Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Saldžiai kartus įžymybių gyvenimas

  • Tekstas Ieva Molienė
  • Iliustracijos autorius Cottonbro nuotr.
  • Data 29 Kov 2023
Dalintis

Stebint įžymius žmones iš šalies tikrai gali atrodyti, kad jų gyvenimas yra tobulas: jie sulaukia besąlygiškos meilės ir šypsenų iš daugybės net ir nepažįstamų žmonių, nemokamai gauna daiktus ar paslaugas, jaučia malonesnį aplinkinių elgesį, mat daugelis juos atpažįsta. Atrodo, kad žinomi žmonės turi daug privalumų, kurių neturime mes. Taip pradedame tikėti, kad žinomo žmogaus gyvenimas yra daug lengvesnis, o nepasitikėjimas savimi, vienišumas, nepriteklius ir kitos problemos išsisprendžia savaime. Ar tikrai? Kodėl kai kurie žmonės taip trokšta būti įžymūs, o kiti taip noriai gaudo kiekvieną jų gyvenimo detalę?

Pinigai, šlovė ir gyvenimo įprasminimas

Dažnai galvojame, kad žinomumo troškimas yra susijęs su pinigų ir valdžios troškimu. Tai tikrai gali būti motyvacijos dalis. Tačiau yra ir didesnių jos šaltinių. Pavyzdžiui, dalis žmonių, svajojančių būti žinomais, to siekia kaip vienintelio būdo įprasminti savo būtį. Išskyriau kelis esminius motyvus.

— Noras įprasminti savo būtį, gyvenimą labai susijęs su laikinumu. Naujausiais eksperimentais psichologai įrodė: žmonėms priminus, kad vieną dieną mirs, šie susikoncentruoja į savybes, kurios, jų nuomone, yra svarbiausios savivertei. Norėdami saugiai gyventi turime jaustis tam tikra prasme apsaugoti nuo mirties ir suvokimo, kad esame ne vien materialūs gyvūnai, kuriems lemta po mirties išnykti. Taip kyla troškimas tapti ateityje vertingais ir prie prasmingo pasaulio kūrimo prisidedančiais asmenimis. Kuo labiau kiti patvirtins mūsų vertę, tuo ypatingesni ir saugesni galėsime jaustis.

— Dar viena priežastis, kodėl žmonės nori tapti žinomi, gali būti atstūmimo ar nepriežiūros pojūtis. Jei augant trūko tėvų dėmesio, jų emocinio ar fizinio buvimo šalia arba egzistavo tam tikra socialinė atskirtis, tai irgi gali sužadinti žmogaus troškimą kompensuoti tą vaikystėje atsiradusį trūkumą. Psichoanalitiko dr. Eriko Eriksono dukra rašė, kad atkaklų jos tėvo pripažinimo siekį iš dalies lėmė apleistumo jausmas: jis nepažinojo savo biologinio tėvo, kuris dingo prieš jam gimstant. Viename tyrime prof. dr. Richardas M. Ryanas iš Ročesterio universiteto ir dr. Timas Kasseris atliko išsamias 100 suaugusiųjų  apklausas – teiravosi jų apie siekius, pagrindinius gyvenimo principus ir vertybes, ieškojo ryšio su psichologine gerove. Tie tyrimo dalyviai, kurie sutelkė dėmesį į tikslus, kuriems reikia kitų žmonių pritarimo, siekdami šlovės jautė daug didesnę kančią nei tie, kurie koncentravosi į savęs priėmimą, draugystes. Taigi dažnai šlovės siekimas sukelia tam tikrą frustraciją, nepakankamumo jausmą.

— Šlovė, žinomumas gali būti tam tikra priklausomybė. Nuolatos gaunant dėmesio smegenyse išsiskiria dopaminas, kuris skatina atlikti dar daugiau veiksmų, kad tik gautume naują dozę dėmesio. Socialiniai tinklai sukurti remiantis šia koncepcija: žmonės juose mėgaujasi mažesne šlovės versija. Anksčiau šlovė buvo siejama tik su žymiais muzikantais, politikais, sporto žvaigždėmis, aktoriais, tačiau dabar taip nėra – kiekvienas gali naudotis socialiniais tinklais, kad atkreiptų kitų dėmesį ir taptų įžymus. Visgi dažnai žmonės, siekdami šlovės, iš tiesų nesupranta, kokios gali būti jos pasekmės. Žinomumas negarantuoja, kad būsi suprastas, mylimas. Dažnai šlovė sukelia problemų: nuolat neigiamos nuomonės internete, patyčios. Kiekvieną baimę (pavyzdžiui, kad esi kvailas ar negražus) kasdien aktyviai patvirtins nepažįstami žmonės. Gali būti sunku tai priimti ir gyventi matant, kad kažkas kitas sulaukia daugiau dėmesio ir meilės. Žmogus gali imti jaustis mažiau svarbus, nevertas. Būtina suprasti, kad šlovė nepadeda įveikti atsiradusio nepasitikėjimo ar nesaugumo jausmo bei meilės trūkumo.

Užmegzti tikrą ryšį

Megzti ryšius su kitais žmonėmis – viena didžiausių gyvenimo dovanų žmogui. Esame socialinės būtybės, nuo pat gimimo to siekiančios. Gyvename šeimose, dirbame su kolegomis, mezgame romantinius santykius, draugystes. Gebėjimas būti pažeidžiamam, atviram yra kiekvienų santykių pagrindas, be jo užmegzti gilių ryšių neįmanoma. Įžymybės dažniau nusivilia santykiais su kitais žmonėmis, susiduria su patyčiomis, išdavystėmis, neaiškiais kitų asmenų motyvais. Jie bando apsiginti, kad nebūtų dar ir dar kartą įskaudinti, todėl stengiasi mažiau atsiskleisti, būti mažiau pažeidžiami. Įsivaizduokite, kiek daug emocinių resursų reikia „ištestuoti“ kiekvieną žmogų, ateinantį į mūsų gyvenimą. Tai tarsi nuolatinis buvimas sargyboje: turi neatsipalaiduoti, analizuoti, nuolat galvoti.

Taip žymūs žmonės saugosi ne tik nuo skausmo, bet ir nuo meilės, intymumo, draugysčių. Tikros patirtys, tikri žmonės ir yra pažeidžiamumas.

Aureolės efektas

Socialiniai psichologai teigia, jog stebėdami sunkumus patiriančius žymius žmones pradedame jaustis geriau. Žinoma, domimės ne tik negatyviomis žiniomis apie juos, bet ir jų santuokomis, vaikų gimimu, pasimatymais. Ir… dažnai žymių žmonių gyvenimus imame idealizuoti.

Manoma, kad buvimas įžymybės gerbėju turi ir teigiamą pusę – gali prisidėti prie psichinės sveikatos gerinimo, padėti formuoti mūsų identitetą, sukelti jausmą, kad priklausai tam tikrai žmonių grupei. Evoliucijos teorija teigia, kad individai yra linkę imti pavyzdį iš juos dominančių žmonių. Vis dėlto didžiulis susidomėjimas įžymybių gyvenimo naujienomis rodo ir mūsų jaučiamą gyvenimo nuobodulį, o įsitraukimas į idealizuotą ir prabangų jų gyvenimą ne tik padeda pabėgti nuo realybės, bet ir sukelia kartėlį dėl mažiau „tobulo“ savo gyvenimo.

Dar vienas su įžymybėmis siejamas reiškinys vadinamas aureolės efektu. Tai įžymybių sudievinimas, manymas, kad jos negali padaryti nieko blogo. Aureolės efektas psichologijoje apibrėžiamas kaip individo polinkis išaukštinti vieną teigiamą asmenybės savybę, klaidingai vertinant kitas. Mes dažnai net nesuvokdami tikimės, kad įžymybės kažkodėl yra protingesnės, moralesnės ir t. t. Todėl pamatę, kad jie yra tokie pat žmonės kaip ir mes, t. y. klystantys, susierziname, jaučiamės pikti, stebimės.

Ron Loach nuotr.

Archetipų poveikis

Bandyti suprasti, kodėl žmonės idealizuoja įžymybes, galima pasitelkiant Carlo Jungo analitinę teoriją. Jis teikia didelę prasmę mitams ir pasakoms. Pasakos yra gryniausia ir paprasčiausia pasąmoninių kolektyvinių psichinių procesų išraiška. Archetipas – universalus vaizdinys, turintis stiprią emocinę galią. Tai pirminė, pamatinė suvokimo ir elgesio schema, lemianti mūsų sąmonės turinį ir elgesį. Archetipai susiformuoja tuomet, kai tie patys išgyvenimai kartojasi iš kartos į kartą.

Mituose, legendose ar bet kuriame kitame mitologiniame naratyve pamatinius žmogaus psichikos modelius atrandame per kultūrą. Vaikai iš pasakų veikėjų sužino apie jų klaidas, lavina kritinį mąstymą, mokosi modeliuoti savo elgesį, suprasti savo emocijas ir kodėl priimame vienus ar kitus sprendimus. Pasakose dominuoja tam tikri archetipai: piktoji pamotė, ragana, valkata, išmintinga senutė, fėja. Įžymybės atspindi tam tikrus archetipus, pagal kuriuos formuojame savo identitetą, o mes bandome suprasti savo emocijas, vertybes, sprendžiame, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje.

Mirties baimės vedami

Paskutinė teorija, kurią įdomu panagrinėti kalbant apie įžymybes, vadinama teroro, arba siaubo, įveikos teorija (angl. terror management theory). Ji teigia, jog žmonės nori gyventi kuo ilgiau, tačiau žino mirsią ir tai kelia baimę. Šis vidinis konfliktas sukelia teroro jausmą, kuris suvaldomas pasitelkiant pabėgimą ir kultūrinius įsitikinimus, padedančius kovoti su už biologinę tikrovę reikšmingesnėmis ir ilgalaikiškesnėmis prasmės ir vertės formomis. Kitaip tariant, žmonės imasi įvairių priemonių, kad tik numalšintų mirties nerimą: tiki pomirtiniu gyvenimu, vadovaujasi kultūrinėmis vertybėmis, kurios siūlo simbolinį nemirtingumą, susilaukia vaikų. Šitaip jie bando įprasminti savo buvimą po mirties. Žavėtis žymiais žmonėmis – integracinė kultūros dalis. Tai darydami jaučiame, kad esame labai svarbių priežasčių (įsitikinimų) sistemos dalis. Spee Kosloffas ir Jeffas Greenbergas nagrinėjo mirties ir įžymybių garbinimo santykį. Atliekant kai kuriuos tyrimus žmonės, priminus jiems apie mirtį, palankiau vertino įžymybes ir šlovę.

 

#Taikoje – socialinis e. žurnalo „Mieloji“ ir „Nerimo klinikos“ projektas apie emocinę sveikatą – tęsiasi. Laikas, kuriuo gyvename, kelia išbandymų mūsų psichikai, todėl profesionaliai, jautriai pasikalbėti apie tai, kas aktualu, kas neramina, ypač svarbu. Nemažai pokalbių temų su psichologais ir psichoterapeutais gimė iš Jūsų, skaitytojai, grįžtamojo ryšio – ačiū Jums! Tikimės Jūsų atsiliepimų, siūlomų temų ir toliau.

Taika pasaulyje prasideda nuo taikos savyje.

 

Dalintis
  • Tekstas Ieva Molienė