Iliuzija

Ankštas butelis. Šilainiuose. Dvidešimtmetį šiemet švenčianti mašina. Drabužiai iš Humanos arba – kaip didžiausias apdovanojimas – nugriebti per išpardavimą. Atlyginimas siekia tūkstantį, na, gal su centais. Vidutinybė. Visiška vidutinybė. Paprasta. Neišsiskirianti. Tipinė. Kas tai?

Košmaras. Nuo tokių minčių pabundama vidurnaktį. Juk kiekvienam norisi centro, naujų automobilių. Galų gale (įtariu, ne vienam tik po visų automobilių, norisi būti dar ir protingais, harmoningais, giliais – you name it).

Baimė būti vidutinybe gali pagauti dar vaikystėje ir sekti iki žilos senatvės. Mintis, kad į šį pasaulį ateita, gyventa ir mirta įprastai, niekuo neišsiskiriant, kažkodėl gąsdina. Atrodo, keista. Juk niekuo neišsiskirti, būti tokiu, kaip kiti, yra saugu. Nuo pačių seniausių laikų žmonės siekė panašumo. Tai buvo galingiausias išlikimo mechanizmas: žengti jau pramintais keliais, rinktis tai, ką ir kiti, atrodyti taip, kaip kiti. Šiandien atvirkščiai: troškimas ir siekis pranokti kitus ir save tiesiog veši. Tad, natūralu, kad savęs priėmimas vis neateina, o jei ir pasirodo, tai dažnai vėluodamas, jau įsigalėjus nepataisomai žalai. Susimąstau, kodėl taip nutinka ir iš kur ateina tas jausmas, kad esi – viso labo – tik vidutinis. Ir anaiptol, ne gerąja prasme.

Ką matuoji, tą ir gauni?

Automatinės mintys tiesiog užplūsta. Esi niekam tikusi, tik vidutinė. Tu niekada netapsi įžymi. Ką apie tave galvoja aplinkiniai? Kokį pavyzdį rodysi vaikams? Labai lengva tame užsisukti ir patikėti. Juokinga, kai pagalvoji, nes dar niekada nesutikau žmogaus, kuris iš tikrųjų atsisėstų ir įvertintų save pagal objektyvius faktus. Paprastai tai įvyksta per daug nesigilinant: telefonas (gajus matas tarp paauglių), automobilis, namas, atlyginimas ir, žinoma, Feisbuko siena, Instagramas… Man labai patiko Jordano Petersono vienoje laidoje pasakojimas apie tai, jog tai, kaip jis apie save kalba socialiniuose tinkluose, ir tai, kaip atrodo jo gyvenimas realybėje, yra ne tik kad skirtingi ar nesulyginami dalykai, bet, ko gero, net egzistuojantys skirtingose visatose. Ir daugeliui taip. Į socialinius tinklus keliame išdailintus, surežisuotus gyvenimo epizodus. Juose šypsomasi, mėgaujamasi akimirkomis su draugais ir šeima. Net ašaros ten gražios.

Pexels nuotr.

O realybėje? Neklauskit. Viskas labai jau vidutiniška. Verta prisiminti, kad apskritai nesame linkę aplinkiniams pasakoti, kad mums sunku, kad darome klaidų ar nepavežame krūvio. Už gražios šypsenos nesimato daug slaptų istorijų ir skaudžių nutikimų. Tad daug pavyzdžių būtų galima pateikti įrodant, kad lygindami save su kitais nematome tikrojo pasaulio, bet noriu duoti patarimą. Kitą kartą, kai mintys užplūs, kad esi tik šiokia ar anokia, gal pergalvok, kiek daug matavimo skalių yra ir ar visko nesuplaki. Sau turiu tokią atmintinę: kiek ilsiuosi? Kokie mano santykiai su šeima? Kiek dėmesio skiriu draugystėms? Kaip sekasi darbe? Kas vyksta meilės srityje? Ar tobulėju? Tai atskiros dimensijos, kuriose vienu atveju sekasi geriau, kitu – prasčiau… Be to, net vaikus mokome, kad reikia žvelgti ne į savo rezultatą klasės kontekste, o galvoti apie tai, kaip patobulėta nuo vakar ir kuria kryptimi reikės judėti toliau.

Tai laimė ar prakeiksmas?

Geriausios pamokos ateina per praktiką. Tad puikiai pamenu: man buvo trylika, kai sprogo Stephanie Meyer „Saulėlydžio“ serija. Visos mano klasiokės skaitė bei aptarinėjo knygas, žiūrėjo filmą. O aš, pradedančioji rašytoja, nusprendžiau, kad galėčiau parašyti geresnį romaną. Svajojau, kad ir mano kūrinys bus toks populiarus, verčiamas į kitas kalbas. Maniau, kad visi imtų stebėtis, jog būdama tokia jauna sukūriau ypatingą, kone genialią knygą… Bet iš tiesų nesukūriau. Net ir dabar. Vienintelis, ką gavau – visą paauglystę besilaikantį erzulį, kad nuviliu save, neįrodau pasauliui, ko esu verta. Tikiu, kad ne tokią pat, bet tam tikra prasme panašią istoriją turi kiekvienas: gimęs troškimas pralenkti aplinkinius ir tapti matomu skatina žengti toliau, tačiau ir užkrauna nepakeliamą, nereikalingą naštą.

Nereikėtų manyti, kad bijome būti vidutiniai tik paauglystėje. Baimė dar ryškiau kyla, kai pradedame galvoti, kur esame mes ir mūsų vaikai. Situaciją tobulai iliustruoja „Daktaro Hauso“ epizodas, kur vyras bando įtikinti žmoną, kad jų dukra neturi specialiųjų poreikių, o yra tiesiog žemiau vidurio. Juk jei yra vidurys, vadinasi, maždaug pusė visų yra žemiau jo. Koks siaubas! Susimąstau, kad gal ir neatsitiktinai per mokymus apie gabius vaikus lektorė priminė, jog tėvai turėtų džiaugtis turėdami vidutinius vaikus. Juk tai reiškia, kad vaikas supras, ką mokosi, įgis daug reikiamų žinių ir įgūdžių. Jis jausis gerai ir savo vietoje – dės pastangų, bet nepradės savęs engti kopdamas į iliuzines, tik genijams priskiriamas aukštumas. Apskritai, juk mūsų pasaulis yra sukurtas galvojant apie vidurį. Baldai pagal viduriuką. Mokymosi sistema. Knygų šriftas. Automobiliai. Atrodo, keista rinktis pavyzdžius apie žmonių tipinį ūgį ar svorį, bet juk tai vykusiai reprezentuoja ir tai, kaip turėtume galvoti apie savo gebėjimus, santykius su aplinkiniais, apdovanojimus. Norisi imtis didaktikos ir sakyti – nuo puikybės ir troškimo būti geriausiu tik apgirstama, o pasaulis išsikreipia. Geriau būti viduryje.

„Gimęs troškimas pralenkti aplinkinius ir tapti matomu skatina žengti toliau, tačiau ir užkrauna nepakeliamą, nereikalingą naštą.”

Galima prisiminti ir tai, kad daugybė jaunų žmonių kenčia nuo nerimo sutrikimo ar depresijos, kurių viena iš atsiradimo priežasčių – keliama reikiamybė būti tobuliems, geriausiems, sėkmingiausiems. Per prievartą brukama laimės ir tobulumo idėja apsunkina gyvenimą – kasdienybė toli gražu neatitinka visuomenėje kuriamo įvaizdžio. Daug streso gali būti siejamas su dviem kraštutinumais: esi tobulas toks, koks esi ir tu gali viską pasiekti. Tad vienu atveju kyla klausimų apie tai, kaip priimti save tokią tobulybę, nors jaučiamas ir pyktis, nerimas, baimė, ir yra daroma daug klaidų. Kitu atveju, jaučiamas nesibaigiantis raginimas įrodyti pasauliui, kad gali viską: būti sėkmingu įvairiose veiklose, asmeniniuose santykiuose, nepaprastai greit tobulėti. Gyvenant tarp šių dviejų ugnių labai sunku pajusti stabilumą ir pasitenkinimą, ramiai siekti keliamų tikslų.

Apibendrinant – ilgai gyniausi nuo bet kokio pasakymo, kad ir pati galiu būti apibūdinta kaip vidutinybė. Beprotiškai daug dirbau. Dėjau visas likusias pastangas palaikyti socialinius ryšius. Elgiausi tinkamai ir tuo pačiu ryžtingai. Siekiau geriausios įmanomos ateities. Bet gal laikas stabtelti, iškelti galvą ir nusiraminus, išsivadavus nuo šurmuliuojančios aplinkos ir nesibaigiančio spaudimo būti daugiau, pasidžiaugti tuo, kas esu? Vidutinybė tai tikrai. Gal kai kada ir daugiau.

Tad vivat vidutinybės!

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee