokio nors geresnio darbo. Tą pačią minutę, kai taip nusprendžiame, nustojame stengtis. Mes tiesiog išjungiame variklius. Be to, pradedame matyti vis daugiau patvirtinimų, kad šis sprendimas teisingas, nes juk kaip žiūri, taip ir matai, tiesa? Savaime tai nėra blogai, jei tau nusibodo organizacija, kurioje dirbi, ir jauti, kad joje pasiekei lubas, – ieškok kitos. Bet turi suvokti, kas yra tavo stiprybės, ką darai lengvai, natūraliai ir kokių rezultatų gali pasiekti. Tuomet savo kryptimi gali keliauti į didesnę, geresnę, įdomesnę organizaciją. Vis dėlto žmonės retai taip mąsto ir stringa. Kodėl? Nes kyla labai daug minčių, kurios mums trukdo: „aš per kvaila“, „manęs nevertina“, „man nepavyks“. Tai tik mintys, bet kai mes jas sureikšminame, jos tampa kliuviniais. Jei žmogus nori pokyčių, bet jų neįvyksta, jam patarčiau įsiklausyti į tai, ką sau sako, ir tuo netikėti.

Brigitos Beniušytės nuotr.

Veiksmų planas aiškus, jei jautiesi užtikrintas, bet ką daryti, kai nežinai savo stiprybių?

Viskas priklauso nuo to, „kaip giliai į urvelį įlindau“. Galbūt kas nors skaitys šį interviu ir susimąstys: o ką aš atidedu, ko nepadarau? Tai privers prisiminti kadaise sugalvotą projektą ir jį tiesiog įgyvendinti – pajudės ledai. Bet jei jau kurį laiką lindite giliai savo urvelyje, jaučiate stiprų nepasitenkinimą ir nebenorite nieko savo organizacijoje daryti, nes tai yra emociškai per sunku, gali būti, kad reikia ieškoti pagalbos iš šalies – eiti į mokymus, kreiptis į koučingo specialistą. Tokios situacijos jokiu būdu negalima laikyti normalia, bet vieną po kito keisti darbus taip pat nėra išeitis. Pradžioje rekomenduočiau rasti bent menkutį saulės spindulėlį esamame darbe, nes iš naujo pajusti pasitenkinimą ten bus daug lengviau, nei tai padaryti jį pakeitus.

Kas nutinka, kai konsultuoju žmogų ir, padarius testą, nustatome jo stiprybes? Jis pamato, kaip savo stiprybes galėtų aktyviai pritaikyti esamame darbe ir kai ką daryti kitaip. Dažnai žmogus supranta, kad niekur nebereikia eiti. Jis savo stiprybes gali pritaikyti jau pirmadienį atėjęs į darbą. Neretai keičiame darbą dėl to, kad nebematome prasmės stengtis. Kai atsisakome požiūrio „nebeverta“, paaiškėja, kad dar daug ką savo organizacijoje galime nuveikti, tereikia to imtis.

Ar norint keisti karjerą būtina ,,išlipti iš komforto zonos“?

Visada žmonių klausiu, ar jie dabar yra komforto zonoje. Dažniausiai atsakymas būna ne. Būtent todėl taip sunku iš komforto zonos išeiti – šis posakis yra labai klaidinantis. Mano nuomone, tai būtina padaryti, bet reikia labai gerai pasiruošti. Svarbiausia yra įvertini savo polinkius ir poreikius. Polinkiai – tai mūsų stiprybės. Ar man patinka kurti naujus produktus ir užsiimti inovacijomis, ar labiau mėgstu rūpintis diegimu, įgyvendinimu, klientų aptarnavimu ir pan.? Galvojama, kad vienas žmogus gali padaryti viską: ir kūrybiškai sugalvoti, ir įgyvendinti, bet realybėje dažniausiai taip nebūna. Jei iš savęs tikimasi tokio universalumo, gali laukti nusivylimas. Taigi komforto zona – kai veiki tai, kas yra tavo stiprybė, ir tai darai organizacijoje, kurioje tam tinkamos sąlygos. Iš komforto zonos kylama lyg iš raketų paleidimo bazės – šaunama į viršų. Kai kurie žmonės iš jos išeina labai sėkmingai, greitai įsitvirtina naujame darbe, jiems sekasi, kad ir kur dirbtų. Kiti išėję suklumpa. Taip dažniausiai nutinka neįvertinus tikrųjų savo stiprybių, bėgant nuo vieno diskomforto prie kito.

Kiekvienas iš mūsų turime poreikį augti ir matyti savo svarų indėlį į pasaulį.

Dabar žmonės skatinami nebijoti, ieškoti savęs, keisti darbus tol, kol bus visiškai patenkinti. Vis dėlto yra kita medalio pusė – potencialus darbdavys, pamatęs, jog kandidato CV pilna skirtingų darbo vietų ar net karjeros krypčių, gali jį nurašyti kaip besiblaškantį. Kaip rasti aukso viduriuką?

Labai svarbu, kas yra už to darbų keitimo. Pavyzdžiui, jei atėjau į naują organizaciją ir supratau, kad čia puikiai jaučiuosi, man sekasi ir noriu toliau augti kaip profesionalas, bet ji negali patenkinti mano poreikio tobulėti, aš einu toliau. Bet einu iškelta galva, žinau savo stiprybes. Vis dėlto ta kita nauja darbo vieta kurį laiką turėtų mane tenkinti. Juk jei racionaliai įvertinu, kokia organizacija man tinka, ir įveikiu atranką, pradedu dirbti ten, kur galėsiu geriau save realizuoti. Natūralu, kad tokioje vietoje galima pradirbti kad ir 10 metų. Jei myli savo darbą, kiti mato tavo potencialą ir gali augti kaip profesionalas, tau nebereikia to ieškoti kur nors kitur. Tačiau jei nuolat keiti darbus, tai rodo, kad ne augi, o nuo ko nors bėgi: prasto kolektyvo, vadovų nuvertinimo ir t. t. Tokiu atveju prieš dar vieną pabėgimą rekomenduočiau pamąstyti: kas šioje darbovietėje man nepatinka? Greičiausiai problema kartojasi ir ją reikia spręsti, nes naujame darbe tikėtina irgi pasikartos. Juk negali pabėgti nuo savęs. Kad ir kur ateisi, atsineši savo požiūrį, besitęsiančias pasitikėjimo savimi problemas ir tau vėl atrodys, kad tavęs nevertina. Būtent dėl to darbdaviai atsargiai žiūri į „lakstančius“ žmones. Ir ne veltui.

Eglės Spark nuotr.

Ar egzistuoja toks dalykas kaip „per daug pakeistų darbų“?

Tai priklauso nuo pozicijos. Jei studentė per studijų metus pakeitė ne vieną darbą, į tai bus žiūrima pozityviai – ji netinginiavo, rinko patirtį. Bet jei esi darbą kasmet keičianti vadovė, tai yra iš tiesų blogai. Juk atėjus į naują darbo vietą, susipažinus su kolektyvu ir sukūrus strategiją dar reikia ir ją įgyvendinti. Jei po metų nusprendei išeiti ir tai pasikartojo kelis kartus, kyla natūralus klausimas: kaip atsirenki įmones, į kurias eini dirbti? Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad renkasi tik darbdavys ir jam reikia įtikti. Galbūt atėjote į įmonę, su kurios vertybėmis kertasi jūsų vertybės, netenkina vadovų požiūris. Tačiau darbo pokalbių metu vengiate aštresnių klausimų arba neklausiate visai, tiesiog iš visų jėgų bandote įtikinti, jog esate geriausia kandidatė. Kas nutinka tuomet? Gavusi darbą staiga suprantate, kad įmonėje yra rimtų sisteminių problemų, kurių viena neišspręsite. Reikia suprasti viena: aš renkuosi lygiai taip pat, kaip ir darbdavys, todėl mano atsakomybė yra padaryti išsamų tyrimą, kad susidaryčiau kuo geresnį vaizdą, kur einu.

Atvirai kalbant, tos įmonės, kurios į darbuotojų atranką žiūri itin rimtai, prisibijos dažnai darbą kaitaliojančių žmonių. Jos užduos daug klausimų, kodėl įvyko tiek darbo keitimų, arba visai nepakvies į pokalbį. Kita vertus, jei įmonė jus kviečia į darbo pokalbį, nors jūsų CV neblizga, galbūt ji yra desperatiškoje padėtyje ir priimtų bet ką. Todėl kartais neverta džiaugtis, kad įmonė susidomėjo jūsų kandidatūra, geriau būti atsargiam ir gerai pasidomėti. Reikia ne tik gerai pažinoti save, bet ir pažinti kitą.

„Amžius yra galvoje. Pažįstu labai jaunų penkiasdešimtmečių ir labai labai senų dvidešimtmečių.“

O per daug interesų? Juk tuomet per darbo pokalbį gali sulaukti nepatogių klausimų, kodėl nori dirbti vienoje srityje, jei domiesi visai kuo nors kitu.

Į tai reikėtų pažiūrėti iš kitos pusės. Kai potencialus darbdavys darbo pokalbio metu išsako tokį nuogąstavimą, reikia tik džiaugtis. Jau geriau tegu garsiai pasako, kad tu paneigtum, nei nutyli ir nežinia ką galvoja. Be to, galbūt norima ne sulaukti tiesioginio atsakymo, o patikrinti, kaip tu reaguosi ir elgsiesi stipriai diskomfortiškoje situacijoje. Ypač jei tokių situacijų gali pasitaikyti norimame darbe. Bet kokiu atveju gauni galimybę paaiškinti, kaip tai, ką išmokai domėdamasis viena sritimi, gali panaudoti kitoje. Manau, kad bet kuris mums užduotas klausimas yra galimybė atskleisti savo stiprybes. Laikantis tokio požiūrio, nebelieka nemalonių klausimų, tik progos skirtingai pateikti savo kompetenciją.

Mes daugiausiai kalbėjome apie augimą karjeros srityje, savęs paieškas. Vis dėlto kartais karjerą keisti tenka staiga ir ne savo noru. Tai ypač aktualu dabar, pandemijos laikotarpiu. Jaunam žmogui, dar tik pradedančiam savo profesinį kelią, naujo darbo ieškoti gal kiek lengviau nei brandžiai asmenybei, ilgainiui „įaugusiai“ į tam tikrą poziciją, tam tikrą įmonę. Kaip nugalėti baimę nerti į visiškai naują sritį, nepaisant darbinės patirties ir profesinio išsilavinimo?

Amžius yra galvoje. Pažįstu labai jaunų penkiasdešimtmečių ir labai labai senų dvidešimtmečių. Svarbiausia yra požiūris, todėl būtina užsiimti minčių higiena, vadovautis ne galvoje susikurtomis istorijomis, bet faktais. Nenuginčijama, kad penkiasdešimtmetė moteris turi pačios įvairiausios darbinės patirties, kurios dvidešimtmetė ar trisdešimtmetė neturi. Ko iš jos nori darbdavys? Entuziazmo. Kartais galvojama, kad brandi moteris turės mažiau energijos, bus pavargusi, lėta, pikta, bet tai – tik stereotipai, kuriuos paprasta paneigti. Netikiu tuo, kad bėgant metams mažėja energijos, nes energija yra ne tai, ką turime, bet tai, ko pasigaminame, kai užsiimame veikla, kuri mus veža.

Yra labai aiški sąsaja tarp pasitikėjimo savimi ir kompetencijos. Jei man atrodo, kad nepasitikiu savimi, reikia aiškintis savo stiprybes, aistras, varomąsias jėgas ir ieškoti, kaip tose srityse galiu pasikelti kompetenciją. Galbūt savanoriauti, atlikti praktiką, gilinti žinias kursuose? Naujos žinios ir įgūdžiai suteiks pasitikėjimo savimi, o žinodama savo vertę mokėsite tai perteikti ir būsimam darbdaviui. Pastarajam amžius kliūtimi taps tik tokiu atveju, jei jis yra keistas, riboto mąstymo žmogus, bet pas tokį turbūt ir šiaip nesinorėtų eiti dirbti. Kita vertus, jei jus pakvietė užimti norimą poziciją, pamirškite savo amžių ir dėl jo nekompleksuokite, – vadinasi, darbdaviui jis nėra svarbus. Visada sakau: kuo tiki, taip ir yra. Jei tiki, kad gali, tau pavyks.