„Google“ paieškoje įvedus Mariaus Povilo Elijo Martynenko pavardę galima sužinoti, kad dažniausiai žmonės domisi akimi, kurios jis neteko, ir knygomis. Kiekvienas matęs ar skaitęs bent vieną Elijo interviu, žino apie jo laisvę ir atvirumą, tad ir apie akį būtume galėję pakalbėti. Tačiau susitikus jaukiame knygyne Jono Meko skersvėjyje, kur jis šiuo metu praleidžia bene daugiausiai laiko, norėjosi kalbėtis apie kūrybą, jos intymumą, apie apsinuoginimą ir apie tai, kaip kūrėjas matuoja kūrybos sėkmę prieš vidinį ir išorinį kritikus.

Ar Tavo veikloje ir ypač kūryboje egzistuoja kartelė – aiškus kokybinis matas, kurį jautiesi turintis pasiekti?

Turbūt yra. Yra baimė suklysti, nepatikti, bet supranti, kad tai neišvengiama. Man atrodo, kad siekdamas išvengti skausmo, paradoksaliai jo suteikiu sau dar daugiau. Pavyzdžiui, šįryt padariau tai, ko nesu daręs niekada gyvenime, – prisileidau pilną vonią šalto vandens. Tiesiog norėjau daug dopamino. Dabar stengiuosi propaguoti blaivų gyvenimą, todėl nepatiriu dopamino šuolių.

Uždariau vonios duris, kad negirdėčiau bėgančio vandens garso ir nereikėtų galvoti, ką man reikės padaryti. Įlipau, galvojau – minutę pabūsiu. Pabuvau dvi. Kažkokia gyvenimo alegorija iškyla – aš atidėliojau, bet mane tos dvi minutės šaltoje vonioje ne taip kankino, kaip vaikščiojimas, antro puodelio kavos gėrimas… Vis atidėlioji ir supranti, kad laukimas, nutuokimas kankina kur kas labiau. Reikia pulti baimei į glėbį.

Kai kalbi apie kartelę ir baimę, kuriai reikia pulti į glėbį, pirmiausia kalbi apie vidinį ar apie išorinį kritiką – auditoriją?

Turbūt labiau apie vidinį. Aš kartais paskaitydavau komentarus portaluose po straipsniais ar savo interviu. Anksčiau jie tikrai labai skaudino.

Teodoro Grigaliūno nuotr.

Bet dabar aš tikiu, kad skaudina žmonės, kuriems skauda, traumuoja traumuoti žmonės. Aišku, tai labai išmintingi žodžiai, kurie gražiai skamba, o kai susiduri su kokia nors konfrontacija, pirma į galvą šaunanti mintis tikrai nėra „žmogui turbūt labai skauda, dėl to jis mane skaudina“. Betgi neini su tais išoriniais kritikais kiekvieną vakarą miegoti, eini vienas. Manęs turbūt niekas nėra taip skaudinęs, niekinęs ir žeminęs kaip aš pats. Dabar bandau po truputį susidraugauti su savo vidiniu kritiku. Juk tas vidinis cinikas nerašo meilės eilėraščių, o aš kartais labai noriu parašyti. Paskutinis meilės eilėraštis, kurį parašiau, vadinasi „Jeigu cinikas rašytų meilės eilėraščius“.

Kūryba gal ne visada yra labai intymi savo turiniu, bet prigimtimi – visada. Iš kur kyla noras ją testuoti kartu su auditorija?

Kūryba savo esme ir paskirtimi yra komunikacijos tarp žmonių aktas. Aš kalbu ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie tai, kaip suvokiu kitų žmonių kūrybą. Mes randame kažkokius tikrovės, pačių tikriausių dalykų trupinėlius ir turime progą suprasti, kad vien dėl jų tau buvo leista egzistuoti ir netgi suvokti, reflektuoti savo egzistavimą. O tie mūsų rasti trupinėliai yra per dideli mums, todėl jais reikia pasidalyti.

Tomo Juškaičio nuotr.

Aišku, turbūt yra žmonių, kurie kuria tik sau – tapo sau, komponuoja muziką sau, rašo sau. Bet, man rodos, dažnai kūrėjui norisi pasakyti: „Ei, žiūrėk, ką aš radau. Man tai atrodė vertinga, gal pravers ir tau.“ Man apskritai atrodo nuostabu, kad skaitoma knyga mane įkvepia ir aš sukuriu kai ką savo, o tuomet žmonės sako: „Tavo darbas mane įkvepia. Tai, ką tu kalbėjai, man irgi leido prabilti.“ Tad tas apsinuoginimas sukelia kitą apsinuoginimą, ir tai yra nuostabūs dalykai.

Tau svarbu, kad Tavo žinutę ir tas prasmes, kurias sudedi į ją, kiti suprastų taip pat?

Jei būtų visai nesvarbu, turbūt nieko nepublikuočiau, tik pats skaityčiau. Bet, man regis, kiekvienas kūrinys, kaip komunikacijos aktas, yra svarbus ir adresatui, ir adresantui. Adresatas apskritai duoda dingstį rašyti tą laišką.

Atrodo, gyvenu ir po truputį mokausi mylėti. Nes mylėti žmones yra sunkus dalykas. Ne dėl to, kad žmonės yra šikniai. Nors gal yra (juokiasi). Ypač turint galvoje, kad ne vienas esame kilę iš probleminių šeimų, kurioms įtakos turėjo kolektyvinė sovietmečio trauma. Mūsų tėvai augino mus kaip laukines gėles, nebuvo tiek, kiek dabar visokių raidos psichologijos knygų ir panašių dalykų. Ir aš bandau mokytis mylėti, ir kai man atrodo, kad ką nors svarbaus išmokstu, tuo norisi pasidalinti. O jau kaip išgirs tą žinutę, kiekvieno asmeninis reikalas.

Bet gal visai neblogai, kai tą žinutę nuskaito savaip? Ne veltui yra posakis, kad grožis egzistuoja stebėtojo akyse. Į kūrybą, kurią matome, suvokiame, mes įdedame savo prasmes, ir gal todėl ji mus dar labiau paliečia?

Turbūt. Kita vertus, kiek tarp mūsų yra traumuotų individų… Bet aš tikiu, kad situacija gerėja, evoliucionuojame protiškai, dvasiškai, emociškai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, ar daugėja poeziją skaitančių žmonių? Na, pavyzdžiui, aš kartą buvau vienuose kūrybinio rašymo mokymuose, kur lektorei paklausus, ar ta maždaug 20 žmonių auditorija skaito poeziją, pakilo dvi rankos.

Ar poezijos skaitymas apskritai yra gerai? Aš sakyčiau, kad man patinka. Bet gal mano požiūris ribotas, gal iš tiesų reikėtų pragmatiškesniais dalykais susirūpinti, pavyzdžiui, skaityti inžinerines knygas ir bandyti išgelbėti šitą pasaulį. Tiesa, man rodos, poezija iš esmės tą ir bando padaryti. Kažkur giliai poezijoje yra užslėptas instruktažas, kaip išgelbėti žmoniją. Nors… aš sakau „išgelbėti“, bet nuo ko mus gelbėti?

Nuo mūsų pačių?

Gal. Kai pagalvoji, mesianistiniai yra tie „gelbėti pasaulį“. Čia tik tu. O nuo ko tu – nuo savęs nori išsigelbėti? Ok, imkimės tada psichoterapijos (šypsosi).

„Manęs turbūt niekas nėra taip skaudinęs, niekinęs ir žeminęs kaip aš pats. Aš dabar bandau po truputį susidraugauti su savo vidiniu kritiku.“

Gal poeziją skaitantys žmonės yra truputį geresni?

Laipteliais žemiau yra galerija, kurios ekspozicija geresnė nei mano matyta daugybėje muziejų. Kai pirmą kartą ten užėjau, besikalbant su savininke kažkuris iš mūsų pasakė, kad poezija ir menas apskritai yra kačelkė sielai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Panašiai kaip ir tiksliuosiuose moksluose: žinodamas tam tikras taisykles, išsprendi uždavinį ir kyla atradimo džiaugsmas – man pavyko! Tarsi atrandi, kad tai veikia. Tas džiaugsmas jaučiamas ir perskaičius eilėraštį. Aš kai kuriuos jų atsimenu mintinai, pavyzdžiui:

Saulė kyla staiga

Spinduliai lūžinėdami

Kliūva už stogo turėklų

Viskas truputėlį gražiau

Negu iš tikrųjų

Bet iš tikrųjų

Viskas dar truputėlį gražiau

Tai – Antano Jonyno eilėraštis, kurį seniai išgirdau, jis taip liko atmintyje.

Na, o per vizualinį meną suvokiame, kad pasaulį galime matyti dar kitaip, kaip jis mums parodo, arba kai išgirstame dainą, kuri mus sujaudina, įsijungia ir fiziologija – pasikeičia, kaip mūsų smegenyse funkcionuoja neuronai, išsiskiria dopaminas. Smegenys džiaugiasi tuo, kad pasaulį galima matyti kitokiais būdais.

O ar žmonės, kurie skaito poeziją, yra geresni? Tai, kad tu darai būtent tai, ką darai, nereiškia, kad esi geresnis. Bet jei pagalvotume apie išlikimo situaciją pragmatiškai, menas yra visiškai nereikalingas ir nenaudingas.

Žvelgiant iš žemiausių bazinių fiziologinių poreikių perspektyvos – turbūt, bet apskritai nėra daug dalykų, kurie taip kaip menas galėtų auginti jau susiformavusį žmogų.

Na, taip, kačelkė sielai… Bet jeigu nori augti.

Neringos Rekašiūtės nuotr.

Jau šiek tiek užsiminiau apie kūrybinio rašymo mokymus, kuriuose buvau pati, bet tu irgi vedi kūrybingumo mokymus. Gebėjimas kurti – duotybė ar įvaldoma technika? Juk tokių mokymų egzistavimas tarsi suponuoja, kad galima išmokti kūrybos, ją įvaldyti.

Kurti tikrai gali kiekvienas – dainuoti, šokti, piešti, rašyti, lipdyti. Amato prasme visko galima išmokti: yra taisyklės ir technika. Ar ta kūryba bus įdomi kitiems? To niekas negali pažadėti.

Pamenu, akademijos (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – red. past.) kurse buvo mergina, kuri draskėsi, plėšėsi, sienomis lipo ašaromis paplūdusi – ir neįdomu. Ir nesupranti, kodėl, nes stengiasi žmogus. O kitas ateina, pusvalandį scenoje sėdi – ir įdomu, ir juokinga, ir graudu darosi. Nesupranti, kas yra. Yra tam tikros kibirkštys.

Jei mes visi kuriame, bet ne visų mūsų kūryba gali veikti kitus, tai sėkmingi didieji kūrėjai pirmiausia išsiskiria tuo, kad žino, kas veiks, kas patiks?

Gal ir taip. Kita vertus, man atrodo, kad norėdamas pasiekti kažką didingo, tu turi didingą ir auką sukrauti ant aukuro. Tas pasakytina ne tik apie menininkus, bet ir, pavyzdžiui, apie sportininkus. Tai izoliacija, didžiulė vienatvė. Aš kartais važinėdamas po mokyklas pastebiu visoje klasėje ar laidoje vieną žmogų, kuris yra žiauriai gabus, protingas, bet matau, kad tai jam teikia begalinę vienatvę… Tai labai skausminga. Jei esi žmogus, kuris pranoksta visus kitus, esi žiauriai vienišas. Už didybę reikia mokėti.

Tomo Juškaičio nuotr.

Tu jauti, kad kažką aukoji?

Mano kaina nedidelė. Kai tu pasirenki sritį, kurioje nori veikti – tobulinti sportinę formą, vystyti verslą, būti geriausias tėvas, sukurti kuo tobulesnius šeimos santykius, turi gyvendamas pasirinkti savo apmaudą. Būdamas geriausias menininkas, neturėsiu laiko vaikams. Ar aš galiu gyventi su šituo apmaudu? Kol kas sakau, kad ne. Todėl aš būsiu kuo geresnis tėvas. Kiek man džiaugsmo, prasmės teikia buvimas tėvu? Ar aš su šituo džiaugsmu ir šita prasme galiu atlaikyti apmaudą, kad nebūsiu geriausias menininkas, neturėsiu sėkmingo verslo ir geros fizinės formos? Galvoju, kad taip, ir to man užtenka.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee