Man pavasaris Lietuvoje visada asocijuojasi su kinu. Be abejo, kino festivalis „Kino pavasaris“ užduoda tą toną. Ir kai bilietai į filmus išgaruoja per pirmas pardavimo valandas, suprantu, kad aistra kinui gyvenu ne tik aš viena. Vėl suviliota kino magijos, nusprendžiau pakalbinti savo seną gerą draugę, televizijos prodiuserę, kino žurnalistę Lolitą Bytautaitę – ji man yra pirmas žmogus, kurį sieju su meile kinui.

Lola, žinau, kad Tu esi televizijos prodiuserė, bet man Lola = kinas. Ar taiklus šis apibūdinimas?

Labai taiklus. Kinas yra didelė mano gyvenimo dalis. LRT aš kuruoju ne tik laidas, bet ir kino sritį: lietuvišką kiną, „Elito kiną“, kuriame rodomi naujausi žymiausių pasaulio kino festivalių filmai. Iki dabar važinėju po kino festivalius ir stengiuosi pamatyti kuo daugiau filmų, kurie tiktų ir patiktų mūsų žiūrovams, o jie yra tikrai išsilavinę. Ne veltui dirbu, ir labai motyvuoja, kai tavo sukurta kino rubrika „3 minutės iki kino“, kurioje žymūs žmonės pristato elito filmą, startavusi maždaug su 12 000 žiūrovų, dabar turi 70 000 ištikimų žiūrovų.

LRT fondai

Suprantu, kad atliekame didžiulę misiją ir auklėjame žiūrovą. Tai intelektualus, nišinis kinas. Žiūrovai irgi pasikeitę: išsilavinę, matę pasaulio, gebantys atsirinkti, kas yra geras ir blogas kinas.

Grįžtu prie Tavo klausimo – net atostogauju pagal festivalius. Aš ir vyrą Deivydą įpratinau. Mano atostogos nėra tik gulėjimas pliaže (juokiasi). Štai rudenį kartu važiuojame į San Sebastianą. Nuostabus baskų kurortas, fantastiškas festivalis. Ryte nueini į kiną, po jo išgeri kavos, aptari filmą, tada vėl peržiūra, paskui atsigauni, įbridęs į vandenyną, vėl kokia nors premjera, vakare – gourmet vakarienė. Kinas manęs nepalieka. Visą laiką su juo gyvenu, tai mano gyvenimo dalis. Aš pasvajoju – senatvėje būtų smagu dirbti kino teatre ir bilietėlius plėšyti (juokiasi).

Oho, koks posūkis! Aš žinau, kad mokykloje mokeisi prancūzų kalbos. Turbūt jau tada tapai frankofoniškos kultūros gerbėja?

Mano prancūzų mokytojas G. Žilinskas buvo ir mano auklėtojas. Nuostabus žmogus, mane užkrėtęs prancūziška bacila, įkvėpęs meile frankofoniškai kultūrai. Mes ne veltui jį vadinome Onore de Balzaku, jiedu net išoriškai buvo panašūs. Kiek žinau, dabar G. Žilinskas – Sorbonos universiteto dėstytojas.

Kodėl nestudijavai prancūzų kalbos?

Aš labai norėjau studijuoti žurnalistiką, bet buvo labai dideli konkursai – turbūt 10 žmonių į vieną vietą. O į prancūzų kalbą rinko vos 8 žmonių grupę. Tuomet man pasiūlė: jei neįstosiu į žurnalistiką, galėsiu pereiti čia. Buvau šiek tiek įsižeidusi. Pasaulis dar buvo uždarytas, ta kalba niekam nereikalinga, o kiek moku, bendram išsilavinimui pakanka. Ir tos prancūziškos kultūros buvo ribotai: prancūzų literatūra, keletas filmų su Lui de Fiunesu ar Alenu Delonu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Prancūzija iki šiol yra mano meilė. Dievo apdovanota tauta. Turi viską. Kaskart nusileidus lėktuvui į tą žemę, apninka jaudulys, virpuliai eina per kūną. Gal praeitame gyvenime ten mėgavausi. Emociškai ta kultūra man priimtina, nors kritikos prancūzų tautai tikrai turiu begalę. Dažnai pasvajoju, kad norėčiau dalį laiko leisti Lietuvoje, dalį Pietų Prancūzijoje. Juk ten – 8 mėnesiai saulės, draugai mielai atvažiuotų, tikrai nebūtų liūdna (juokiasi). Reikia leisti fantazijoms lietis.

Kada ir kaip Tave užvaldė kinas?

