Kita straipsnių ciklo apie finansų psichologiją ir raštingumą „(Ne)įkainojama“ pašnekovė – Agnė Kajackaitė, mokslininkė, elgsenos ekonomikos mokslų daktarė, vadovaujanti Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos padaliniui. Ji savo tyrimuose nagrinėja lyčių skirtumus ir etinius klausimus, tarkim, kodėl žmonės yra linkę meluoti ir kas juos nuo melavimo sulaiko. Kalbėdamasi su Agne sužinojau nemažai netikėtų tyrimų rezultatų, pavyzdžiui, kas vis dėlto labiau taupo – moterys ar vyrai.

A. Kajackaitė.

Agne, kaip pasirinkote elgsenos ekonomikos srities mokslininkės kelią?

Studijavau ekonomiką iškart baigusi mokyklą, ir grynoji ekonomika man nelabai patiko. Prielaidų modeliai atrodė nerealistiniai – pagal juos žmonės yra visiškai racionalūs ir savanaudžiai.

Labai apsidžiaugiau, kai magistro studijų metu nuėjau į eksperimentinės ekonomikos paskaitą ir pamačiau, kad yra kita ekonomikos mokslo šaka – elgsenos ekonomika, kurioje šios prielaidos tikrinamos ir keičiamos. Mes matome, kad žmonės nėra visiškai racionalūs ar savanaudžiai, ir keičiame ekonomikos modelius bei jų prielaidas. Elgsenos ekonomika mane iškart „užkabino“. Supratau, kad ji ir yra tai, ką noriu daryti gyvenime.

Savo tyrimuose daugiausiai nagrinėju, kaip žmonės yra linkę meluoti ir kas juos stabdo nuo melavimo. Taip pat studijuoju lyčių skirtumus. Dažnai eksperimentų rezultatai nustebina. Pavyzdžiui, aš maniau, kad moterų produktyvumui turi įtakos temperatūra biure, bet nesitikėjau, jog ta įtaka yra tokia didelė. Sužinojome, kad 1 laipsniu padidėjusi temperatūra moterų gebėjimą padidina spręsti matematines užduotis 1,76 %. Gali atrodyti, kad tai – nedaug, bet vienas laipsnis irgi nėra daug. Tačiau tai, kad, tarkime, 6 laipsniai gali padidinti moterų produktyvumą daugiau nei 10 %, jau yra reikšmingas pokytis.

„Mielosios“ bendruomenė pastebėjo, kad finansų psichologijos tema dabar yra labai aktuali. Moterys nori ne tik geriau valdyti savo finansus, bet ir daugiau uždirbti, domisi investavimu, verslo kūrimu ir… dažnai susiduria su tuo, ką psichologai vadina finansiniais blokais ar ribojančiais įsitikinimais, kurie trukdo tai daryti. Kokių mokslinių tyrimų esate atlikusi šia tema ar ką apie tai skaičiusi ir įdomaus atradusi?

Esu tyrusi moterų polinkį rizikuoti. Jos rizikuoja rečiau nei vyrai. Mes tai nustatėme ekonominiais eksperimentais, kuriuose dalyviai galėjo rinktis saugią arba nesaugią loteriją. Pavyzdžiui, jie galėjo dalyvauti loterijoje A, kurioje buvo 50 % šansas išlošti 2 eurus ir 50 % šansas – 1,60 eurų, arba loterijoje B, kurioje turėjo 50 % šansą išlošti 3,85 euro ir 50 % šansą gauti 0,10 euro. Kadangi buvo galima laimėti tikrų pinigų, moterys dažniau rinkosi saugųjį variantą A, o vyrai rizikavo labiau ir dauguma pasirinko variantą B. Kiti mokslininkai taip pat atliko daug tyrimų, liudijančių, kad moterys yra linkusios rizikuoti mažiau nei vyrai.

„Vyrai vidutiniškai investuoja daugiau, nes jų finansinis raštingumas yra aukštesnis ir nulemtas patriarchalinės visuomenės – jie vis dar priima daugiau finansinių sprendimų šeimoje.“

Be to, moterys mažiau taupo. JAV atlikti tyrimai rodo, kad jos atsargiau investuoja (t. y. renkasi mažiau rizikingus investavimo būdus, kurie, tikėtina, atneša mažiau pajamų), rečiau kreipiasi į privačius pensijų kaupimo fondus ir dažniau pensinį laikotarpį gali praleisti skurde. Deja, statistika nėra palanki moterims.

Saugesniam investavimui ir mažesniam turto sukrovimui daug įtakos turi baimė rizikuoti, apie kurią kalbėjau anksčiau. Vyrai investuoja daugiau, nes jų finansinis raštingumas yra aukštesnis ir nulemtas patriarchalinės visuomenės – jie vis dar priima daugiau finansinių sprendimų šeimoje. Bet situacija keičiasi ir moterys vis dažniau ima rūpintis finansais. Daugumai žmonių, tarkime, prieš 50 metų atrodė, kad namuose finansus tvarkyti turi vyras. Dideliam mano džiaugsmui, šiais laikais taip galvoja gerokai mažesnė visuomenės dalis.

T. Miroshnichenko nuotr.

Ką būtų galima išskirti kalbant apie derybas dėl didesnio atlygio ar geresnių darbo sąlygų? Atrodo, kad moterys dažniau svarsto, ar jos apskritai yra to vertos, o vyrams – paprasčiau.

Moterys yra mažiau linkusios derėtis nei vyrai. Na, išskyrus matriarchalines visuomenes: atliekant eksperimentą su matriarchaline gentimi, nustatyta, kad jos moterys derasi dažniau už vyrus.

Amerikiečių ekonomikos profesorė Linda Babcock daug tyrė moterų ir vyrų polinkį tartis, prašyti geresnių sąlygų ir derėtis. Rekomenduoju paskaityti jos ir Saros Laschever knygą „Women Don’t Ask“. Anot autorių, moterys nesidera, nes bijo, kad tai sugriaus jų santykius su žmogumi, su kuriuo derėsis (pavyzdžiui, darbdaviu). L. Babcock ir S. Laschever taip pat teigia, kad moterys dažnai nežino tam tikrose situacijose galinčios tartis dėl sąlygų, išsakyti savo poziciją. Tad iš esmės tai yra ne žema savivertė, o tiesiog baimė susigadinti santykius arba nežinojimas, kad derėtis galima.

Kas dovanoja, aukoja dosniau?

Dovanojimo (angl. giving behavior) požiūriu moterys ir vyrai elgiasi panašiai. Visgi atlikdami eksperimentus, kurių dalyviai žinojo dovanos gavėjo lytį, pastebėjome, jog moterys dovanoja mažiau pinigų moteriai nei vyrui.

Dar įdomu, kad moterys ir vyrai panašiai vertina kraujo donorystę, jei už ją nėra mokama. Bet jei už tai yra mokami pinigai, moterys reaguoja neigiamai ir kraujo duoda mažiau.

Lietuvių folklore apstu tokių posakių, kaip „ne piniguose laimė“, „už pinigus laimės nesusipirksi“, „būkim biedni, bet teisingi“, iš dar senesnių – „žmogus pinigus renka, velnias piniginę siuva“, kurie byloja apie kultūrinius įsitikinimus, jog pinigai nėra laimės šaltinis, o kartais ir priešingai. Ar pastebite, kad santykį su finansais lemia dar ir kultūros?

Kultūra tikrai turi įtakos mūsų požiūriui į pinigus. Pavyzdžiui, Vokietijoje didžiulis tabu kalbėti apie algas arba pinigus apskritai. JAV į tai žiūrima daug paprasčiau ir klausimas „kiek uždirbi?“ mažai ką nustebins. Lietuvoje, man atrodo, pinigų tema yra mažiau draudžiama nei Vokietijoje, bet kalbėti apie juos nėra priimta. Tai nėra geras tonas.

„Anot autorių, moterys nesidera, nes bijo, kad tai sugriaus jų santykius su žmogumui, su kuriuo derėsis (pavyzdžiui, darbdaviu).“

O lietuviškos patarlės galbūt atsirado iš reikalo. Kadaise buvome neturtinga tauta ir su tuo reikėjo kažkaip gyventi. Nemanau, kad šiandieninėje Lietuvoje kas nors vartotų patarlę „būkim biedni, bet teisingi“.

Kokį santykį su materialumu byloja noras parodyti savo turtinę padėtį, statusą per išorinius atributus: automobilį, namą, aprangą ir pan.?

Nenoriu besirodančių žmonių teisti. Manau, kad kai kurie iš jų savo turtus rodo, nes jais džiaugiasi ir didžiuojasi. Visiems mums ne pro šalį dažniau pasidžiaugti savo pasiekimais.

„Pinigų trūkumas žmones slegia. Žmonės sutelkia dėmesį į pinigus (tiksliau – į jų trūkumą), todėl funkcionuoja tik iš dalies.“

Kaip manote, kiek finansinė elgsena ir santykis su pinigais turi įtakos laimei, pilnavertiškumui, santykiams su savimi ir pasauliu?

Pinigų turi būti užtektinai. Negalvoti apie pinigus yra laimė. Tyrimai rodo, kad didžiuliai turtai laimės nesuteikia, jei pinigų ir taip buvo užtektinai. Bet pinigų trūkumas žmones slegia. Žmonės patenka į cognitive tunneling, t. y. sutelkia dėmesį į pinigus (tiksliau – į jų trūkumą), todėl funkcionuoja tik iš dalies. Kaip galima produktyviai dirbti arba mėgautis vakariene su draugais, jei galvoje sukasi mintys apie skolas ir kito mėnesio buto nuomą?

Galvoju, kad tas „per mažai pinigų“ gali keistis ir būti labai subjektyvus. Vienas mano, kad turi per mažai pinigų, jei neįstengia susimokėti už kuklaus buto nuomą, o kitą slegia, jog neišgali nusipirkti naujo automobilio „Porsche“…

Oi, tikrai. Čia labai tinka posakis, kad apetitas kyla bevalgant. Tikrai kai ką ir „Porsche“ neįsigijimas gali slėgti. Tačiau tyrimai rodo, kad neturėti yra daug skaudžiau nei būti neutralioje finansinėje situacijoje. Tad jeigu esame įsiskolinę ir negalime susimokėti už butą, mums sunkiau nei tam „Porsche“ svajokliui.

„Mieloji“ x „Citadele“ | (Ne)įkainojama

Finansai vis dar yra tabu. Tačiau ši tema gali beveik visapusiškai atskleisti žmogaus asmenybę: nuo jo auklėjimo iki požiūrio į aplinką ir save. Pastebime, kad finansų tema yra ypač jautri moterims. Įdomu, kodėl?

Kartu su banku „Citadele“ ryžomės paanalizuoti finansinius stereotipus ir kliūtis, trukdančias daugiau uždirbti, taupyti, investuoti ir kurti savo verslą. Pirmoji šio straipsnių ciklo pašnekovė, finansų ekspertė Rūta Ežerskienė sako: „Kalbėti apie pinigus sveika ne tik piniginei, bet ir emocinei sveikatai, santykiams su partneriu, vaikais, siekiant geriau pažinti save bei tobulėti.“ Mums tokie pokalbiai atrodo neįkainojami.