Profesionali istorijų žodžiu pasakotoja ir pasakojimo meno (angl. storytelling) mokytoja Milda Varnauskaitė man yra, kaip dabar mėgstama sakyti, didelis atradimas. Save realizuojanti, talentinga, autentiška, šmaikšti – grynas malonumas Mildos klausytis ir nuo scenos, ir prie arbatos puodelio. Pasakojimo meno ji mokėsi Nyderlanduose, ten kurį laiką ir gyveno, o dabar rengia istorijų pasakojimo sal(i)onus, kūrybines dirbtuves, parodą Nacionaliniame muziejuje. Šiame interviu norėjau susikoncentruoti ne tiek į istorijų pasakojimo meno pristatymą, kiek į pačią Mildą, jos pasakojimo kelionę, pasirinkimus, intuiciją, vertybes.

Milda, kas šiuo metu guli ant Tavo darbo stalo?

Turbūt didžiausias darbas ir atsakomybė šiuo metu – Nacionalinio muziejaus paroda, skirta migracijos temai. Esu viena iš šios parodos, planuojamos atidaryti lapkričio mėnesį, kūrėjų. Su Nacionaliniu muziejumi pradėjau bendradarbiauti dar tada, kai gyvenau Amsterdame. Tada surengėme pirmąjį migracijos istorijų festivalį, o dabar čia dirbu puse etato.

Silvestro Sansono nuotr.

Mano vaidmuo parodos kūrime – kartu su kuratore, istorike Giedre Mileryte-Japertiene sukurti pasakojimą, aprėpiant Lietuvos gyventojų migracijos istoriją nuo XVII a. iki šių dienų: kaip jie judėjo, kokia buvo jų kasdienybė, iš kurios išvyko, kokios asmenybės susiformavo veikiamos migracijos, kaip tai formavo mūsų šalis. Paliesime, žinoma, ir imigraciją. Jau dvejus metus dešimties žmonių komanda dirba prie šios parodos, o kadangi esu labiau įpratusi prie one woman show (liet. ‘vienos moters šou’), man šis projektas išties kelia iššūkių, tačiau malonus.

Tu pati kurį laiką gyvenai užsienyje – Nyderlanduose, Amsterdame, mokeisi istorijų pasakojimo žodžiu meno. Po pandemijos grįžai gyventi į Lietuvą. Suprantu, kad išvykai susižavėjusi storrytellingu ir pasilikai ilgiau mokytis, praktikuotis, giliai pajutusi, kad tai  – Tavo. O kokia Tavo sugrįžimo į Lietuvą istorija?

Kaip į Nyderlandus išvažiavau intuityviai, nelabai su kuo pasitarusi, tarsi netyčia emigravau, taip ir į Lietuvą grįžau (juokiasi). Mano draugė labai gerai pasakė  – tiesiog pajunti, kad atsiveria galimybių langas, ir eini ton pusėn.

Išties Lietuvoje turėjau didesnių darbų, pradžioje dar galvojau, kad skraidysiu. Prasidėjo „Kaunas 2022“ festivalis „CityTelling“, kurio programą kuravome drauge su pasakotoja Daiva Ivanauskaite, gyvenančia Škotijoje. Paskui prisidėjo iš Nacionalinio muziejaus gautas pasiūlymas parengti radijo laidų ciklą migracijos tema. Be to, tęsėsi ir anksčiau užmegztas bendradarbiavimas su Vilniaus universiteto Kultūros centru, rengiant istorijų pasakojimo vakarus kas mėnesį… Nuo 2018 m. iki pat pandemijos į Lietuvą skraidžiau turbūt kas mėnesį, per karantinus daug dirbau nuotoliu. Po karantinų buvau labai pasiilgusi namų. Galiausiai supratau: jei noriu, jog visi tie susidėję darbai būtų, kaip aš mėgstu, gerai padaryti, turiu grįžti.

Mėgstu tiesiog imti ir pasukti savo gyvenimą. Atsimenu momentą prieš išvažiuojant iš Lietuvos. Buvo 2015 m. vasara, ką tik baigiau magistro studijas, susitariau dėl darbo, kad grįšiu nuo rudens į Vilniaus universitetą… Einu su drauge Gedimino prospektu ir sakau: žinok, aš vis dėlto kuriam laikui išvažiuosiu. O tada viskas vyko lyg savaime, jau buvau radusi istorijų pasakojimo kursus savaitgaliui Amsterdame, paskui planavau važiuoti į Airiją, kur pagal vieną programą susiradau atokioje saloje knygyną lyg iš kokio filmo ir ketinau jame mėnesį už maistą ir pastogę padirbėti. Bet po to savaitgalio Amsterdame, kai atradau istorijų pasakojimą, iškart suvokiau – arba dabar jo mokausi, arba niekada. Taip ir likau tąsyk ilgam.

Alborz Sahebdivani nuotr.

Žinoma, kelionė buvo ilga ir sudėtinga, dirbau įvairiausius darbus dienomis, o vakarais lėkdavau į visokius rūsius pasakoti istorijų. Patyriau visko, iš pradžių reikėjo išgyventi ir diskriminaciją, ir seksizmą, ir bankrotą (juokiasi). Buvo momentų, kai turėdavau pinigų tik susimokėti už būstą, o valgydavau restoranuose, kuriuose dirbau. Bet net ir kai būdavo be galo sunku, kaskart pagalvojusi, kad viskas, viską metu ir grįžtu į Lietuvą, tiesiog negalėdavau susitaikyti su ta mintimi, imdavau verkti vien pagalvojusi, kad atsisakysiu svajonės tapti pasakotoja. Tada nuspręsdavau dar pabandyti. Galiausiai po trejų metų ėmiau gyventi tik iš istorijų pasakojimo ir jo renginių prodiusavimo, mokymų. Atsimenu, kai gavau pasiūlymą dirbti olandų organizacijoje, taikančioje istorijų pasakojimą darbe su migrantais, negalėjau tuo patikėti. Tada verkiau iš laimės. Paskui atsirado ir kitų darbų. Amsterdamas man tapo antraisiais namais, ten dabar turiu nuostabių draugų, stengiuosi aplankyti juos bent kartą per metus, kai kurie jau buvo pas mane ir Vilniuje.

Nyderlanduose istorijų pasakojimo meno mokeisi anglų kalba, o dabar, grįžusi į Lietuvą, daugiausiai rengi pasirodymus, istorijų pasakojimo dirbtuves lietuviškai. Kokią įtaką skirtingos kalbos daro šiam menui?

Su anglų kalba turiu intymų santykį – gan dažnai su savimi angliškai pasikalbu, tarsi pasižiūriu iš šono, pasidaro aiškiau. Įvairiuose mokymuose, susitikimuose iškart pasakau, kad vis išlįs koks angliškas žodis, nes anglų yra mano draugų, kolegų, mokslų kalba, daugybė atsiminimų su ja susiję. Man ir nesinori abiejų kalbų griežtai atskirti; išties net ir angliškai kalbėdama, būna, įterpiu kokį lietuvišką žodį ir paaiškinu, ką jis reiškia. Pavyzdžiui, draugams patinka žodis lauktuvės, nes visada jų parveždavau aplankiusi šeimą Lietuvoje. Kartą susėdę ilgai nagrinėjome žodį šakotis (juokiasi).

Tai, kad pradėjau pasakoti angliškai, mane, kaip istorijų pasakotoją, labai gerai sustruktūrino. Tikrai neturiu tokio anglų kalbos žodyno kaip gimtosios, o tai man leido greičiau eiti prie esmės, neužsižaisti su digresijomis. Be to, man, tik pradėjusiai pasakoti, buvo labai sveika neturėti stipraus emocinio santykio su kalba. Jeigu būčiau pasakojusi lietuviškai, gal taip ir nebūčiau „atrakinusi“ humoro, kuris dabar mano pasirodymams yra būdingas.

Gavau kvietimą šį rudenį atvykti į festivalį Švedijoje, pasirodyti su savo pasakojimu apie Drebulę – Eglės žalčių karalienės dukrą. Turiu pripažinti, kad nerimauju, kaip jį išversiu. Pagalvojau, kad tai yra pirmoji mano istorija iš viso 9 valandų repertuaro, kurią pirmiausia kūriau lietuviškai, o dabar versiu į anglų kalbą. Būdavo priešingai, kol gyvenau Amsterdame. Ketinu važiuoti prieš Švediją į Amsterdamą dirbti su savo performance coach (liet. performanso, pasirodymų ugdančiąja vadove) ir artima drauge Margo van de Linde, su kuria visąlaik dirbau, kad tiksliau pataikyčiau į tarptautinį kontekstą. Pasakodama lietuviškai, ypač pasakas, jaučiu galbūt didesnį gilumą. Visai kitoks jausmas apima jas pasakojant lietuviškai nei angliškai.

Visgi gyvame istorijų pasakojime yra svarbi ne vien kalba, bet ir labai taupūs žodžiai. Veikia pauzės, tonas, kūno kalba. Istorijų pasakojimas pirmiausia yra pasirodymas, ne literatūros skaitymas. Mane net erzina, kai pasakotojai (ypač, mano galva, britai) taip sureikšmina kalbą, kad, regis, be jos nebėra jokio jausmo. Aišku, gali rasti raktą pasakojimui, emocijoms išreikšti ir per kalbą. Jau vien kaip veikia, pavyzdžiui, tarmės.

Neseniai dalyvavau Tavo pasirodyme. Auditorija buvo labai įsitraukusi, atliepianti, atrodo, Tau labai greitai pavyko rasti ryšį su ja. Minėjai, kad taip būna ne visuomet. Ar reaguodama į publiką kiek nors keiti ir pasakojimą, kurį būni pasiruošusi iš anksto? O gal net ekspromtu esi pasirinkusi visai kitą istoriją?

Mano pasakojimas pirmiausia yra pasiūlymas įsitraukti, užmegzti ryšį. Tačiau intymumas nėra labai įprastas – kartais žmonėms būna dėl įvairiausių priežasčių baugu. Stengiuosi į visas tas priežastis žiūrėti atvirai. Smagiausia, kai pasakodama jaučiu, kaip lūžta ledas, krenta tarp mūsų stovėjusi siena – tas jausmas yra toks saldus!

Auditorijos yra įvairiausios, bet aš niekada nenoriu prarasti vilties surasti tą tarpusavio ryšį. Gali būti, kad iš pirmo žvilgsnio šalti žmonės patiria didžiules vidines transformacijas, klausydami mano istorijų.

Anouk Denton nuotr.

Esu ir istoriją pakeitusi. Būna renginių, kuriuose pasirodo daugiau pasakotojų, jiems reikia paruošti trumpesnes istorijas, per vakarą žmonės jų išgirsta kokias 7–8. Man patinka, kai randu būdų referuoti tai, kas jau įvyko, reaguoti į kontekstą. Vienąkart teko labai įdomiai, netikėtai pasirodyti. Renginys vyko Leidene, Nyderlanduose, dar prieš pandemiją, kur vienas pasakotojas kalbėjo apie savo asmeninę traumą, dar neišsivadavęs nuo jos sukelto skausmo (tai viena iš istorijų pasakojimo klaidų – pasakoti dar neužgijus žaizdai). Dalyvavome visiškai nesuvaldytos terapijos seanse. Kiekvienas pasakotojas turėjo apie 15 minučių pasirodyti, o tas žmogus tęsė daugiau kaip pusę valandos, bet visi buvo mandagūs ir jo nestabdė. Man reikėjo pasirodyti po jo. Visų pirma aš pakeičiau istoriją, pasirinkdama viltingesnę. Bet prieš pradėdama ją pasakoti, atsistojusi ant scenos iš visų jėgų suklykiau. Galvojau, negi man dabar apsimesti, kad tokio pasakojimo nebuvo, kad auditorija nieko nepatyrė? Tas klyksmas labai gerai suveikė, atrodo, įgarsino visų norą išreikšti save, kai tau sunku, gaila kito žmogaus, išgyveni dėl jo istorijos, bet būdamas kultūriniame renginyje neturi jokių įrankių susidoroti su tuo, ką tu ką tik išgyvenai. Suklykusi paklausiau, kaip visi laikosi, leidau pakvėpuoti, pasiteiravau, gal kas nors nori išeiti ir nesikankinti. Galiausiai papasakojau trumpą anglų folkloro istoriją apie stiprybę ir viltį.

Esi pastebėjusi, kad istorijų pasakotojui labai svarbu išmokti priimti savo emocijas, mokėti jas reguliuoti ir, esant reikalui, ištraukti ant scenos. Kaip Tu valdai savąsias?

Kūrėjai, dirbantys su savo kūnu, turi įvairių metodų, kaip tai padaryti, ir tas darbas nesibaigia pabaigus mokslus – tai tavo branda, patirti gyvenimo iššūkiai, visapusis savo gyvenimo istorijos priėmimas. Nežinodama savo istorijos, negalėdama priimti jos įvairiausių spalvų ir kompleksiškumo, negalėsiu to perteikti ir pasakodama istorijas, kurios yra ne mano. Iš pradžių, kad įvaldytum savo amatą, rastum savitą stilių, braižą, reikia klausytis kitų, šiek tiek pakopijuoti, ieškoti, kas patinka tau, kas labiausiai traukia. Aš visąlaik jaučiau, kad man pavyksta užmegzti emocinį ryšį su tuo, kas vyksta istorijoje. Tai nutiko gan anksti, o tada pradėjau ieškoti, kokių dar įrankių man reikia. Analizavau ir savo emocijas, baimes. Jeigu bijosi, neišdrįsi atsiverti – neturėsi spalvos. O aš, kaip performerė, norėjau jų turėti daug (šypsosi). Yra žmonių, kurie labai „gražiai“ pasakoja, bet tai neįdomu, man patinka gebėti ištraukti iš savęs ir šiek tiek purvo, įvairiausių atspalvių.

To siekdama, išbandžiau butoh šokį, improvizaciją, Chubbuck vaidybos techniką, kurios nuostabiai mokytojai iki šiol esu labai dėkinga. Jos vaidmuo ir buvo mus visus, atėjusius į jos dirbtuves, atrakinti, įžeminti, padėti panaudoti viską, ką turime savo arsenale. Tai man padėjo išmokti perteikti pačias įvairiausias patirtis, skausmus, emocijas istorijoje. Jos gali reikštis visai kita forma, bet tu gebėsi tą jausmą įdėti, įpinti į pasakojimą. Žinoma, jaučiu poreikį kasmet vis iš naujo kažko mokytis, nuvalyti dulkes nuo savo „instrumentų“. Stengiuosi nuvažiuoti į istorijų pasakojimo festivalius pažiūrėti žymių pasakotojų pasirodymų, pasimokyti iš jų meistrystės, gauti įkvėpimo. Žinau, kad galiu papasakoti istoriją, bet esu dar tiek daug ko „neatrakinusi“ savyje, ką norėčiau atrakinti kaip performerė. Tai lėtas procesas, kuris man labai patinka. Nieko per jėgą neišspausi.

Lietuvos iškalbos meno mokytojai, kuriuos teko kalbinti, kaip vieną esmingiausių viešo kalbėjimo siekinių nurodo savo charizmos atradimą, išlaisvinimą. Kas Tau yra charizma ir charizmatiškas kalbėtojas?

Man tai yra maksimalus buvimas savimi, buvimas autentiška, kad ir kaip dabar banaliai skambėtų. Kismas, žaismė, flirtas plačiąja prasme. Nemėgstu dirbtinumo, per rimto požiūrio į viską. Jaučiu, kaip tada man kyla noras sugriauti tą rimtumą skeliant pokštą (juokiasi). Nesakau, kad nereikia vertinti situacijų, žmonių rimtai. Tiesiog manau, kad giliai jaučiant tamsą, galima joje įžvelgti ir šviesą, nes abi neatskiriamos. Žmonėse, pasakojimuose ieškau gyvybės. Buvimas savimi – tai gebėjimas iš savęs, ir iš gyvenimo pasijuokti.

Esu susidariusi įspūdį, kad Tavo užkulisinis gyvenimas ne mažiau įdomus, įvairus nei sceninis. Ką veiki tada, kai nedirbi, nepasakoji? Kaip gyveni ir ilsiesi nuo istorijų pasakojimo? Ar dar, beje, stebi paukščius?

Dabar mažiau. Paukščius stebėti pradėjau 2012 m. Tada prisijungiau prie vietinio ornitologų klubo ir po metų iškeliavome į Afriką, Gambiją, kur per dešimt dienų pamatėme trijų šimtų rūšių paukščius. Nors kelionei išleidau visas turėtas santaupas, man ji padarė didžiulį įspūdį. Iki dabar atsimenu marabu, matytą vaikystės animaciniuose filmuose.

Prieš daugiau nei dešimtmetį man kilo idėja Lietuvoje įrengti mažas nemokamas bibliotekėles, kuriose žmonės galėtų palikti ir pasiimti skaityti knygas. Pirmoji buvo pastatyta Tramvajų gatvėje Antakalnyje, o paskui jų atsirado ir kitur. Važinėjau po visą Lietuvą, daviau interviu radijui, televizijai, buvau gavusi beveik  verslo pasiūlymą, bet man svarbiausia buvo viešinti projektą, jo idėją, kad žmonės apie jį sužinotų. Tuo laiku daug kalbėjau apie literatūrą, bendruomenes, buvau pakviesta į urbanizmo konferenciją. Iki išvažiavimo į Amsterdamą priklausiau miesto daržą puoselėjančiai bendruomenei Antakalnyje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Esu socialiai angažuota. Mano mamytė keturiasdešimt metų dirbo felčere kaime, ir ji visais rūpinosi ir vis dar rūpinasi. Atsimenu, su mama eidavome į vargingai gyvenančių žmonių namus, atiduodavome jiems drabužius, teikdavome įvairią pagalbą. Augdama kaime mačiau socialinę atskirtį, nelygybę, ir mane tai visada veikė. Žinoma, dabar kaimas jau pasikeitęs, tačiau supratimas, kad ne visų startinės pozicijos vienodos ir kad kaip visuomenė turėtume labiau vieni kitais rūpintis, ateina iš vaikystės. Man svarbus bendruomeniškumas, ryšys, žmonių istorijos, literatūra, menas, na, ir dar paukščiai – kad jau mano tokia pavardė (juokiasi). Aišku, nueinu ir į koncertą ar pašokti. Nemažai laiko praleidžiu ir viena, man patinka būti su savimi.

Gamta yra mano didžiausias poilsio šaltinis. Amsterdame galėdavau per pusę valandos su traukiniu iki jūros nuvažiuoti. Vilniuje vis stengiuosi įgyvendinti tam tikras gamtos praktikas, ilgai būnu parke, stengiuosi dažnai lankytis pas tėvus, pasivaikščioti po laukus, pasižiūrėti vieversių.

Kai baigiu ilgiau trukusius darbus, kurį laiką stengiuosi neskaityti jokių elektroninių laiškų, nežiūrėti socialinių medijų, stengiuosi visiškai nusinulinti. O jau tada lankau galerijas ir muziejus. Mano pasakojimai labai vizualūs, kinematografiški. Man labai svarbu, kad klausytojas juos matytų, todėl stengiuosi „sugerti“ daug tapybos, vizualaus meno.

Praėjusį sausį, kurį praleidau keliaudama Europoje traukiniais, lankiau daug parodų. Pavyzdžiui, Madride nuėjau į Prado muziejų ir, nors nesu Pablo Picasso gerbėja, mane tiesiog pribloškė jo „Guernica“. Be abejo, prisidėjo ir karo kontekstas, ir dailininko pasirinktos juoda ir balta spalvos, kuriomis jis perteikė tai, kaip matė karą iš laikraščių. Po tokių patirčių pradedu galvoti, kaip pati galėčiau sukonstruoti tokią istoriją. Pasakodama turiu paveikti žmonių vaizduotę, emocijas, kad jie patirtų, išgyventų istorijas patys.

Esame su Tavimi kalbėjusios, kad istorijų pasakojimo menas gali būti ir saviterapijos įrankis, ir išpildyti prigimtinį žmonių troškimą būti pamatytiems, išgirstiems.

Tikrai rekomenduoju geriau eiti į terapijos užsiėmimus nei saviterapintis istorijų pasakojimu. Bet taip, to vienas kito matymo ir girdėjimo tikrai yra istorijų pasakojime.

Man patinka būti pamatytai, išgirstai, bet ir ne per daug (juokiasi). Aš jaučiu, kad pasirodymuose esu istorijos mediatorė, tarpininkė. Mano santykis su viešumu gan keistas. Kai gyvenau Amsterdame, pasitaikydavo, kad kas nors mane atpažindavo, pasisveikindavo, nes buvo matę, kaip pasakoju. Tai mane visąlaik labai nustebindavo. Kai pasakoju, aš jaučiuosi nematoma – atrodo, tiesiog transliuoju klausytojų smegenyse filmą, ir man būdavo labai keista, kad jie ne tik istoriją, bet ir mane pamatydavo. Tiesą sakant, mane labai gąsdina, kad žmonės gali pamatyti ne istoriją, o mane. Tada reikės karjerą baigti (juokiasi). Šiaip esu labai privatus žmogus, noriu pasilaikyti savo privatų gyvenimą sau. Nelabai mėgstu viešinti per socialines medijas, kur einu, ką veikiu laisvalaikiu, o tuos, kurie nori sužinoti apie mane daugiau, galiu pakviesti į savo pasirodymus, kur neišvengiamai atsinešu dalelę savęs. Na, jeigu ir neateisite, gal bent šis interviu leis geriau su manimi susipažinti.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee