Pastarieji metai buvo itin sėkmingi jauniesiems lietuvių režisieriams. Venecijos kino festivalyje lietuvių režisieriaus Lauryno Bareišos ilgametražis filmas „Piligrimai“ buvo išrinktas geriausiu konkursinės programos „Horizontai“ filmu, operatoriaus ir režisieriaus Vytauto Katkaus trumpametražio filmo „Uogas“ premjera įvyko Kanų kino festivalyje, o šių metų pradžioje Lietuvą pasiekė žinia, kad režisierė Marija Kavtaradzė Sandanso kino festivalyje pelnė apdovanojimą už filmo „Tu man nieko neprimeni“ (angl. „Slow“) režisūrą. Su ja ir kalbamės. Be abejo, apie apdovanojimą, kiną, meilę ir kontrolę režisierės darbe, kuri niekada nepasiteisina.

Marija, kalbamės praėjus keliems mėnesiams po Tavo naujausio filmo „Tu man nieko neprimeni“ tarptautinės premjeros Sandanso kino festivalyje (JAV), kur pelnei geriausios režisierės apdovanojimą. Kaip jautiesi šiandien?

Viena vertus, atrodo, kad buvo ką tik, o, kita vertus, labai seniai. Labai daug buvo emocijų ten ir grįžus reikėjo laiko atsigauti. Mes jau ir su aktoriais ten būdami kalbėjome, kad sunaudojame labai daug dopamino, tad grįžus bus sunku, nes reikės vėl atsigauti.

Kaip apdovanojimai veikia Tavo kūrybą? Ar pastebi, kad po kiekvieno apdovanojimo keli sau vis didesnius reikalavimus? Ar jauti kitų Tau keliamus didesnius lūkesčius?

Dabar jau nelabai keliu, bet po pirmo režisuoto filmo „Išgyventi vasarą“ spaudžiau save. Pristačiusi filmą, aš greitai pradėjau rašyti scenarijų antram filmui „Tu man nieko neprimeni“ ir tuo laikotarpiu mes su kolega Titu Lauciumi, kuris rašė scenarijų filmui „Paradas“, dažnai susitikdavome. Aš jam papasakodavau apie savo rašymą, jis – apie savo. Ir vieną kartą jis man sako: „Dabar jaučiu, tu jauti spaudimą, ar ne? Pirmas filmas pavyko, tai dabar turbūt baisu rašyti scenarijų antram?“ O aš jam sakau: „Na, iki tol nebuvau apie tai pagalvojusi, bet dabar jau, kai pasakei, tai baisu“ (juokiasi). Bet aš iš tikrųjų sau po to pasakiau, kad kitų žmonių lūkesčiai yra visiškai ne mano problema. Todėl nuolat dirbu su savimi ir sau tai primenu.

Aišku, dabar, kai filmas laimėjo prizą, žmonės žiūrės galvodami: „Na tai už ką čia?“ Ir tai yra normalu. Mano filmų žiūrėjimas irgi skiriasi. Vienaip žiūriu filmą, apie kurį nieko nežinau, o kitaip tą, kuris yra apdovanotas. Žinau, kad nuomonių apie mano filmą bus įvairių, ir nebus taip, jog jis visiems patiks, nes taip nebūna. Bet aš mokausi į viską žiūrėti ramiau, su tam tikru lengvumu.

Viename interviu esi minėjusi, kad tada, kai filmą paleidi į kino teatrus, jis jau nebėra tik Tavo – jis tampa visų. Kokie jausmai Tave aplanko per pirmąją peržiūrą? Ar dalintis savo filmu su kitais lengva?

Sunkiausia yra dalintis, kai jis dar nebaigtas. Ilgą laiką mes su montažo režisiere Silvija sėdėjome ir montavome dviese. Tai labai baisu buvo rengti pačią pirmąją peržiūrą žmonėms, nes tada iš tikro supranti, ar veikia, ar visai neveikia, kokius jausmus kelia, ar aišku, ar ne.

Be to, per premjerą būna baisu. Pavyzdžiui, Sandanso festivalyje man atrodė, kad niekas nereaguoja, niekam neįdomu, galvojau: „Tragedija!“ Prieš premjerą pradžioje dar turėjau pakalbėti, padaryti įžangą, ir atrodė, lyg padarai pauzę tarp žodžių, o ji trunka kokius metus. Aš grįžau prie komandos, atsisėdau ir sakau: „Tai buvo blogiausia kalba mano gyvenime.“

O iš tikro žmonės tiesiog žiūri ir tyli, nesuprasi, ką jie galvoja. Laikui einant vis lengviau priimti skirtingas reakcijas. Aišku, kai filmą rodysime Lietuvoje, bus tikrai labai baisu. Rodyti filmą namuose yra visai kas kita, tikrai baisiau.

Tu pati ne tik režisavai, bet ir rašei filmo scenarijų. Kokią žinią norėjai perduoti?

Tam, kad pradėčiau rašyti scenarijų, turi būti kažkas, kas man neaišku, ką reikėtų išspręsti, į ką svarbu įsigilinti. Šio filmo vienas iš personažų yra aseksualus vaikinas, o mergina – ne, todėl man kilęs pirmas klausimas buvo toks: „Ar jiems pavyks užmegzti santykius ir kaip tie santykiai vystysis?“ Kitas klausimas, kuris buvo įdomus: „Kas juos traukia vieną prie kito, net jei ir nėra seksualumo? Kaip jie gali būti įsimylėję be tokio intymumo, kokį mes įsivaizduojame?“ Man buvo įdomu ieškoti atsakymų. Atsakymai keitėsi rašant: vieną dieną atrodė, kad tokie santykiai įmanomi, o kitą jau – kad ne.

Iš tikrųjų, prisipažinsiu, žiūrint anonsinį filmuką man šiurpas per kūną lakstė ir aš labai nekantrauju pamatyti patį filmą. Iš kur sėmeisi įkvėpimo ir minčių kalbėti apie tokią meilę?

Po anonsinio filmuko iš tikrųjų gavau daug gražių atsiliepimų. Man tada atrodė baisu, nes juk tai – tik anonsinis filmukas (juokiasi).

Aš visada žinojau, kad anksčiau ar vėliau noriu sukurti filmą apie meilę. Kadaise paskaičiau apie aseksualumą, kas jis yra, ir man ši tema pasirodė nauja, labai įdomi. Dabar daug apie tai rašoma ir, atlikus nemažai tyrimų, nustatyta, kad sekso tarp dviejų žmonių, ypač jaunų, apskritai mažėja. Man įdomu, kodėl. Ir mano aplinkos žmonėms gana dažnai kyla klausimų dėl seksualumo. Pavyzdžiui, nesutampa fiziniai ar seksualiniai poreikiai, vienas tikisi daugiau nei kitas. Man įdomus pasirodė šis konfliktas, o kada yra konfliktas, tada ir rašyti įdomu. Tad šiuo atveju viskas sukrito į vieną vietą.

Skaitydama straipsnius apie filmą radau mintį, kuri man labai artima – jame kalbama ne tik apie baimę mylėti, tačiau ir apie baimę gyventi vienatvėje. Gal tai yra mūsų kartos ypatybė?

Aš labai natūraliai kuriu filmus apie žmones, kuriems apie trisdešimt ir daugiau. Šiame filme norėjau parodyti labai stiprų jausmą, panašų į sukeliamą pirmosios meilės, labai ypatingą ir svarbų, bet atsirandantį, kai tau yra trisdešimt ar daugiau, kai jau turi daug gyvenimo patirties, praeities šmėklų. Ir kaip tu kuri santykį su kitu žmogumi tada, kai yra dar baisiau?

Kaip vyko aktorių atranka? Pagrindinio vaidmens atlikėja Greta Grinevičiūtė – šokėja, ji nėra profesionali aktorė. Kaip jums sekėsi kartu dirbti?

Greta sako, kad ji nėra aktorė, bet aš nepritariu jai. Mes komandoje juokavome, kad, kai per „Q&A“ kas nors aktorių klausia apie jų patirtis, Greta visada sako nesanti aktorė, o mes su Kęstu (aktorius Kęstutis Cicėnas – aut. past.) susižvalgome ir galvojame: „Ir vėl ji savo“ (juokiasi).

Aš Gretą pirmą kartą pastebėjau Pauliaus Markevičiaus spektaklyje „Dalykai“. Esu mačiusi ir jos šokio spektaklius. Filmuose ji turėjo mažesnių vaidmenų. Darbo prasme man nerūpėjo, kad dirbu su neprofesionale. Aš manau, kad šokėjai yra atlikėjai ir labai stipriai nuo aktorių nesiskiria. Man labai svarbu, kad ji iš šokio į vaidybą atsineša daug laisvumo, ir tai jai padeda.

Aktorių atranką pradėjau nuo Gretos, tad renkant aktorių vyrą ji man labai padėjo. Jos reakcijos buvo labai gyvos, veide matėsi šimtaprocentinė tiesa. Jei kažkas atrodo nefaina, Greta to neslepia. Jei partneris kažką pakeičia, kad ir milimetriškai, ji į tai sureaguoja. Mes, režisieriai, visada ieškome buvimo čia ir dabar, šiuo momentu, ir Greta labai gerai moka tai padaryti. Su ja dirbti buvo vienas malonumas.

Kiek Tavo darbe, ypač filmavimo aikštelėje, yra kontrolės ir kiek laisvės? Kiek Tu dirbdama jos suteiki sau ir kitiems?

Aš prie teksto esu prisirišusi. Man svarbu, kas yra parašyta. Bet jei per repeticijas jaučiu, kad kažkas neveikia, dar taisau ir į filmavimo aikštelę jau einame turėdami tokį tekstą, kokio reikia.

Bet šis klausimas labai įdomus, nes balansavimas tarp kontrolės ir laisvės ir yra didžiausias režisūros įdomumas. Kurdama šį filmą galutinai supratau, kad kontrolė niekada neveikia. Aišku, aš žinau, ko noriu, bet visi žmonės, su kuriais dirbu – dailininkė, kostiumų dailininkė, operatorius, kompozitoriai – yra kūrėjai ir man nereikia jų kontroliuoti, nes jie taip pat nori, kad viskas būtų gerai.

Mes visi remiamės scenarijumi. Man tiesiog reikia kitiems pasakyti, ko aš noriu, ką galvoju, kas vienoje ar kitoje scenoje svarbu. Bet reikia kviesti kitus daryti kartu, o ne juos kontroliuoti, nes turėdami laisvės žmonės geriau dirba. Aš esu visiškai tokia pati: jei mane kas nors kontroliuoja, tada yra absoliučiai neįdomu.

Suprantu, kad kvaila aiškinti įvairius dalykus žmonėms, kurie už mane turi daugiau patirties, nes yra kino profesionalai. Juk tai reiškia, kad jie nuolat dirba aikštelėje, nuolat kuria. Režisierius daug rečiau išbėga į filmavimo aikštelę. Kaip tik reikia tuo mėgautis ir tai išnaudoti, o ne kontroliuoti.

Aš labai pasitikėjau savo komanda, bet jaučiau ir didelį jų pasitikėjimą. Produkcijos departamentas man suteikė visišką saugumo jausmą, tad galėjau dirbti taip, kaip norėjau. Kai turiu tokį užnugarį, daug lengviau atsipalaiduoju, nereikia niekam nieko įrodinėti.

Iš esmės režisieriaus darbas labai ilgas ir lėtas. Filmo kūrimas yra procesas, trunkantis kelerius metus: nuo scenarijaus rašymo, filmavimo, montavimo iki pristatymo. Be to, tikrai ne iš karto ateina norima šlovė. Dvejoti savimi turi gausybę laiko. Kas Tave veda į priekį, neleidžia pasiduoti? Ar apskritai kyla minčių pasiduoti? O gal neateina?

Esu turėjusi projektų, kuriuos pradėjusi rašyti supratau, kad dar ne laikas, ir tiesiog padėjau į šalį. Bet jei jau matau, kad noriu imtis projekto, jis būna pirmoje vietoje – mane pasirinkta tema turi dominti, į priekį veda smalsumas. Aišku, kad būna abejonių, rašant kyla įvairių minčių: „Bet ar tai iš viso bus įdomu? Žmonės aiškinasi santykius, ir nieko nevyksta. Aš pati nemėgstu aiškintis santykių, tai kodėl rašau tokią nesąmonę?“ (Juokiasi)

Bet, kaip ir sakei, procesas yra ilgas ir susideda iš etapų. Tarkime, rašau aš viena ir kartais su kuo nors pasikalbu, pasikonsultuoju. Rašydamas vis tiek esi labai vienišas. Po jo eina kitas etapas – atranka, kuri visai kitokia nei rašymas. Pasiruošimo etape prisijungia vis daugiau žmonių ir tu jau matai, kaip realiai kuriamas filmo pasaulis. Toliau vyksta repeticijos, kurios man kelia patį didžiausią malonumą, nes pirmą kartą išgirstu, kaip skamba parašytas tekstas. Aš rašydama, apėmus mintims, kad tai, ką rašau, yra neįdomu, netgi atsidarydavau Gretos ir Kęsto filmuotas atrankas ir nurimdavau įsitikinusi, kad vis dėlto įdomu. Jei man į jas žiūrėti faina, tai ir kitiems bus faina (juokiasi).

Filmavimas yra labai intensyvus periodas palyginti su ankstesniais etapais. Montuoti labai smagu, nes grįžtu prie ramaus darbo su montažo režisiere. Montažas apskritai yra vienas fainiausių etapų, kuriame jau artėji prie to, kas bus iš tikrųjų. Tai yra paskutinis scenarijaus perrašymas, ir jo metu daug kas pasikeičia.

O vienas sunkiausių etapų – filmo pristatymas. Dabar jau lengviau, bet pristatyti pirmą filmą man buvo tikrai sunku. Interviu, laidos, filmavimai kėlė siaubą.

Kodėl filmo pristatymas Tau yra toks sunkus?

Gal dėl pasitikėjimo savimi? Nors motyvacija ir yra labai aiški – tu eini pristatyti savo filmo, bet apskritai viešumas vargina. Atsimenu, kažkieno pasakyta mintis mane nuramino: „Prieš premjerą niekas nežiūri visų interviu. Tik tu žinai ir matai, ar į visus interviu ėjai taip pat apsirengusi.“ Šitai supratus pasidarė lengviau ir dabar tą patį sakau tiems kolegoms, kurie jaudinasi.

Manau, nepameluosiu sakydama, kad Tavo karta stipriai keičia Lietuvos kino istoriją – tarptautiniai apdovanojimai svarbiausiuose kino festivaliuose Europoje ir JAV tai tik įrodo. Kaip manai, kokia Jūsų kartos stiprybė?

Manau, kad didžiausia mūsų stiprybė yra ta, kad mes kalbamės ir esame draugai. Aš, pavyzdžiui, už visus sergu, noriu, kad jiems sektųsi. Mes daug dirbame vieni su kitais, ir filmavimuose mūsų pareigos persidengia. Pavyzdžiui, Laurynas Bareiša mano filme dirbo operatoriumi. Man atrodo, kūryboje labai svarbus kalbėjimasis. Anksčiau gal režisierius kentėjo nuo visuomenėje vyravusio požiūrio, kad jis viską turi žinoti, viską vienas suvaldyti, ir, aišku, jautėsi vienišas. Tikiuosi, kad mūsu karta atviresnė aplinkai ir vieni kitiems.

Savo filmuose kalbi jautriomis temomis, nebijai atvirai ir giliai pažvelgti į problemas, kurios dažnai slepiasi tarp keturių sienų – Tu jas iškeli į viršų. Kodėl renkiesi tokias temas?

Temos ateina pas mane pačios. Kažkas sudomina ir noriu į tai gilintis, noriu apie tai rašyti. Teoriškai aš galėčiau sugalvoti daug temų, bet žinau, kad atsibostų. Todėl visai nebijau numesti teksto, jei matau, kad man nepavyksta rašyti. Viename interviu esu sakiusi: „Jei kas nepatinka, meskite.“ Man tuo metu ta mintis atrodė labai įkvepianti (juokiasi). Iš esmės joje yra dalis tiesos. Kūrimo procesas sunkus. Bet kokiu atveju būna sunku, nors ir kaip faina ir įdomu. Tad tikrai turi būti ir įdomu, ir smagu.

Aš, pavyzdžiui, svajoju kada nors sukurti romantinę komediją, nes šis žanras man labai patinka. Tarkime, rašydama scenarijų filmui „Išgyventi vasarą“ maniau, kad jis bus tikrai linksmesnis. Filmas ir yra linksmas, bet kažkaip neapskaičiavau, kad jis iš tikrųjų bus dar ir tragiškas, ir labai liūdnas.

Kokius filmus žiūri Tu pati?

Anksčiau žiūrėdavau viską – ne tik tai, ką noriu, bet ir ką reikia pažiūrėti. Pavyzdžiui, didelių festivalių laimėtojus ar didelių režisierių filmus. Pastaruoju metu žiūriu tai, kas man įdomu. Dažniausiai renkuosi juos pagal temas, kartais pasiskaitau ir apie režisierius, bet daug mažiau žiūriu tai, ką reikia pažiūrėti.

Mano akys pastaruoju metu labai krypsta į moteris režisieres, nes geriau jaučiuosi, kai skaitau ar žiūriu jų kūrybą. Didieji filmai beveik visada yra sukurti vyrų. Aš visą gyvenimą augau su vyrų literatūra, filmais ir tai kažkuriuo momentu pradėjo varginti. Kai žiūriu moterų režisierių filmus, jaučiuosi labiau matoma. Juk kartais tikrai labai blogai jaučiuosi matydama, kaip pavaizduota moteris. Aš tik po kurio laiko supratau, kad tai veikia. Manau, kad reikia domėtis abiem pusėmis, tiek vyrų, tiek moterų, ir neplaukti pasroviui.

Man, pavyzdžiui, iš paskutinių „Kino pavasaryje“ matytų filmų labai patiko prancūzų režisierės filmas „Kitų žmonių vaikai“, dokumentinis filmas „Apolonija, Apolonija“. Taip pat labai įdomūs Hong Sang-Soo darbai, kurie beveik kiekvienais metais rodomi šiame festivalyje. Šiemet žiūrėjau jo filmą „Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai“.

Prieš kelerius metus, pristatydama pirmą savo pilnametražį filmą „Išgyventi vasarą“, interviu sakei, kad jautiesi taip, tarsi būtum ką tik pradėjusi savo karjerą. Kaip jautiesi dabar?

Kaip baigdama karjerą (juokiasi).

Tikiuosi, kad ne?

Ne, ne. Po pirmojo filmo jau galėjau drąsiau sakyti, kad dabar aš esu režisierė. Tas kelias buvo ilgas, nors jau studijuodama kūriau ir rodžiau filmus. O dabar jaučiuosi puikiai, man nuoširdžiai įdomu, ką darysiu toliau, nes neturiu konkretaus projekto.

Pasitikint savimi antrą filmą man buvo daug lengviau kurti nei pirmąjį. Pati su savimi geriau sutariau ir labiau mėgavausi procesu.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee