Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Kai Džeimso Bondo mergina bus vaikinas

  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
  • Iliustracijos autorius Cottonbro nuotr.
  • Data 28 Spa 2021
Dalintis

Tai, kaip moterys yra vaizduojamos viešojoje erdvėje, reklamose, žurnaluose, filmuose, kokius jų įvaizdžius mes matome augdami, turi didelę įtaką nuostatoms, kaip jos turi atrodyti, elgtis, rengtis, kalbėti. Nieko naujo, bet akcentas čia svarbus.

Skaitydama Natalijos Arlauskaitės ir Linos Kaminskaitės sudarytą knygą „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ (leidykla „Lapas“)  vis stabtelėdavau prie iškalbingų įžvalgų ne tik apie moterų vaizdavimą, bet ir apie jų padėtį kino industrijoje. Pavyzdžiui, moterys yra labiau finansuojamos trumpametražių filmų srityje, tad kas lemia, kad jos atsiduria mažiausio biudžeto reikalaujančiame segmente?

Su vizualumo tyrinėtoja N. Arlauskaite šįsyk kalbamės apie moters vaizdą lietuvių ir pasaulio kine, kaip jis keičiasi ir ką tai sako apie mus.

Noriu pradėti mūsų pokalbį nuo plataus klausimo. Kaip laikui bėgant keitėsi moters vaizdavimas lietuvių kine?

Tikrai, šis klausimas tinkamas nemenkam tomui išleisti. Mano ir L. Kaminskaitės sudarytoje knygoje yra du tekstai, kurie gali į jį atsakyti – tai Laimos Kreivytės autorinio lietuviško kino apžvalga ir Mantės Valiūnaitės bei Aistės Račaitytės straipsnis apie lietuvių komercinį kiną.

„Kinas ar televizija mus veikia ir tuomet, kai mes nejaučiame jokio dirgiklio ir tik patvirtiname savo pasaulio vaizdą ir mums gerai pažįstamą tvarką.“

Gali atrodyti, kad kine yra kelios zonos: vienose egzistuoja daug stereotipų (knygoje analizuojamas komercinis kinas patenka į šitą kategoriją), o kitose – autoriniame kine – klesti laisvė, vaizduotė, stereotipai negalioja, vyksta eksperimentai, hierarchijos išlaisvinimas ir pan. Iš lietuviško kino tyrimų paaiškėja, kad autorinis kinas toli gražu nebūtinai reiškia emancipaciją ir feminizmą arba kad stereotipai ten subliūkšta savaime ir pradeda veikti alternatyvi vaizduotė. Labai dažnai šiame kine tokia stereotipinė patriarchalinė, heteronormatyvi vaizduotė veikia kuo puikiausiai, nors estetiškai kino kalba gali būti visai kitokia nei dominuojanti. Pavyzdžiui, kad ir Almanto Grikevičiaus filmai.

Išryškėja ir kitokios klišės – manoma, jog sovietinis kinas yra labai stereotipinis, patriarchalinis, jame vyrauja viena vaizdavimo ideologija, kurioje moteris – antrinė, pagalbinė herojė, o jos privatus gyvenimas subordinuotas viešosios dienotvarkės. Vis dėlto ne visada. Įdomu, kad atidžiau žiūrėdami į šį laikotarpį rasime daugiau vidinių atkarpų ir pokyčių, sovietinis kinas nėra vienalytis darinys.

Asmeninio archyvo nuotr.

Galiausiai labai įdomu šio laikotarpio filmus peržiūrėti dabar, kai jau yra pasikeitęs mūsų gebėjimas „skaityti“ kiną. Pavyzdžiui, kuris nors filmo epizodas mus labai prajuokina, nors kūrėjų intencija tokia nebuvo arba kokia nereikšminga detalė mums labai daug pasako apie to laikmečio visuomenę. Tas pats nutinka ir su lyčių vaidmenimis. Į knygą yra įtrauktas mano tekstas apie melodramą-komediją „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuri šiandien atrodo beveik kaip istorija apie nekonvencinės poros formavimąsi.

Pasaulyje labiausiai „perkama“ ir žiūrima, kaip Jūs ir pastebėjote, vis dar gana stereotipinė kino kalba, įskaitant ir moters vaizdavimą. Tiesa, naujausiame filme Džeimso Bondo mergina yra trumpaplaukė juodaodė, todėl kilo kalbų apie tai, kad net ir tokiame glamūriniame filme vyksta pokyčių.

Atsimenu, kaip L. Kreivytė, mums aptarinėjant kažkokį filmą, pasakė, kad lauktume momento, kai Džeimsas Bondas turės ne merginą, o vaikiną. Štai tada įvyks reikšmingas pokytis. O dabar jo mylimųjų konfigūracijos judinamos tik truputį.

Turbūt atkreipėte dėmesį, kad naujausiuose „Netflix“ serialuose plečiasi aktorių kolektyvai –vis įvairėja jų etninė, rasinė sudėtis, seksualinė orientacija, kalbos akcentai. Žiūrovai šitai labai pastebi, pasigirsta diskusijų, ar tai nepritempta, ar tinkamai vaizduojamas šiuolaikinis pasaulis. Vien jau tokios diskusijos rodo, kad mes labai suliejame kino filmą, serialą su savo pasaulio vaizdu, kad tai mus veikia. Lygiai taip pat kinas ar televizija mus veikia ir tuomet, kai nejaučiame jokio dirgiklio ir tik pasitvirtiname savo pasaulio vaizdą bei mums gerai pažįstamą tvarką.

„L. Kreivytė, mums aptarinėjant kažkokį filmą, pasakė, kad lauktume momento, kai Džeimsas Bondas turės ne merginą, o vaikiną. Štai tada įvyks reikšmingas pokytis.“

Kino industrija vis dar yra vyrų dominuojama sritis, nors moterų joje ir daugėja. Kaip manote, tai turi įtakos ir kino kalbai ar tam, kaip kuriami lyčių vaizdiniai?

Čia yra du aspektai. Jeigu kurioje nors veikloje dalyvauja akivaizdžiai pagal visuomenės struktūrą iškreiptas veikėjų derinys, vadinasi, kažkas negerai su švietimu, profesine kultūra, finansų paskirstymu šioje srityje. Kino atveju – kodėl čia daugiausiai ateina vyrų, kodėl trumpametražė dokumentika yra moterų, o vaidybinis ir komercinis – pirmiausia vyrų sritis?

Jei į kiną ateis daugiau moterų, mes nebūtinai ekrane pamatysime kitą pasaulį. Tiesioginės sąsajos nėra. Tas naujas pasaulis gali būti formuojamas bendrai: ir vyrai, ir moterys gali prisidėti vienodai.

Lietuvių istorinėje dokumentikoje, kur mes turime puikių moterų režisierių, temos arba personažų pasirinkimas gali būti susiję su lyties pažymėtais pasakojimais. Pavyzdžiui, moterims Lietuvoje, panašu, dažniau rūpi privatūs archyvai, pasakojimai, kurie perduodami šeimos nariams.

Feministinę poetiką kine ar literatūroje galime atpažinti ne pagal kovos prieš patriarchalinę tvarką temą, bet pagal nuokrypį nuo dominuojančių normų, jų užklausimą. Kaip tik dokumentikoje bendrą feministinę laikyseną labai lengvai identifikuojame.

Iš pilnametražių vaidybinių filmų, kuriais apmąstoma istorija, Eglės Vertelytės „Stebuklas“ yra turbūt vienintelis, kuris atsigręžia į praeitį ir neturi epinės struktūros, o pasakoja stebuklinės pasakos, absurdo poetikos priemonėmis. Kiek toks žvilgsnis kyla iš lyties, dar klausimas, bet jis kertasi su herojiniais nacionalinio epo kūrimo bandymais, iki šiol atliktais tik vyrų režisierių.

Roberto Daskevičiaus nuotr.

Man yra susidaręs įspūdis, kad režisierė ar scenaristė geba visgi taikliau perteikti moterų pasaulio niuansus.

Nesu linkusi sakyti, kad nuo moterų kūrėjų priklauso moterų vaizdavimo jautrumas. Tiesa, jei galvojame apie moterų pasaulį, kuris atsiduria filmo epicentre, tai jis tikrai dažniausiai būna susijęs su kūrėjomis.

„Eglės Vertelytės „Stebuklas“ yra turbūt vienintelis, kuris atsigręžia į praeitį ir neturi epinės struktūros, o pasakoja stebuklinės pasakos, absurdo poetikos priemonėmis. Kiek toks žvilgsnis kyla iš lyties, dar klausimas, bet jis kertasi su herojiniais nacionalinio epo kūrimo bandymais, iki šiol atliktais tik vyrų režisierių.“

Tarkim, Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“ yra toks pavyzdys – tikras metafilmas, pasakojantis istoriją apie moterį, jos konfliktišką santykį su savo vaizdu ekrane ir analizuojantis, ką reiškia pačią paversti moterį vaizdu ekrane. Taigi filmas pats save reflektuoja ir atveria svarbią moters savarankiškumo ekrane temą. Arba Emilijos Škarnulytės filmas „Sirenlomelia“, apie kurį mūsų knygoje rašo Lukas Brašiškis. Jame režisierė pati išmoksta plaukti su undinės uodega ir ieško tokio žvilgsnio į istoriją ir gamtą, kuris ne tik siūlytų alternatyvą vyriškajam, bet ir kalbėtų apie rūšių skirtį kaip apie problemą.

 

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji

Dalintis
  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė