Mano geriausia draugė Ana – nuostabi moteris. Vos tik pasirodo, patraukia visų aplinkinių žvilgsnius. Nėra vyro, kuris nenorėtų jos pakviesti į pasimatymą; nėra moters, kuri nenorėtų būti į ją panaši. Nesulaikydama smalsumo, kartą mums geriant kavą tiesiai paklausiau, kaip jai tai pavyksta. Ana skambiai nusijuokė ir tarė:

– Mane nuo vaikystės mokė: visada žiūrėk, kaip atrodai.

Mintis, nors be galo paprasta ir daug sykių girdėta, mane sutrikdė. Ką vilkėti, kaip dažytis, elgtis, šypsotis, net kokius žodžius parinkti – tai kiekvieną akimirką moters galvoje besiveriantys pasirinkimai. Ir aš pati galvoju apie tai, neleisdama sau įsismarkauti kaip upei. Neatsitiktinai renkuosi vandens metaforą, lyg tas vitališkas buvimas būtų netramdomas, sunkiai suprantamas ir kažkuo netinkamas. Į save nukreipta kontrolė ir vertinimas panėšėja į tai, kaip žvelgiame į daiktus – tai gražu, tai elegantiška, to linijos man patinka. Klausimas kilo lyg savaime: kiek šitame skubančiame ir suprekintame pasaulio šurmulyje moteris papuola į bendrą lentyną? Ir kaip skleistis asmenybei, jei jos buvimas panašus į daikto?

Vos prakalbusi apie objektyvizaciją, ėmiau girdėti priekaištus dėl feminisčių pramanų, jų noro valdyti vyrus ar tiesiog betikslio problemų ieškojimo. Tačiau sunku nuginčyti, kad moterys iš tiesų dažniau nei vyrai siejamos su kūnu, o tai lemia, kad jų vertė gali būti matuojama pagal atrodymą. Todėl net patarlė „Sutinka pagal rūbą, o išlydi pagal protą“ moterims netinka, nes dažniau jas ir sutinka, ir išlydi pagal rūbą. Prisimenu ir garsiąją Oskaro Waildo frazę, išsakytą romane „Doriano Grėjaus portretas“: „Moterys – dekoratyvinė lytis. Jos niekada neturi ko pasakyti, tačiau viską sako labai žaviai. Moterys – tai materijos pergalė prieš protą.“ Nors toks požiūris buvo gajus karalienės Viktorijos laikais, net ir dabar neretai moterį suprasti bandoma žvelgiant į materiją – jos kūną. Taip natūralus noras būti socialiai priimtai pažadina moters troškimą nuolat taisytis, reguliuoti gestus ir žodžius.

Tanya Satina nuotr.

Sukirba klaidinga mintis, kad pasiekus tobulą standartą kas nors pamatys ne tik išorę, bet ir įsiklausys į mintis. Taip moteris dekoratyvi tampa ne kaip vyro papuošalas, bet kaip save puošianti, kad galėtų ką nors pasiekti ir būtų lygi. Be abejo, troškimas niekada neįgyvendinamas, nes perdėta orientacija į kūną fragmentuoja savęs suvokimą ir asmenybės augimas lieka kažkur užribyje. Dėmesio kreipimas į išorę perkelia ir moters egzistenciją iš vidinio pasaulio į išorinį, pradedama veikti ir suprasti save per išorę. Tarsi savastis slypėtų už vidinio pasaulio ribų.

