Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Plonytė linija: ar egzistuoja moteriška ir vyriška apranga?

  • Tekstas Milda Glebutė
  • Iliustracijos autorius Timo Miroshnichenko nuotr.
  • Data 29 Lie 2021
Dalintis

Nespėjus pasibaigti „Eurovizijos“ dainų konkurso finalui, dalis mano instagrame sekamų moterų nusprendė paišdykauti ir parodyti savo susidomėjimą italų grupės „Måneskin“ lyderiu Damianu Davidu. Daug abejingų nebuvo: vienos žavėjosi drąsiu įvaizdžiu, kitos peikė ir sakė, koks čia vyras. Bet daugeliui moterų jis patiko.

Neseniai žurnale „Vogue“ išspausdintos britų dainininko Harry Styleso, vilkinčio sijonus ir sukneles, nuotraukos irgi sulaukė daugybės komplimentų. Daugeliui tai atrodė seksualu, vyriška, traukė akį. Štai tokiais atvejais ir pradeda byrėti mūsų stigmos ir griūti iki šiol diegta vyriškumo sąvoka.

Tokie įvaizdžiai pramogų pasaulyje nėra naujiena. O štai gatvėje, kasdienybėje jie vis dar šokiruoja. Kiek stipriai – priklauso nuo visuomenės, kurioje gyvename. Galima būtų šią temą išplėsti, kalbėti ir apie kaip pudros naudojimą, manikiūro darymąsi ar liekninančių apatinių vilkėjimą.

Tai kur slypi problema?

Mados prekių ženklams dabar populiaru turėti savo unisex drabužių liniją. Unisex, arba neutralioje, androgeniškoje, aprangoje vengiama konkrečiai lyčiai priskiriamų bruožų ir siluetų. Dažniausiai tokie drabužiai būna neutralios spalvos, laisvo silueto ir praktiški: džinsai, marškinėliai, džemperiai, megztiniai. Visgi jų formos, kirpimas dažniausiai būna „pasiskolinti“ iš vyrų skyriaus. O štai vyrams dėvėti aprangą, kurią galima rasti tik moterų drabužių skyriuje, vis dar yra savotiškas tabu.

Problema slypi moterų ir vyrų aprangos standartuose. Vakarų kultūroje jau kurį laiką siūloma atmesti nusistovėjusius skirtingų lyčių dėvimų drabužių stereotipus ir aprangą paversti seksualiai neutralia. Mūsų jau nestebina, kad moterys skolinasi marškinius iš vyrų ar kitaip derina moteriškus ir vyriškus drabužius, o vyrams tai vis dar yra lipimas iš komforto zonos, tam tikras pareiškimas.

Beje, trumpai apie aukštakulnius. Tokius batus pirmieji pradėjo avėti… persų kariai.

„Puikiai žinau tą jausmą, tikiu, kad ir jūs, kai atsikėlus ryte norisi apsivilkti savo „galios kostiumą“. Ir tikrai nekantriai laukiu tos dienos, kai ir mūsų visuomenė bus tokia liberali, kad vyras nesijaus paniekintas, pajutęs, jog kurį nors rytą norėtų apsiauti aukštakulnius.“

Norėdama išplėsti diskusiją, kreipiausi į savo pažįstamą istorikę, visuomenininkę Luką Sinevičienę, kuri patvirtina, kad istoriškai pirmieji stileivos buvo būtent vyrai:

„Pavyzdžiui, pėdkelnės, be kurių šiandien savo kasdienybės neįsivaizduoja nė viena moteris, XV–XVI a. buvo vienas svarbiausių vyriškos aprangos atributų, susijęs su kilme ir statusu. O vienas ryškiausių puošeivų istorijoje buvo garsusis Liudvikas XIV, geriau žinomas karaliaus Saulės vardu. Jam įžengus į sostą, Prancūzija pirmą kartą įgijo mados sostinės statusą, kuriuo pelnytai didžiuojasi iki šiol. Karaliaus Saulės šalies valdymo strategija buvo paremta visapusiška prabangos ekonomika. Viena po kitos Prancūzijoje ėmė rastis prabangios pramonės šakos: tekstilė, drabužių dizainas, juvelyrika, baldai. Būtent nuo karaliaus Saulės, kai jis savo ankstyvą plikę patikėjo keturiasdešimt aštuonių meistrų komandai, prasidėjo ir baltai pudruotų perukų mada. XVII a. pabaigoje iki tol vyravęs vyriškos aprangos suvokimas ėmė negrįžtamai keistis. Moterys ėmė vyrus kopijuoti – rūkyti pypkes, nešioti vyriškas kepures. Unisex stiliaus atsiradimui didelę įtaką padarė intelektualių atgimimas.

Lietuviai įprastai laikomi kiek santūresne tauta, bet net ir mūsų istorijoje yra kilmingų vyrų, kurie nevengė savo asmenybės išreikšti ekstravagantišku stiliumi. Užtenka pažvelgti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų portretus, kuriuose nestinga batų su aukštais kulnais, įvairiaspalvių kailių, plunksnų, auksu ir brangakmeniais siuvinėtų audinių ar įvairių formų perukų.“

Annos Shvets nuotr.

Lyties vengimas aprangoje: stilius, tapatybė ar apsimetinėjimas?

Moteris su vyriška apranga, kad ir kelnių kostiumu, mums atrodo stipri, pasitikinti savimi, o vyras su moteriškais drabužiais gali būti net lydimas patyčių. Man regis, kad mūsų visuomenė vis dar rengia ne žmogų, o lytį. Jei kelnes mūvinti moteris vis dar yra moteris, kodėl sijoną dėvintis vyras yra ne vyras ar mažiau vyras? Mums vis dar sunku matyti skirtumą tarp aprangos, lyties ir seksualinės orientacijos. Tačiau tai iš tiesų yra tarpusavyje nesusiję deriniai.

Moterys su vyriška apranga eksperimentavo jau nuo XX a. pradžios; vyrai stiliaus žaidimus su moteriškos aprangos detalėmis pradėjo tik maždaug nuo 1960 m. Kai Jimis Hendrixas ar Davidas Bowie savo įvaizdžiams pasirinkdavo moteriškų siluetų drabužius ar aukštakulnius, jie tiesiog kaitindavo ne vienos moters fantazijas.

Man labai svarbu vis priminti – apranga yra laisvė: laisvė rinktis, kaip neverbaliai kalbėsime apie save aplinkai, laisvė būti tuo, kuo norime, siekiame būti. Drabužiai nebėra tik lytinio identiteto dalis, tai ir saviraiškos dalis.

„Mano vyras, kuris, beje, jau daug metų dažosi plaukus gana neįprasta spalva, paklausė manęs, o tai kada jis galės rengtis kaip Harry Styleʼas – sijonu?“

Puikiai žinau tą jausmą, tikiu, kad ir jūs, kai atsikėlus ryte norisi apsivilkti savo „galios kostiumą“. Ir tikrai nekantriai laukiu tos dienos, kai ir mūsų visuomenė bus tokia liberali, kad vyras nesijaus paniekintas, pajutęs, jog kurį nors rytą norėtų apsiauti aukštakulnius.

Ieškodama idėjų šiam straipsniui, internete pamačiau vieną nuotrauką, kurioje vyras po marškiniais vilki nėriniuotus apatinius. Kokioje parduotuvėje galima rasti tokį drabužį be aiškaus pašaipos prieskonio? Kodėl kai moteris nori apsivilkti figūrą formuojančius apatinius, tai yra natūralu, bet vyrui, kuris galbūt nori aptempti savo pilvą, šis sprendimas būtų netikėtas ir sunkiai įgyvendinamas?

Tokių klausimų galima suformuluoti ir daugiau: ar paprasta vyrui nueiti į parduotuvę ir nusipirkti pudros? Turiu omenyje, ar paprasta psichologiškai? Kartą kalbėjausi su depiliacijos specialiste ir ji sakė, kad draugas tiesiog neleidžia jai depiliuoti vyrų. Jei vyrui nepavyksta papulti pas pirmus kelis depiliacijos specialistus, ar jis norės bandyti toliau? Ar tai irgi nėra diskriminacija lyties atžvilgiu? Niekas to labai nesureikšmina, nes kol kas vis dar neatitinka vyriškumo standartų.

 Kultūriniai įsitikinimai, kurie lemia vyriškumo ir moteriškumo lyginimą

 Mano vyras, kuris, beje, jau daug metų dažosi plaukus gana neįprasta spalva, paklausė manęs, o tai kada jis galės rengtis kaip Harry Styleʼas – sijonu? Aš net nemirktelėjusi atsakiau – nežinau. Tokį atsakymą suformavo ir supratimas, kokioje kultūroje mes augome ir gyvename. Mat tokiam apsirengimui reikia ne tik didelės drąsos, bet ir tinkamos aplinkos. Įdomu, kas visuomenėje liks už stiliaus žaidimų borto?

Drąsiausias virsmas vyksta neoficialioje aplinkoje, kūrybos ir pramogų verslo srityse. Panašu, kad lyčiai neutrali apranga bus priimtiniausia ten dirbantiems, taip pat didesnes nei vidutines pajamas gaunantiems, emociškai laisviems žmonėms, gyvenantiems didmiesčiuose ir esantiems tam tikruose socialiniuose burbuluose. Tuo tarpu provincijoje tai gali būti vis dar sunkiai priimtina.

Mūsų lytinė tapatybė skiriasi nuo vizualinės lytinės išraiškos: asmens lytinė tapatybė gali būti ir nesusijusi su tuo, kokią šukuoseną renkamės ar kurios lyties drabužius vilkime. Šioje situacijoje problema yra būtent laisvė bet kuriai lyčiai rengtis taip, kaip nori. Tai galimybė turėti dar daugiau galimybių komunikuoti su pasauliu.

Štai aš dažnai noriu švęsti savo laisvę rinktis: apsivelku savo vyro kostiumą, pasiimu iš spintos gražiausius aukštakulnius ir keliauju gerti kavos.

 

 

Dalintis
  • Tekstas Milda Glebutė