Menininkės Monikos Dirsytės performansai žiūrovams dažnai tampa empatijos testu. Stebėdama, kaip ji ne pirmą valandą ropoja stikliniu labirintu ar drebėdama balansuoja ant lentos baseine, jausdavau kaip man pačiai ima darytis fiziškai sunku, nepatogu, šalta, norisi jai kuo nors padėti. Panašias reakcijas esu girdėjusi ir iš šalia stovinčių kitų žiūrovų. Pati Monika mums kalbantis patvirtina, kad tai – vienas iš jos performanso efektų, leidžiantis suprasti, kad viskas vyksta taip, kaip ir turėtų.

Šiandien su Monika kalbamės per nuotolį – jai prisijungus iš Panevėžio, man – iš Vilniaus, ir beveik trejų dukrelei Celestinai aktyviai reikalaujant mamos dėmesio. „Motinystė mano performansams irgi turėjo įtakos“, – sako Monika, ieškodama teptukų dukrai.

Tavo ekrane – gyvenimiškas ir meniškas mūsų pasikalbėjimas.

 Monika, performanso lauke esi jau dešimtmetį. Kaip jautiesi per šį laiką pasikeitusi? Kaip kito Tavo požiūris į patį performansą?

Tikrai, keitėsi ne tik mano žvilgsnis į performansą, bet ir į pačią save. Kai tik pradėjau juos kurti, nemaniau, kad ilgai tai darysiu. Buvo visko: krizinių momentų, kelių metų pauzė, kai tiesiog nebebuvo noro nieko daryti.

Būti nuosekliai performanso mene ir iš jo pragyventi tikrai yra nelengva, ypač pradžioje. Visgi labai džiaugiuosi, jog nepalūžau, ir kažkas mano viduje neleido šios veiklos mesti. Dešimtmečiui suėjus, nemažai galvojau, kiek darbo, energijos, finansų reikėjo įdėti, kad susikurčiau savo kaip menininkės vardą, kad būčiau įdomi, kad mane kviestų. Labai džiaugiuosi, jog pavyko įstoti mokytis į doktorantūrą – tai man irgi buvo patvirtinimas, jog einu teisingu keliu.

Dešimtmečio proga planuoju surengti parodą, kurios tikiuosi labai gyvos ir, aišku, performatyvios.

Neseniai skaičiau Jeannette Fischer knygą „Psichonalitikė kalbina Mariną Abramovic“, kur į jos perfomansus žvelgiama per psichoanalizės prizmę, iš esmės kaip į autoterapiją, per kurią menininkė bando atsakyti į jai kylančius klausimus, gydosi traumas. Galbūt ir Tavo performansai turi to terapinio elemento?

Kiekvienas mano performansas yra kaip dienoraštis, kaip užfiksuotas gyvenimo kadras, atspindintis to etapo išgyvenimus. Pavyzdžiui, performansas „Ribos“ įprasmina tą laiką, kai laukiausi vaiko, kai buvo tikrai nelengva, kai reikėjo kažkaip išbalansuoti gyvenimą.

Kaip tapytojas paveikslą konstruoja iš potėpių, spalvų, taip aš savo meną – iš asmeninių patirčių. Pastebiu, kaip būna gera, lengva, švaru, kai performansas baigiasi. Įvyksta apsivalymas; jaučiu, kad vėl galiu tęsti gyvenimo kelionę.

Pats performansas, kaip meno rūšis, yra tiek kūrėjo, tiek žiūrovo transformacija. Jei tu patenki į performatyvią situaciją – keitiesi neišvengiamai. Visgi tai, ką pamato žiūrovas – būna labai ilgos kelionės rezultatas, kuri dažniausiai susideda iš įvairių netikėtų įvykių. Šiuo metu rašau knygą ir berašant prisiminiau daugybę tokių nutikimų, kuriuos, atrodo, pati prisišaukiau.

„Pan/demos“, 2020 m. Mariaus Žičiaus nuotr.

Ar galėtum nors vieną papasakoti?

Kai kūriau performansą „Ribos“ meno mugėje „Art Vilnius“ – iš Panevėžio išvažiavau su 38  laipsniais karščio. Paskutinę akimirką man atšaukė pasirodymui reikalingas 12 tonų smėlio, tad teko skubiai surasti, kas galėtų man tiek atvežti. Pavyko, atvežė, bet tą smėlį su karučiu į patalpą krovė vienas žmogus. Supratau, kad jis per ilgai užtruks, gali nespėti. Pasiėmiau kastuvą ir pradėjau kasti pati. Tąkart tikrai susidūriau su savo pačios ribomis. Kasti smėlį prieš pat fiziškai tikrai nelengvą performansą ir dar sergančiai yra visiškai nelogiška… Keisčiausia, jog pirmąją mugės dieną pasveikau – tarsi būčiau save perlaužusi, perlipusi savo fiziškumo ribą. Man atrodo, kad kiekvienas kūrinys prasideda išbandymais dar prieš jam susitinkant su žiūrovu.

Performansą „Pan/demos“ kiekvieną mugės „Art Vilnius“ dieną turėjau daryti 8 valandas. Pirmąją dieną pamiršau padėti žiūrovams laikrodį, kad kiek jie matytų, kiek valandų jis jau trunka. Žmonės nežinodavo, kiek laiko aš kankinuosi tame stikliniame labirinte, galbūt galvodavo, kad darau pertraukas ir vis išlendu atsikvėpti. Pajaučiau, kad nėra jokio atgalinio ryšio. Mane apėmė tokia panika, beprasmybės jausmas, jog pabaigusi performansą jaučiausi visiškai išgręžta. Mainai su žiūrovais neįvyko. Kai kitą dieną pastačiau laikrodį ir iškart pasikeitė atmosfera, žmonių reakcijos, pajaučiau, kad atsirado prasmė.

Užsidariusi tame labirinte ir judėdama iš vieno jo galo į kitą, prisiminiau daugybę situacijų, kuriose buvau užstrigusi. Pats performansas tokius prisiminimus išprovokavo, taip tapdamas nelengvu ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Nežinau kokiu būdu, bet ir žiūrovai ima jausti ir išgyventi panašius dalykus.

Stebėdama Tavo performansus ne sykį bandžiau įsivaizduoti save Tavo vietoje, ir iš kitų stebinčiųjų nugirsdavau, jog jie ima tapatintis su Tavimi ir, atrodo, per tą Tavo jaučiamą nepatogumą, tikrumą, skausmą, ribų tikrinimą įvyksta tas apsijungimas, ar kaip Tu sakai – mainai.

Kai pajuntu žiūrovų empatiją, suprantu, kad performansas keliauja teisinga linkme. Aktoriui teatre irgi gali pajausti empatiją, bet vis tiek supranti, kad jis vaidina ir tai yra fikcija. Performanso atveju situacija yra iš anksto surežisuota, bet tikra, reali ir net ribinė, todėl kiekvienas kūrinys reikalauja absoliučios tiesos. Tokios akistatos su savimi kitose gyvenimo situacijose dar nesu patyrusi.

Jei tik pradedi kūrybinio veiksmo metu kažkaip sau užduotį pasilengvinti, išlaviruoti, kam nors patikti – performansas iškart žlunga. Turiu būti 100 proc. tikra. O kartais labai nelengva tokiai būti. Jeigu neišeina tos tiesos pasiekti iškart, labai dažnai būtent per fizinį nepatogumą atsiveria kažkoks tiesos kanalas ir ima kurtis visai kitokia energija.

Šiuo metu Tu dar planuoji naują performansą kartu su operos soliste Agne Sabulyte. Kokia bus šio jūsų bendro projekto pagrindinė tema?

Šiuo metu gilinamės į antropocentrizmo idėją – atsigręžimą į žmogų kaip į pasaulio centrą ir suvokimą, kad kiekvienas žmogus savaime yra vertybė. Šiais posthumanizmo laikais žmogus yra prilyginamas gyvūnams ir technologijoms, o mums norisi tai pakvestionuoti. Taip pat norime iš kito taško pažvelgti į lyties, moteriškumo temą, į moterį pirmiausia kaip į žmogų. Šį performansą planuojame pristatyti „Art Vilnius“ meno mugėje.

Būsimas performansas su A. Sabulyte „Dezdemonos kodas“. Rūtos Andre nuotr.

Kiek Tau yra reikšminga moteriška tapatybė?

Visą gyvenimą sąmoningai vengiau moteriškumo temų. Vieni mėgsta kalbėti apie moterų teises, o aš kaip tik ne – man atrodo, kad tada save kaip tik nuvertinu. Kyla kažkoks psichologinis erzulys. Laikau save menininke, bet nemanau, kad menas turi lytį.

Jokiu būdu nesakau, kad feminizmas yra nesvarbus – vis dar yra nemažai pažeidžiamų moterų. Kita vertus, man atrodo, kad kiekviena šiuolaikinė moteris natūraliai yra kažkiek feministė.

Man, aišku, pasisekė, jog man niekas netrukdė daryti karjeros dėl to, jog esu moteris. O gal aš tiesiog nenoriu to matyti? Visąlaik tikėjau, kad galiu pasiekti tiek pat, o gal ir dar daugiau, nei vyras, jei tik kursiu gerą meną.

Tu dar paminėjai, jog Tavo kūryba, jos ritmas gerokai pasikeitė gimus dukrai. Tapai labiau disciplinuota?

Daug menininkų išaukština meną, sako, jog jis jiems yra pirmoje vietoje. O man vaikas, šeima yra svarbiausi gyvenime, kūryba – tik po jų.

Kai atsirado vaikas, pasikeitė ir mano gyvenimas, ir performansai. Tikrai atsirado daugiau disciplinos, buities, mokausi kitaip planuoti laiką, ėmiau keltis penktą valandą ryto. Pastebėjau, jog toks ankstyvas, nors ir man nelengvas kėlimasis, yra labai naudingas, ryte visiškai kitaip veikia galva. Stengiuosi sveikiau gyventi, sportuoju. Praeityje buvo daug bohemos ir vakarojimų iki ryto, o dabar – kitaip ir man patinka šis pasikeitimas, jis atneša geresnių rezultatų.

Manau, kad vienintelė taisyklė, jei žmogus nori kažko gyvenime pasiekti yra nuoseklumas ir disciplina. Tai, ką tu darai kiekvieną dieną – tai ir esi tu.

Manai, kad talentas ir idėjos yra pervertinami?

Daug menininkų turi fantastiškų, tiesiog wow idėjų – jos irgi didelė laimė, pati labai džiaugiuosi, kai jos pas mane ateina – bet tai tik 5 proc. galutinio rezultato sėkmės. Visa kita yra tiesiog kasdienis juodas darbas. Kad ir dabar, ruošiamės kurti performansą su Agne, tad rašome projektus, ieškome pinigų, galvojame, kas mums padarys instaliaciją, skaitome įvairias knygas. Kartais menininkams pritrūksta neplūduriavimo melancholijoje ar vyno butelyje, o tiesiog – atsikėliau ir darau.

Kai tik pradėjau kurti, niekas manęs niekur nekviesdavo, aš pati, kaip sakau, lipdavau pro langą ir klausdavau, gal galėčiau parodyti, ką darau. Įdėjau labai daug pastangų ir manau, kad elgiausi teisingai. Anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai imi darytis įdomus platesnei auditorijai. Visgi stengiuosi neužmigti ant laurų, toliau kurti, domėtis, tik pradėjau labai atsirinkti, kur ir su kuo bendradarbiauti. Suvokiu, kad tai mano darbas, iš kurio aš gyvenu, vaikas irgi labiau viską apibrėžė. Negaliu sau leisti viską mesti ir lėkti dirbti už 50 eurų.

Dar man atrodo, kad pataikiau ant kažkokios performanso pakilimo bangos, dabar jis tapo madingas.

Šiuo metu Tu dar dėstai Slovakijoje, Banskos Bystricos menų akademijoje. Ar jaunajai kartai būdingas suvokimas, jog savo sėkmę reikia nusikaldinti nuosekliu darbu?

Dirbdama su studentais dažnai pastebiu, jog jie nori įdėti mažiau pastangų ir viską gauti iškart. Gal tai ir nėra klaidinga, gal jie ir gali greičiau viską gauti, bet aš tikiu darbu – man malonu įdėti savo energiją, stebėti, kaip vyksta progresas.

Menininkai kartais pagauna savo sėkmės paukštę ir galvoja, kad dabar jiems pasisekė ilgam. Tu vis tiek turi atsinaujinti, nebijoti suklysti, ieškoti kitų kampų, kad iš menininko netaptum tiesiog amatininku.

Kur glūdi Tavo atsinaujinimo, idėjų šaltinis?

Aš tik pabaigiu performansą ir dažnai man jau tą pačią dieną galvoje ima dėliotis nauji vaizdiniai. Net mano mama juokiasi, sako – pailsėk, nejau tau dabar iškart reikia griebtis kažko kito? (juokiasi)

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!