Laura, kuo gyvenate šiandien? Kas labiausiai užpildo Jūsų dienas ir mintis?

Kasmet vis lengviau sau prisipažįstu, kad esu daugialypis žmogus. Domėtis ar dirbti vieną darbą, gilintis į vieną siaurą sritį yra ne man. Aš turiu dvi pagrindines gijas: klimato kaitą ir dizainą. Jos vis persipina ir skirtingais gyvenimo etapaiskuri viena ima viršų. Šiandien iš dalies grįžau prie klimato kaitos politikos įgyvendinimo ir derybų, bet mano įkurta dizaino kompanija „Faldan“ taip pat spurtauja po pertraukos dėl COVID-19.

„Didžiausia laimė man – kelias valandas pabūti namie vienai: skaityti laikraščius, žurnalus, poeziją ar tiesiog vartyti mėgstamas knygas, meno albumus, groti pianinu. Labai laukiu tų kelių valandų tylos su savo daiktais ir mintimis.“

Studijavote Sasekso ir Kembridžo universitetuose, dešimtmetį dirbote kaip Jungtinių Tautų klimato kaitos derybininkė – Jūsų patirtis ir žinios klimato kaitos srityje yra įspūdingos. Visgi apie klimato kaitą pateikiama labai daug prieštaringų nuomonių – nuo tos, kad ji nevyksta, iki tos, jog žmonija po kelių dešimtmečių gali išnykti. Kas labiausiai neramina Jus?

Kalbėti apie klimato kaitą sunku, nes nuolatinis kartojimas, kad ji yra problema, mus atbukina. Tačiau, kaip vienoje tinklalaidėje sakė Malcolmas Gladwellas, „Freakonomics“ autorius, mes pagaliau diskutuojame apie sprendimus, technologijas, inovacijas, ir tai yra kur kas pozityvesnis požiūris.

Vis dar dažnai girdžiu sakant, kad klimatas keitėsi visada, todėl galime būti ramūs, nes tai nuo mūsų nepriklauso. Per 4,5 milijardų metų jis išties kito, bet ne tokiu greičiu. 17 iš 18 karščiausių metų per visą temperatūros monitoringo istoriją yra XXI a. Klimato kaita pirmiausia reiškia nenuspėjamą orą – tai speigus, tai liūtis, tai karščius. Jo pusiausvyra yra išderinta,ir tai – ne ateities, o šios dienos problema.

Dar vienas mitas – šią klimato kaitos problemą turi spręsti Kinija, nes ši šalis labiausiai teršia aplinką. Bet mažai kamžinoma, kad būtent kinai pirmauja pasaulyje pagal investicijas į žaliąsias technologijas.

Na, o mes galime pradėti nuo to, kad į savo racioną rečiau įtrauktume jautieną ir pieno produktus. Gyvulininkystei tenka beveik pusė dėl žmonių veiklos susidarančio ir šiltnamio efektą sukeliančio metano dujų kiekio. Paprasčiausias mitybospasirinkimas gali prisidėti prie klimato kaitos stabilizavimo.

Man įstrigo Jūsų pasakymas, kad jaučiate nuoskaudą dėl to, jog vienu savo gyvenimo etapu nepriėmėte pasiūlymo būti viena iš klimato derybininkių, o nutarėte skirti prioritetą šeimos planavimui. Turbūt daugybė moterų gyvena jausdamos panašų kartėlį, turėdamos pasirinkti arba šeimą, arba karjerą, ir šiuo atžvilgiu atrodo, kad lyčių lygybė yra šiek tiek utopinė idėja…

Lyčių lygybė yra absoliučiai utopinė. Tarsi ta auksinė greičio, geros kainos ir kokybės taisyklė – visų trijų turėti neįmanoma. Jei bus greitai ir gera kaina, kentės kokybė, o pasiekti kainą ir kokybę reikia laiko. Jei norite puikaus daikto ar paslaugos greitai, teks mokėti. Taip ir moters pasirinkimai. Ji gali atsiduoti arba darbui, arba vaikams. Abiem – tik tuo atveju, jei finansai ir sveikata leidžia. Bet jei gamta nedavė sveikatos (mamai ar vaikams), tuomet vaikai turimi o nors kito sąskaita.

Aš mokausi sau atleisti, jei kas nesiseka, pavyzdžiui, susilaukti vaikų, o tuomet – susigyventi su mintimi, kad nepavykębandymai, besitęsiantys daug metų, mūsų šeimai visgi nemažai kainavo. Laikas, praleistas mėginant tai padaryti, – kitų mano projektų ir šeimos sąskaita.

Australų rašytoja, intelektualė Germaine Greer dramatiškai pareiškė, kad moterys niekada nebus lygios vyrams, kol jos turės gimdą. Materialistiniame pasaulyje, kuriame yra žmonių perteklius, ekonomiškai naudingiausias žmogus – tas, kuris kuria pinigais matuojamą pridėtinę vertę. Tad vyrai visuomet turi tam tikrą pranašumą: kol mes gimdome, jaučiame hormonų vėtras, jie progresuoja savo srityje. Be to, moteris dažnai kankina mamos instinktas, nes jei man nerūpėtų, galiu susilaukti vaikų ar ne, ar juos žindau, galėčiau lengviau atsidėti karjerai ar projektams.

Tad kol nesusitvarkysime vertybių, neapgalvosime, kaip suprantame „naudą“ ir „gėrį“, ne tik valstybės politikos, bet ir savo atžvilgiu, tol prioritetų pasirinkimas ir su juo susijęs kaltės jausmas bus neišvengiami. Todėl aš mokausi sau atleisti ir per daug iš savęs nereikalauti.

Verslininkė Arianna Huffington šmaikščiai pasakė: kai moteris tampa mama, o tiksliau – „tą akimirką, kai iš jos išima vaiką – vietoj jo įdeda kaltę“. Manau, tai, ką įvardijote kaip prioritetų pasirinkimą, vertybių apsibrėžimą, yra labai svarbu, tačiau tas kaltės jausmas… Jis tikrai tarsi įsiūtas, net ir susivokus, įsivardijus vertybes. Kaip pasikeitė Jūsų pasaulėjauta, kai pati tapote mama?

Iki Margot gimimo niekada savo sąmoningame gyvenime nesijaučiau visiškai priklausoma nuo kito asmens. Mane, kaip perfekcionistę, žmogų, kuris nori kontroliuoti visas baigtis, ištiko šokas. Margot gimus, sunkiau valdžiau emocijas. Man buvo lengva pogimdyvinė depresija. Neseniai su siaubu perskaičiau savo pirmųjų savaičių po gimdymo dienoraštį. Tikrai tamsus buvo tas periodas. Rašiau, kad jaučiuosi be galo vieniša ir suprantu, jog tokia yra moters dalia. Tam, matyt, turėjo įtakos, kad gimdžiau svetimoje šalyje, be artimųjų, be mamos. Tai ir moters emigrantės tragedija. Ačiū Dievui, mano nuostabi daktarė iškart suprato situaciją ir išrašė vaistų. Po kelių savaičių juodą debesį kaip ranka nuėmė. Pagaliau galėjau vėl gyventi. O tų dienų užrašai ir skausmas – tarsi ne mano. Todėl visoms draugėms sakau – nebijokite kreiptis pagalbos, nebijokite vaistų. Melancholija ar depresija – irgi liga, tikrai neverta kentėti.

„Aš mokausi sau atleisti, jei kas nesiseka, pavyzdžiui, susilaukti vaikų, o tuomet – susigyventi su mintimi, kad nepasisekę bandymai, besitęsiantys daug metų mūsų šeimai visgi kainavo.“

Žurnalas „Mieloji“ daug kalba apie moterų skirtumus ir atlaidumą ne tik sau, bet ir kitoms, pasirinkusioms kitokias vertybes, gyvenimo būdą. Man atrodo, kad tuos skirtumus ir toleranciją jiems simbolizuoja ir Jūsų įspūdingas kūrinys – daugiafunkcė „Faldan“ rankinė. Kaip per gyvenimą keitėsi Jūsų santykis, draugystės su kitomis moterimis? 

Aš visada buvau draugių draugė. Mano gyvenime moterys svarbesnės nei vyrai, nes jos yra konstanta. Laikui bėgant, vyrai keitėsi, bet artimiausios moterys liko tos pačios.

Įsiminė mintis iš vieno Jūsų interviu, esą kartais dešimt aktyvių, su niekuo nesidalijamų minučių, praleistų su dukra, gali atstoti daug multitaskinimo valandų, kai truputį dirbama, truputį dėmesio skiriama jai… Ar mėgstate savo dienas planuoti struktūriškai, detaliai, pagal minutes?

Aš tiesiog laikausi tam tikro ritmo. Diena yra gerai suplanuotas laikas ir „plaukimo“ arba nieko neveikimo valandos. Tai man tinka. Aš esu produktyvi priešokiais. Ryte ir vakare turiu savo rutiną, ir ji iš dalies susijusi su dukra bei jos reikmėmis, tuomet laikas sau – kava ar tenisas, po to vėl darbas.

Tiesa, laikas sau nėra susitvarkyti nagus arba užsukti pas kosmetologę ar kirpėją – man tai didžiausia kančia ir darbas. Didžiausia laimė – kelias valandas pabūti namie vienai: skaityti laikraščius, žurnalus, poeziją ar tiesiog vartyti mėgstamas knygas, meno albumus, groti pianinu. Labai laukiu tų kelių valandų tylos su savo daiktais ir mintimis. Paskui vėl pasiilgstu žmonių.

Ar galėtumėte, apžvelgdama savo gyvenimą, pasakyti, kas Jums visuomet buvo tie į priekį vedantys, iš lovos kas rytą keliantys, naujas veiklas išbandyti skatinantys stimulai?

Pradėkime nuo to, kad buvo nemažai rytų, kai tiesiog negalėdavau atsikelti. Pavyzdžiui, dar universitete vėlyvą rudenį, kai būdavo šlapia ir šalta, tiesiog neturėdavau jėgų atsistoti. Nematydavau prasmės. Lygiai taip ir darydama monotoniškus darbus, kuriuos, beje, aš mėgau. Tarsi daug visko vyksta, bet nežinau, nuo ko pradėti rytą. Aš augau be aiškios rutinos, o jos kūrybingiems žmonėms labai reikia. O štai dabar negaliu sulaukti ryto, nes žinau, kad atsikėlusi gersiu raudonojo burbono pupelių kavą, skaitysiu dienos laikraščius ir kalbėsiu su mylimais ar įdomiais žmonėmis. Tad ne dienos įvykiai ar jų laukimas, o būtent rytinė rutina mane tempia iš lovos ir veda į priekį.