Aš kiną prisimenu dar vaikystėje, kai Šiauliuose eidavome į kino teatrus, net turėjau savo mėgiamą eilę. Po to mokslai Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Žurnalistikos katedroje, dar labiau įsuko į šį verpetą. Dėkui kaskart sakau savo mylimam dėstytojui Laimonui Tapinui ir jo knygai „Iliuzijų mugė“. Jis jau tuomet buvo pranokęs savo laiką, atrodė kaip stilingas dendis iš kito pasaulio. Buvo ir liks mano įkvėpėjas, įtraukęs į šį magišką pasaulį. Jis mus supažindino su kino metrais: Lukinu Viskončiu, Federiku Feliniu, Bernardu Bertolučiu ir aibe kitų kino klasikų… Žiūrėdavome jų filmus, įsijausdavome ir ilgai diskutuodavome. Kinu užkrėtė ir dėstytojas Skirmantas Valiulis. Jie mums kūrė nepasiekiamo pasaulio atmosferą.

Iki dabar pamenu, kai L. Tapinui susižavėjusi papasakojau apie jo knygą, jo apsilankymą Kanų kino festivalyje, jis įdėmiai išklausė ir padrąsinamai tarė: „Voila, tikrai kada nors ten nuvažiuosi.“ Ir stebuklas įvyko. Ten jau važiuoju nuo 1997 metų.

Ar iškart po studijų Tu ir atsidūrei kino srityje?

Po studijų mane atrinko į Lietuvos radiją ir televiziją. L. Tapinas parekomendavo tuo metu televizijoje esančiai TV kino studijai. Pradėjau savo karjerą kaip vaidybinių ir dokumentinių filmų redaktorė. Po dvejų metų kino kritikė Izolda Keidošiūtė pakvietė į kino laidos „Kino pasaulyje“ komandą, kurioje dirbau beveik 20 metų. Izolda – dar viena mano kino įkvėpėja.

Asmeninio archyvo nuotr.

Lygiai prieš 26 metus buvau pirmoji lietuvė žurnalistė, išvažiavusi į Kanų festivalį. Šiemet, kai pildžiau Kanų festivalio akreditacijos anketą, aptikau, kad esu festivalio garbės pilietė. Kai festivalis šventė septyniasdešimtmetį, su visomis žvaigždėmis buvau pakviesta ir į iškilmingą atidarymą.

Lola, Tu tiek daug metų praleidai televizijoje, stebėjai kino raidą. Per tuos metus viskas labai keitėsi: mados, technikos progresas, kartos… Tavo nuomone, kas stipriausiai paveikė visą kino industriją?

Etapų buvo labai daug. Aš atėjau dirbti prie Sovietų, po to ilgai laukta laisvė. Pradžia buvo sunki, bet įsimintina. Nepriklausomybė suteikė sparnus svajonėms, reikėjo perkainoti vertybes, visur trūko lėšų, bet laisvės pajūtis buvo stipresnis. Televizija yra pirmiausia žmonės. Ten sutikau daug įkvepiančių asmenybių: Algė Žukauskienė, Zita Kelmickaitė, Vytenis Pauliukaitis… Paminėjau tik kelias šviesias asmenybes, bet jų iki šiol apstu. Neabejotinai mane suformavo LRT aplinka ir ten dirbantys šviesūs žmonės. Jau trisdešimt metų kasdien einu į darbą ir kaskart kaifuoju. Tai puiki kūrybinė platforma, įkvepianti, skatinanti judėti į priekį, likti jaunatviška ir žingeidžia.

Tu tarsi nori pasakyti, kad televizija pati darė didelę įtaką…

Taip. Mes daug ieškome, kuriame iki šiol. Neabejotinai galiu teigti, kad edukuojame žiūrovą, pratiname prie gero kino, operos ar klasikinių koncertų. Jaunystėje teko stažuotis Prancūzijos nacionaliniuose kanaluose. Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, yra tos pačios žiūrimumo tendencijos: 2 % domisi iškirtine, elitine kultūra. Stebuklų nėra. Tokia visuomeninio radijo ir televizijos misija – edukuoti, lavinti, skleisti, pratinti prie gerų tradicijų.

O kokia Tavo pačios gyvenimo misija?

Nesustoti tobulėti, domėtis viskuo, keliauti ir pažinti, dalintis. Tik einant ta linkme gimsta originalios idėjos, pavyzdžiui, „Elito kinas“. Jaučiuosi prisidėjusi prie gero europietiško ir lietuviško kino sklaidos. Kino festivaliuse mūsų kūrėjai sulaukia daug dėmesio ir aplodismentų. Iki šiol pamenu kaip Kanų publika atsistojus šaukė režisieriui Šarūnui Bartui „Šarūnaaas“. Maža šalis, o turime tiek kūrybingų žmonių.

Asmeninio archyvo nuotr.

Greitai turbūt šauks ir „Saulius“ (Saulius Baradinskas)…

Taip, ir nenustebsiu. Ir net jei mums atrodo, kad tai kažkokie nišiniai filmai, pasaulyje juos žino ir žiūri. Todėl svarbu skleisti žinią apie lietuvišką kiną. Pasaulyje daug festivalių. A klasės Berlyno, Kanų, Venecijos ar San Sebastiano festivaliuose pristatomi šimtai sukurtų pasaulio filmų, atranka didžiulė ir kasmet į programas patenka ir mūsų kūrėjai.

Banalus šis klausimas, bet ar turi savo mėgstamiausią filmą?

Nepatikėsi, bet turiu atsakymą. Jeano-Luco Godardo „Iki paskutinio atodūsio“. Kiekviename amžiaus tarpsnyje yra mėgstamų filmų. Šitam esu ištikima. Jeanas-Polis Belmondo iki šiol man yra vyriškumo etalonas, pats gražiausias vyras.

Yra, pavyzdžiui, filmai „Geri metai“ ar „Šiuolaikiniai žvėrys“, kuriuos galiu žiūrėti daugelį kartų. Lyg viską žinai, bet kaskart mėgaujiesi ir randi vis kitokių žinučių. Gerų filmų labai daug… Kinas padeda atitrūkti nuo realybės.

Tu minėjai, kad svarbu lavinti skonį. O kaip keitėsi Tavo pačios požiūris?

Mane trikdo primityvumas, vengiu ir nusaldintų amerikietiškų filmų, ness po pirmų dešimties minučių jau žinau, kokia bus pabaiga. Holivudas labiau myli žiūrovą, nuramina ir suteikia vilties, kad viskas baigsis laimingai, o Europos kinas mėgsta pakankinti, paskatinti mąstyti, kad neužmigtum visomis prasmėmis (juokiasi).

Man menas turi būti paveikus – emociškai sujaudinti, supurtyti, dažnai nepaleidžiantis net po kelias dienas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar turi filmą, kurio peržiūra jau tapo Tavo šeimos ritualu?

Prieš Kalėdas mes visada žiūrime filmą „Tegyvuoja meilė“.

Ar norėjai pabėgti nuo kino?

Ne, tai svaigus ir užburiantis narkotikas. Kinui neabejingi ir mano draugai. Vakarėliuose aš atrenku filmus, ir jie pasikliauja mano rekomendacijomis. Mano sūnus Jokūbas užaugo kino aplinkoje, todėl mielai jį renkasi kaip pramogą, kartais su manimi keliauja ir į festivalius.

Ar Tau yra buvę, kad pamatai filmą ir kažkas Tave taip užvaldo, kad perimi jo herojų manieras ar įpročius?

Neabejotinai, kinas diktuoja madas. Prisimeni „Pulp Fiction“ – juk daugelis po filmo bandė panašiai rūkyti ar šokti kaip Uma Thurman. Prisiminkime Audrey Hepburn fenomeną – plačiabrylė skrybėlė, siaura juoda suknelė ir karoliai. Jau nekalbant apie Marilyn Monroe. Ir visa tai tapo stiliaus klasika.

Aš puikiai pamenu laikus, kai gerą kiną galėjau pamatyti tik kino teatre. O dabar kiną galime žiūrėti namie. Man asmeniškai didžiausias namie žiūrėjimo privalumas yra galimybė norimoje vietoje sustabdyti filmą. Bet dažnai pagalvoju, ar nepradedu kištis į režisieriaus darbą… Su filmu elgiuosi kaip su knyga.

Tai nėra blogai. Bet aš esu seno kirpimo. Man kinas yra tik rodomas dideliame ekrane. Per pandemiją karaliavo „Netflix“, bet dabar vėl visi grįžta į kino sales. Tai tam tikras ritualas. Kino teatro atmosfera – jos man niekas neatstos. Gal tik skeptiškai vertinu popkorno kramsnojimą. Kanų festivalyje net į rytines žurnalistų peržiūras žiūrovai neįleidžiami avintys šlepetes kroksus. Kinas turi būti vertas pagarbos, kaip ir kiti menai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar kinas yra stipriai politizuotas?

Neišvengiamai taip. Manau, kai baigsis Ukrainos karas, bus sukurta visa plejada filmų. Kinas atspindi mūsų realybę. Menininkai – lyg ateities pranašai. Filmai kalba apie tai, ką žmonijai sopa ar dėl ko ji džiūgauja. Kinas dažnai siunčia žinutes…

Ko palinkėtum ateities kinui?

Atrasti savo stilistiką, kino kalbą, naujas formas. Svarbiausia – nemeluoti žiūrovams, nes tikrumas labai svarbu. Žiūrovą sunku apgauti. Tos vertybės yra svarbiausios ir mūsų gyvenime.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee