Nemėgstu kalbėti abstrakcijomis apie visus arba nieką, todėl kaip į pavyzdinį tyrinėjimų objektą dažniausiai žvelgiu į save – taip tiksliausiai galiu pasakyti, kaip visuomenės standartai veikia, kokius jausmus kelia, kiek norisi jais vadovautis ir maištauti. Tad suvokusi, kad šiandien vienas dažniausiai mane užklumpančių jausmų yra nerimas, susidomėjau, kas po juo slepiasi? Kiek painios nerimo struktūros? Galiausiai – kaip iš jų išsivaduoti?

Užstrigimas

Kai pastebėjau, kad mano karjera dar nepasiekė įspūdingų aukštumų, pirmiausia ėmiau nerimauti, o tada baisiai nusivyliau. Pradžioje nė nesupratau, apie ką mano skausmas. Bet žvalgydamasi į kelią, kuriuo atžygiavau, ir pasirinkimus, kurie veriasi prieš akis, supratau, kad viduje kažkoks balsas tyliai kužda: galėjai gerokai daugiau. Tereikėjo pasistengti. Nors truputį daugiau. Šios iliuzijos mano galvoje mezgasi į tankų tinklą – turėjau tam laiko, progų. Gal vis tik esu netikusi? Mintys pasiekia ir kūną – pastebiu, kad kartais įtampa sugniaužia taip, kad net mažiau galiu įkvėpti ir judėti. Tada panyru į dar greitesnį gyvenimo ritmą – keliuosi anksčiau, daugiau sportuoju, valgau sveikiau, dirbu daugiau. 40 valandų darbo savaitė? Juokaujate! Ištempiu iki 70–80 valandų.

Galiausiai, tik per jėgą sustoju apsidairyti, kur taip lekiu. Kas taip neramina? Koks pavojus tykina už nugaros, kad net imu virpėti? Bėgu nuo neskambančio telefono. Nuo neišgirstų klausimų apie tai, kaip jaučiuosi. Lekiu nuo tuščios lovos. Nuo vienišų vakarienių. Nuo neaidinčio vaikų balso. Nuo paveikslais nenukabintų sienų. Nuo spintoje negulinčių brendinių drabužių. Labai lengva įsibėgėjus to nematyti – gyvenimas tampa paprastesnis, kai didžiausiu troškimu tampa noras išsimiegoti.

Suaugę žmonės taip nedaro

Nerimauti galima ne tik dėl nepateisintų lūkesčių. Jaudina ir besiplečianti nežinia, neapibrėžtumas. Suvokus, kad įprastos socialinės normos netinka, o etiketės teisinga, tinkama, gera seniai pasimetusios nuo jas žyminčių objektų ir elgesio modelių, tampa sunku pasirinkti, kaip elgtis.

Kai buvau maža, girdėdavau pasakymą – gerų tėvų vaikai taip nedaro. Šiandien, dairydamasi į bendraamžius, vis dažniau atsimušu į klišę: suaugę žmonės taip nedaro. Juk dabartiniai dvidešimtmečiai-trisdešimtmečiai laksto paspirtukais (ir ne po vieną, o po du ar tris!), vaikosi madų, geria braškinius pieno kokteilius, lenktyniauja, kas daugiau gali sykiu suvalgyti ledų, ilgiau išdainuoti mėgstamą dainą, įveikti daugiau fobijų (šokti parašiutu, nardyti, liesti vorus ir ką tik būtų galima prigalvoti). Vos išgirdusi žodį iššūkis matau, kaip pasileidę kasas mano pažįstami nyra į avantiūras.

Taigi, ne visi jaunieji suaugusieji ant rankų sūpuoja pirmagimius ar elgiasi atsakingai ieškodami pirmojo būsto. Daug jų (kartais atrodo, kad didesnioji dalis) nusprendė, kad paauglystėje jie buvo ribojami tiek išorinių, tiek vidinių veiksnių, todėl dabar siekia atsigriebti. Baimindamiesi atitikti aplinkinių suformuotą įvaizdį, jie smarkiau siaučia klubuose, dažniau leidžiasi į avantiūras ir pasiduodami nerimui nustumia sunkius sprendimus į šalį.

Ketvirčio amžiaus krizė kaip kultūrinis memas

Nusprendusi pasigilinti į šį fenomeną – tokius beprotiškus pažįstamų eksperimentus ir nesiliaujantį nerimą – radau raktą: ketvirčio amžiaus krizė.

Kažkada per „The Office“ vis dar paauglį primenantis Geibas sakė, kad kenčia nuo ketvirčio amžiaus krizės. Žiūrėdama į jį, krizenau. Kas per nesąmonė! Būta čia ko jaudintis. Dabar suprantu ne tik jį, bet ir visus tuos jaunus žmones, kurie jau keletą metų dirba, bet taip ir negali įsigyti nuosavo būsto, neužmezga santykių, nes darbas pareikalauja jų visų, o socialiniai ryšiai atrodo nuolat beyrantys ir vis labiau komplikuoti.

Šioji krizė, tiesa, tęsiasi kur kas ilgiau ir gali prasidėti trisdešimties ar dar vėliau – kai vieną dieną stabteli ir pamatai, kad gal tas gyvenimas ir nepakrypo norima linkme, o kaip jį pakreipti – jokio supratimo. Juk lemtingų momentų daugėja – aiškiai suvokiama, kad dabar priimami sprendimai turės didelę įtaką ateityje.

Didžiojo sprogimo teorija

Noras išsivaduoti iš nerimo ir bandymas atrasti atsakymus į egzistencinius klausimus virsta spaudimu išgyventi wow momentą, su kuriuo ateina išganinga mintis apie gyvenimo kryptį ir tikrąsias vertybes. Filme Eat. Pray. Love. leidžiamasi į dvasinę saviieškos kelionę, siekiant tokio nušvitimo. Panašių žygių dažnai imasi ir jauni žmonės, kurie medijose prisigaudo žinučių apie gilųjį supratimą, atsivertimą ir nuskaidrėjimą. Tik, deja, ne visiems jis ateina.

Per prievartą egzistencinių klausimų nei užduoti, nei rasti atsakymų nėra privaloma. Neįprastos veiklos, vietos, žmonės, žinoma, gali pasiūlyti ir naujų požiūrio taškų, tačiau nemanau, kad jie yra kuo nors geresni ir tyresni nei kitomis aplinkybėmis atėję atsakymai. Juo labiau abejoju, ar jie tikrai bus tokie tinkami, grįžus į įprastą ar bent santykinai įprastą gyvenimą. Be to, lūkestis, kad privalu patirti tokį nušvitimą taip pat varo į neviltį – per didelis normalumas tampa didžiausia nuodėme.

Pamažu suprantu, kad esu ne išimtis: laikausi nerašytų taisyklių – mano tapatybė privalo būti labai lanksti, mobili, greitai prisitaikanti prie ekonominių ir socialinių pokyčių. Būti savo komforto zonoje – ydinga. Nepranokusi savęs tampu nieko verta, nepatraukli. Tad ir susipažįstant su naujais žmonėmis visada pagrindine pokalbių tema būna patirti nuotykiai – nekrėtusi kvailysčių atsidurčiau paribyje. Galiausiai – akibrokštas! – siekis būti išskirtine, individualia, nejučia paverčia panašia savo išskirtinumu.

Kas aš esu?

Tai primygtinis klausimas. Bandydama geriau suvokti save, atidžiai tyrinėju kertines gyvenimo sritis – karjerą, socialinius ryšius, gyvenimo prasmės paiešką. Besimezganti sumaištis dar kartą išgąsdina ir žeidžia. Juk suprantu, kad su šia akistata susiduriu jau ne pirmąjį kartą, tad keliu sau lūkestį jau būtinai turėti išminties ir pasielgti tinkamai.

Tai kokia aš esu? Įsiutusi nuteisiu save, kad neturiu jokio gilaus branduolio. Lupu sluoksnį po sluoksnio, kaukę po kaukės, bet po socialinių vaidmenų dažais nerandu grynojo veido. Kartais vilkiu klasikinius drabužius, kitomis dienomis noriu užsitempti marškinėlius su paauglių dievaičiu ant pilvo. Būna, kad noriu nuoga šokti į vandenį, o vėliau pajuntu, kad mane traukia askezė.

Bendraudama su aplinkiniais taip pat nejaučiu vientisumo – turiu labai skirtingą pažįstamų ratą, kuris, kaip vėliau supratau, atskleidžia mano kampuotos asmenybės dalis. Tokia savistaba neišvengiamai veda prie tam tikrų išvadų ir aktyvus alternatyvų tyrinėjimas pasiekia piką. Buvau ir kantri, ir emocinga, rinkausi skirtingas veiklos sritis. Nors bręstu, gyvenimo galimybių tyrinėjimai nemažėja,  o ir laukto stabilumo nepastebiu – nerimas yra greta, bet jau nesikandžioja ir nesiekia atimti kiekvieno gyvenimo malonumo.

Nerimo įveika

Suvokimas, kokiame taške esu ir kokia kryptimi judu, padeda siekti tęstinumo, vientisumo. Žinau, kad mano keliai nėra tiesūs, o bandomos skirtingos pozicijos ne visada pasiteisina. Daugiau klystu ir klausiu nei turiu atsakymų. Nerimas dėl gyvenimo krypties yra varginantis. Dilemos sunkiai išsprendžiamos, nes radus nusiraminimą vienoje srityje, tuoj savo nagus parodo kita.

Socialiniai vaidmenys byra ir vėl kuriasi kiti, taip formuojasi mano pagrindinis vaidmuo ir alternatyvos. Nebėra gero, tinkamo kelio. Yra tik keliai. Laisvė ir atsakomybė turi savo krūvį – baimė patirti nesėkmę ir nešti jos kuriamą gėdą stabdo, bet tuo pačiu ir padeda plėsti horizontą.  Kai esu stipri, sakau sau: viskas gerai, kad ne tik nežinai, bet ir neturi supratimo apie tai, kada ateis tas žinojimas. Silpnumo akimirkomis manyje nubunda nekantrus vaikas sakantis: dabar dabar dabar! Noriu dabar! Bet nieko – jis prabyla rečiau ir rečiau.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!