Gyvenimas nenorom kuriam laikui mane buvo įstūmęs į pilkos kasdienybės rutiną, ir staiga, atsidarius instagramą, užliejo spalvų pliūpsnis. Net aiktelėjau ir iškart panorau sužinoti, kas slepiasi po tomis išraiškingomis mados dizainerės, prekinio ženklo „Bajoras“ įkūrėjos ir kūrybos vadovės, tapytojos, modelio, stilistės Katrinos Knizikevičiūtės spalvomis. Dėmesingiau stebėdama ją socialiniuose tinkluose, tarsi Alisa nukeliavau į jos stebuklų šalį, klaidžiojau po „Avataro“ pasaulį ir net susipažinau su Azijos gatvės mados popkultūra. Su Katrina kalbėjomės apie savęs paieškas ir saviraišką.

Koks nuostabus ir magiškas Jūsų ryškių spalvų pasaulis! Kas tai Jums – saviraiška, o gal tam tikras maištas?

Man tai – puikus saviraiškos būdas. Domėjausi terapinėmis spalvų savybėmis. Pasirodo, jos turi daug galių ir net magijos. Spalvos kuria žaismingumą. Kol esame vaikai, visi esame kūrėjai, bet vos tik suaugame ir prasideda rimti reikalai…

Ar buvote kada praradusi žaismingumą?

O, taip. Paauglystėje buvau nusigręžusi nuo spalvų. Buvau labai rimta (juokiasi), visur dominavo juoda spalva. Bet tai buvo ne minimalizmas, o juoda ekstravagancija. Norėjosi atrodyti agresyviau, net lūpas dažiau juodai.

Tai jau panašu į maištą. Iš kur buvo spaudimas?

Mokykla darė savo darbą, mus mokė neišsiskirti. O aš jaučiau stiprų norą įrodyti, kad nenoriu būti kaip visi. Dėl to susidūriau ir su patyčiomis. Vaikai visada tyčiojasi iš tų, kurie atrodo kitaip.

O kas Jus pastūmėjo vėl atrasti, susigrąžinti spalvas?

Būdama aštuoniolikos išvykau studijuoti į Londoną ir pakliuvau į skirtingų tautų ir kultūrų megapolį, kur niekas nieko neteisia, kur gali būti savimi. Tai pakeitė mano požiūrį į daugelį dalykų. Supratau, kad nebereikia protestuoti. Man net pasidarė gaila mane puolančių žmonių. Tikrai laimingam žmogui juk nerūpi įskaudinti kitą, jis gyvena savo – laimingo žmogaus – gyvenimą.

Londone praleidau laimingus septynerius metus, baigiau mados dizaino studijas Midlsekso universitete, o vėliau dirbau keliuose skirtinguose mados namuose dizainerio asistente ir Londono mados savaitės stiliste.

„Nerijus ir Gintarė“ nuotr.

Kada ir kodėl grįžote į Lietuvą?

Atėjo pandemija, ir Londonas, jo socialinis gyvenimas visiškai pasikeitė.

Kas Jus grįžus į Lietuvą stipriausiai nustebino, paveikė?

Lietuvoje nėra atvirumo kitoms kultūroms, kitoniškumui. Laisvė save išreikšti nėra ribojama, bet nėra ir lengvai priimama. Lietuvoje laisvė nėra saugi.

Jūsų prekės ženklo pavadinimas „Bajoras“ yra lietuviškas. Kokią žinutę siunčiate šiuo pavadinimu?

Savo darbuose naudoju modernaus bajoro – didiko alegoriją. Propaguoju ir pristatau gyvenimo būdą, kurio esmė – kokybė: skanus maistas, gražūs daiktai, išliekamąją vertę turintys drabužiai, gera muzika.

„Nerijus ir Gintarė“ nuotr.

Ar tokia pagal Jus yra moderniųjų laikų puikybė?

Nemanau, kad noras gyventi gražiai ir kokybiškai yra puikybė. Aš taip jaučiuosi geriausiai. Mano šeimoje buvo puoselėjamas kiekvienos dienos šventimas. Tai buvo mūsų tradicija. Mano šeima mėgavosi gyvenimu, ir aš tai darau.

Kas Jums padeda gyventi kokybiškiau, lėčiau?

Esu linkusi atsisakyti visko, kas man nepatinka, ir pasilikti tik tai, kas kelia džiaugsmą. Jei darysi, kas patinka, nesijausi alinantis save. Tada ir kiti pamatys tavo gražų vidų. Ratas sukasi, ir viskas sugrįžta.

„Manau, kad kiekvienas gyvena tokį gyvenimą, kokį įsivaizduoja.“

Dabar mėgaujuosi tuo, ką darau. Artimiausiuose planuose – linija „Bajoras Home“. Vėl pradėjau tapyti, lipdau skulptūras, kuriu kilimus. Dar dirbu stiliste.

Kaip apibūdintumėte savo prekės ženklą?

Daug kūrybos, meno, išgrynintų spalvų ir aukšto lygio amatininkystės. Daug ką darau, siuvu pati. Naudoju specialias, senas technologijas, pavyzdžiui, rankomis pridaigstau arklio plaukų kuokštus švarkų vidinėje pusėje. Visuomet kreipiu dėmesį ir į patogumą. Noriu, kad drabužiai tiktų ir moteriai, ir vyrui.

Koks yra Jūsų santykis su kasdienės aprangos spalvomis?

Pastebiu, kad noriu vilkėti tokios spalvos drabužius, kokios tuo metu trūksta gamtoje, aplinkoje. Pavyzdžiui, Meksikoje apsirengčiau baltai, kad neužgožčiau jos spalvų ir grožio, o žiemą noriu būti spalvota.

Sprendžiant iš Jūsų socialinių tinklų žinučių ir kūrybos, melancholija, liūdesys Jus lanko nedažnai?

Būna, bet liūdesys man netrukdo. Tada kalbuosi su savimi, rašau dienoraštį. Pasilepinu skaniu maistu ar gražia apranga. Visame kame bandau išlaikyti pusiausvyrą.

Rašote dienoraštį, o ką skaitote?

Psichologines knygas. Jos man padeda kurti. Kiekviena mano kolekcija įkvėpta klausimų ir atsakymų. Jose – mano mintys ir jausmai.

 Kur mėgstate leisti laiką, o iš kur norisi pabėgti?

Labai mėgstu būti miške. Londone eidavau į parkus, jie nuostabūs. Man norisi pabūti su medžiais.

„Pabėgti man norisi ne iš konkrečios vietos, bet nuo žmonių sukelto ego debesies. Ypač tai jaučiu Lietuvoje, kur veikia mažos šalies mentalitetas ir žmonės nori įrodyti savo svarbą.“

Ko palinkėtumėte kitiems ir sau?

Nepamiršti savęs, savo norų ir tikslų. Nuolat mokytis, atrasti ką nors naujo. Ir svarbiausia – nepamiršti gyventi.