„Meno analitikas Johnas Bergeris pastebi, kad net eidama per kambarį ar raudodama mirusio tėvo moteris vargiai gali savęs neįsivaizduoti atliekančios tokį veiksmą, nes iš esmės visada privalo stebėti save.“

Mąstydama apie objektyvizaciją ne iš karto supratau, kad, nors ji paprastai apima du žmones, ilgainiui objektyvizuojamasis ir pats į save ima žiūrėti kaip į daiktą. Atsiranda balsas, liepiantis galvoti, kaip kiti pažiūrės, pagalvos, kaip elgtis, kad kiti būtų patenkinti. Moters kūnas objektu tampa ne tik kitiems, bet ir pačioms moterims, nes stengiamasi atitikti aplinkos suformuotą grožio standartą – trokštamos tam tikros formos, dydžiai, svoris. Tobulumo vaikymasis kuria disfunkcinį santykį su savimi. Moteris kaip tironė alina kūną dietomis, siekia maksimalių rezultatų sportuodama. Nesistengiu apibendrinti, bet būtent moterys dažniau laikosi dietų, dažniau kenčia nuo valgymo sutrikimų ir kreipiasi į plastikos chirurgus. Žinoma, objektyvizacija nesibaigia tuo – kontroliuojami gestai, kreipiamas dėmesys į laikyseną, judesius. Meno analitikas Johnas Bergeris pastebi, kad net eidama per kambarį ar raudodama mirusio tėvo moteris vargiai gali savęs neįsivaizduoti atliekančios tokį veiksmą, nes iš esmės visada privalo stebėti save. Juk nuo ankstyvos vaikystės girdima, kaip stovėti, kramtyti, šypsotis, reikšti jausmus. Be to, net dėvimi drabužiai dažnai varžo judesius, vadinasi, patogumas išmainomas į grožį. Galiausiai kūno paviršius – oda – tampa drobe dekoratyvumui reikšti. Švelni, minkšta, beplaukė, be raukšlių – toks grožio standartų formuojamas tobulos odos įvaizdis, kurį bet kokiomis priemonėmis būtina pasiekti.

Be abejo, toks moters kaip objekto statusas nėra norma, o greičiau per daug metų susiklosčiusios lyčių nelygybės liekana. Todėl nereikėtų sakyti, kad taip tiesiog yra. Kai į moteris pradėta žvelgti kaip į paklusnias iš prigimties, keisti šį vaidmenį ir leisti sau būti stipriai, nepriklausomai, nenuvertinamai kone neįmanoma. Klišę iliustruoti galima pavyzdžiu iš pasimatymų: santykiams besimezgant moteris turi atrodyti paklusni, nustebusi ir viliotina – bet koks iniciatyvos rodymas tuojau pat demaskuojamas ir ji apšaukiama kaip išalkusi, reikli, perdėtai seksuali. Nenarpliojant abiejų lyčių išorės vertinimo problematikos, akivaizdu, kad feisbuke „Dates“, tinderyje ir panašiose programėlėse pirmas ir beveik vienintelis kriterijus, kuriuo remiamasi mezgant pažintį, yra išvaizda.

Kuo daugiau skaičiau šia tema, tuo aiškiau ėmiau pastebėti, kad vyrų ir moterų elgesio, kalbos standartai nėra tapatūs, tad pradėjau žaisti žaidimą: o jei tai pasakytų vyras (moteris)? Pavyzdžiui, kai per pasimatymą vyras pasako, kad nori kurti šeimą, tai skamba kaip brandaus žmogaus pareiškimas. Kai tokia pat mintimi pasidalija moteris, atrodo, kad ji – desperatiška. Juk tarsi savaime suprantama, kad ją reikia sužavėti, sugundyti, sudominti mintimi apie santykius. Tai galima paaiškinti tuo, kad vyro buvimas patvirtinamas galios siekiu arba jos demonstravimu. Vadinasi, kai iš objektyvizacijos pančių besiveržiančios moterys išlaisvina savyje slypinčią galią, tampa nepatogios aplinkiniams.

„Atsitraukusi nuo aplinkinių, neprivalėdama įtikti ir atitikti keliamų lūkesčių, moteris gali būti sau ir savimi. Meilė sau ir iš jos kylantis rūpestis įgauna grynesnę formą, kai nereikia to daryti, kad kitas žmogus priimtų.“

Noriu labai aiškiai pasakyti, kad moterų išsiugdytas įgūdis stebėti savo kūną, gestus nėra tiesiog blogis. Antai, ko gero, žymiausia stebėtoja Frida Kahlo unikalų savęs matymą ir su tuo susijusias patirtis perkėlė į meną. Juk iš esmės visa šios dailininkės kūryba – autoportretai – persmelkta įsivaizdavimo apie tai, kokia ji yra. Tapymas ir gilinimasis į kūno skaudulius atliko terapinę funkciją. Vaizduodama tvirtą moterį, F. Kahlo atskleidė požiūrį į save – tai buvo jos nuomonės raiška per kūną, drabužius, aplinką.

Performansų kūrėja Marina Abramovič irgi demonstruoja kūną kaip objektą ir meno patyrimą. Kūnas yra priemonė perduoti žinutę apie individualią patirtį, kuri, reflektuojama kitų, įgyja universalumo. Tiek F. Kahlo, tiek ir M. Abramovič yra išskirtinės, nes net ir demonstruodamos begalinį sutelktumą į kūną ir jo regėjimą, išsaugojo sąsają su vidiniu pasauliu ir išorę panaudojo kaip mediumą. Be abejo, literatūros kūriniuose esama ir skaudžių objektyvizacijos pavyzdžių – pasaulinio garso norvegų dramaturgo Henriko Ibseno dramoje „Lėlių namai“ pagrindinė veikėja Nora tampa vien sutuoktinio paukšteliu, vyturėliu, išlaidūne ir linksmintoja. Jo ir aplinkinių akyse ji atlieka tik dekoratyvinę funkciją, todėl norėdama įtvirtinti savo unikalų buvimą ir tapti savimi turėjo nutraukti santuoką, palikti vaikus. Įdomu, kad sukūręs šią pjesę, H. Ibsenas buvo pradėtas vadinti feministu. Tačiau dramaturgas yra nurodęs, kad nė nežino, ką tas žodis reiškia, mat yra humanistas. Būtent tai ir noriu pabrėžti – objektyvizuojamos gali būti ne tik moterys, bet ir vyrai. Tad diskusija apie žmogaus sudaiktinimą būtina, siekiant išsivaduoti iš lyčių stereotipų ir atskiriems individams netinkamų nuostatų.

Annos Shvets nuotr.

Kad moteris galėtų skleistis kaip asmenybė, svarbu ne tik vyrams nustoti ją regėti kaip objektą, bet ir pačioms moterims to nebedaryti. Juk tokį požiūrį dažnai formuoja ir medijos, socialiniai tinklai, auklėjimas, pačios moterys. Kaip tai nutraukti? Mano manymu, puiki galimybė yra moters netobulumas: negalint atitikti keliamo standarto, galiausiai mokomasi priimti savo kūną, pastebėti, kad jis yra kitoks – unikalus. Priėmimas veda ir į dvasinę laisvę – neturiu būti kaip kiti ir vien dėl kitų.

Taip pat galvoju ir apie Wirginiją Woolf, kuri yra taikliai pastebėjusi, kad moteriai būtinas savas kambarys – tai vienas iš sprendinių ir vaduojantis iš moters objektyvizacijos. Atsitraukusi nuo aplinkinių, neprivalėdama įtikti ir atitikti keliamų lūkesčių, moteris gali būti sau ir savimi. Meilė sau ir iš jos kylantis rūpestis įgauna grynesnę formą, kai nereikia to daryti, kad kitas žmogus priimtų. Sakau tai užtikrintai, nes pažintis su kūnu ir apsisprendimas jo nematuoti pagal kitų priimtus grožio standartus leido man rasti dermę tarp vidaus ir išorės. Grožio ritualai taip pat tapo ne būdu siekti kažkokių iliuzinių normų, o švelniu patyrimu, gaunamu pastebint ir priimant nuolatinius dvasios ir kūno pokyčius.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji