Įpusėjusi rašyti šį tekstą, iš savo gyvenimo aprašymo sąmoningai ištryniau įgūdį skirtingas užduotis atlikti vienu metu. Pasirodo, nebuvo čia kuo girtis. Kad ir kaip žmogus stengtųsi būti, neuromokslininkai beda pirštu ir primena mūsų ribas: tuo pat metu kelių veiksmų atlikti kokybiškai negalime. Nors daugiaveikos (angl. multitasking) įgūdis žmonėms evoliuciškai svarbus, produktyvumui jis, deja, kiša koją.

Darbas darbą veja, aplinkui zuja duonos ir žaidimų išalkę vaikai. Laukia trys virtualūs susitikimai, reikia sumokėti mokesčius, pagaminti pietus. Pabėgioti – taip, nepamiršti pabėgioti. Prisėdi pabaigti ataskaitą. Pyp! Kažkas atsiuntė elektroninį laišką – „tik užmesiu akį“, ir… jau metas susitikti. Diena prabėgo, o tu ir vėl nepabėgiojai. Tokia situacija pažįstama? Pandemija, privertusi dirbti iš namų, tikrai ne vienam sukėlė sunkumų išlikti produktyviam ir atskirti turimus įsipareigojimus.

Apie tai, kaip veikia mūsų smegenys, kai imamės kelių užduočių, kalbėjausi su Harvardo absolvente, Oksfordo universiteto neuromokslų doktorante, Integruotųjų neuromokslų asociacijos Lietuvoje bendrasteigėja Emile Radyte. Asmenine laiko planavimo patirtimi pasidalijo ir viena produktyviausių jaunosios kartos Lietuvos rašytojų Vaiva Rykštaitė bei prabangaus viešbučio ,,Pacai“ vadovė Rūta Pulkauninkaitė-Macikė.

Kompiuteris 1 – Žmogus 0

Pirmą kartą terminas daugiaveika pavartotas 1965 m. IBM kompanijos kompiuterinės sistemos apraše. Jis reiškė galimybę duomenis apdoroti lygiagrečiuoju būdu (angl. parallel processing): du ar daugiau veiksmų atliekami tuo pat metu. Tai, ką mes vadiname žmonių daugiaveika, pasak E. Radytės, yra nuoseklusis vyksmas (angl. sequential processing), kuris vykdomas vieną užduotį nepaprastai greitai keičiant kita. Įsivaizduokime dvi lygiagrečias eilutes – kompiuteriuose jos veiktų abi, o mūsų smegenys dažnai nepastebimai šokinėtų nuo vienos prie kitos.

„Jei bėgu ir klausausi muzikos, tuomet sulig kiekvienu žingsniu mano smegenys nusprendžia, kurį veiksmą prioritetizuoti: ar padėti koją, ar išklausyti dalį dainos. Tai vyksta nepaprastai greitai ir mums to sąmoningai nesuvokiant. Galbūt klausydamas po milisekundę tu iš tiesų girdėjai tik trečdalį dainos, bet kadangi tavo smegenys ją jau žino arba galėjo prikurti – jos ir prikuria tą trūkstamą dalį“, – teigia neuromokslininkė. Anot pašnekovės, mums tiesiog patogu smegenis lyginti su kompiuteriu, nors tai ir ne visada teisinga.

Su E. Radyte kalbėjomės telefonu. Aš uždavinėjau klausimus ir siurbčiojau vandenį, o ji vaikščiojo lauke, gurkšnojo kavą ir atsakinėjo. Juk čia keli veiksmai, daromi tuo pat metu, sakytum? Ne visai. Neuromokslininkė primena, kad mūsų smegenys yra didelis organas, kuris susideda iš daug dalių, atsakingų už skirtingus veiksmus – primityviai sakant, motoriką (tai, ką darai) ir kognityviką (tai, apie ką mąstai).

„Einu ir laikau puodelį – tai yra du motoriniai veiksmai, bet mano šneka, kuri susijusi su mąstymu, vyksta atskirai nuo to, ką darau. Smegenys koordinuoja visus šiuos skirtingus dalykus, tačiau mano dėmesys šokinėja. Vienu metu labiau kreipiu jį į tai, kur padėti koją, kitu metu – į tai, ką sakau. Kadangi šis dėmesio šokinėjimas vyksta greitai, man atrodo, kad visus veiksmus darau vienu metu“, – tikina pašnekovė.

E. Radytė (Augustės Tamulytės nuotr.)

Anot E. Radytės, svarbi ir pasąmonės veikla – daug veiksmų smegenys atlieka pasyviai, tad lyg ir galėtume lygintis su kompiuteriu. Kita vertus, sąmonė gali pasirinkti dėmesį aktyviai kreipti tik į vieną veiksmą. Pašnekovės teigimu, neuromokslininkai dar nėra atsakę į klausimą, ar skirtingos smegenų dalys veikia visiškai nepriklausomai. Jei imamės užduočių, kurios mums itin įprastos ir žinomos, jos veikiausiai vykdomos automatiškai, tačiau jei kalbėdami puodelį laikytume kitaip nei visuomet, galbūt nebegalėtume atlikti abiejų veiksmų. Iki šiol nėra aiški riba, kokio sudėtingumo veiksmus smegenys galėtų atlikti pasąmoningai ir pasyviai.

Devyndarbe būti nenaudinga

„Netflix“ seriale „Pretend It’s a City“ (liet. „Apsimesk, kad tai miestas“) amerikiečių rašytoja Fran Lebowitz sarkastiškai per dantį patraukia niujorkiečius, kurie rašo žinutes vaikščiodami. ,,Milijonai žmonių, bet vienintelis žmogus, kuris stebi, kur eina, esu aš“, – sako ji ir stebisi, kaip Niujorko gatvėse kasdien nežūsta tūkstančiai žmonių. Tiesa, už Atlanto žvalgytis nebūtina – dėmesingumo reikėtų pasimokyti ir mums. Bandydami aprėpti daug skirtingų darbų tuo pat metu, išsiblaškome.

Radytės teigimu, pastebėta, kad atliekant daugiau nei dvi užduotis įsijungia smegenų centrai, dažnai vadinami daugiaveikos slopinimo centrais (angl. multitasking suppression). „Jų tikslas yra įspėti, kad tau evoliuciškai nenaudinga daryti daugiau nei du dalykus. Jei imsiesi daugiau, nesusikaupsi ir nė vieno nepadarysi gerai – tad geriau net nebandyk. Atlikti tyrimai su JAV armijos pilotais: bandyta stimuliuoti jų smegenų centrus, kad šie negalėtų žmogaus įspėti. Mokslininkai pastebėjo, kad pilotai iš tiesų sugebėjo sekti daugiau užduočių, tačiau jų atlikimo kokybė suprastėjo. Tad įtarimas teisingas: jei multitaskini, kokybė tikrai gali kristi“, – pasakoja neuromokslininkė.

Kita vertus, E. Radytė nesutinka, kad daugiaveika yra blogis. Anaiptol – šis gebėjimas mums leidžia funkcionuoti. Jei negalėtum eiti ir kalbėtis, galvoti ir kvėpuoti, būtum nefunkcionalus žmogus. Tačiau vis tiek svarbu žinoti, kad ilgainiui daugiaveika veikiausiai susilpnina mūsų gebėjimą susikaupti. „Jei išmokai smegenis greitai keisti dėmesį, tuomet net tau prisėdus prie užduoties, kuri reikalauja susikaupti, jos ieškos, kur nukreipti dėmesį“, – sako E. Radytė.

Sena gera disciplina

Lietuvoje – vėlus vakaras, o Havajuose – ankstyvas rytas. Šnekuosi su ten gyvenančia Vaiva Rykštaite, lietuvių rašytoja, aštuonių knygų autore ir dviejų dukrų mama. „Kol su jumis kalbuosi, su dukra darau štampukus, nes pažadėjau. Multitaskingas… Norėčiau, kad jo nebūtų, nesu už. Norėčiau vienu metu daryti vieną dalyką, bet aš tuomet nesuspėčiau gyventi“, – juokiasi pašnekovė.

„Esu girdėjusi, kad socialiniai tinklai labai fragmentuoja mūsų būtį. Man, kaip mamai, atrodo priešingai: mano būtis yra fragmentuota, kad ir ką daryčiau. Man tie įrašai telpa į fragmentus, kuriuos turiu.“

Paklausta, kaip sąmoningai valdo savo laiką, V. Rykštaitė nedvejodama atšauna: „Vaikai jį valdo, tikrai.“ Rašytoja sako nežinanti, kur dar šitaip reikalinga daugiaveika kaip auginant vaikus – žmones, kurie negali palaukti, su kuriais sunku derėtis, kurie visko nori čia ir dabar. Kol neturėjo vaikų, vieną užduotį ji tikina darydavusi ilgai, lėtai ir ramiai, tad ir dabar nematanti didelės prasmės painioti darbų, nebent veikla būtų fizinė ir protinė, pavyzdžiui, tvarkydama namus V. Rykštaitė klausosi tinklalaidžių įrašų.

V. Rykštaitė (Natalijos Mastra nuotr.)

„Kartais, kai labai nervinuosi, skaičiuoju, kaip dažnai mane nutraukia dukros. Būna, kad ir kas dešimt sekundžių, jei joms kas šauna į galvą“, – atvirauja rašytoja. Tačiau net ir tokioje fragmentuotoje būtyje, kaip pati šį reiškinį įvardija, V. Rykštaitė vieną po kitos rašo knygas, kuria tekstus žiniasklaidai, mentoriauja jaunam rašytojui. Mano galvoje kirba tik vienas klausimas – kaip?

Atsakymas paprastas – sena gera disciplina. Didžioji rašytojos knygų dalis gimė rašant tik vaikų pietų miego valandomis. „Vaikas užmiega – aš kompiuterį ir tiesiog įeinu į kūrybinę erdvę. Vaikas atsibunda, paspaudžiu Save, išjungiu kompiuterį vidury sakinio, ir viskas, einu pas jį“, – pasakoja V. Rykštaitė. Ji tikina tuomet išmokusi nepykti ant vaiko, kad šis atsibudo, ir susitaikyti su tuo, jog bet kurią akimirką darbas gali būti nutrauktas. Rašytoja sako: „Susitaikius daug lengviau. Pastebiu, kad nusivylimas priklauso nuo lūkesčių.“

„Esu pakankamai disciplinuota. Vienintelis dalykas, į kurį aš įkrentu ilgesniam laikui, yra socialiniai tinklai. Ten – juodoji skylė“, – teigia V. Rykštaitė ir pripažįsta mananti, kad tą patį laiką galėtų panaudoti prasmingiau – žiūrėti gerus filmus ar skaityti knygas. Ji teigia bandžiusi analizuoti, kodėl socialiniuose tinkluose skaito ne kokius nors straipsnius, o atskirus įrašus. „Esu girdėjusi mintį, kad socialiniai tinklai labai fragmentuoja mūsų būtį. Man, kaip mamai, atrodo priešingai: mano būtis yra fragmentuota, kad ir ką daryčiau. Man tie įrašai telpa į fragmentus, kuriuos turiu“, – sako rašytoja.

Su bangomis ir ant bangos

„Kai su banglente gaudai bangą, nebelieka kada galvoti apie pašalinius dalykus. Visas tavo dėmesys sutelktas į tai, kad negautum lenta į galvą“, – sako Rūta Pulkauninkaitė-Macikė, viešbučio „Pacai“ vadovė, dviejų vaikų mama ir vandens sporto entuziastė. Pašnekovė sako, kad turbūt dėl to jai ir patinka banglentės, vandenlentės, jėgos aitvarai – būni čia ir dabar, nėra kada galvoti apie verslo strategiją ar apie tai, ką pagaminti vaikui.

Tačiau derinti iš pažiūros nesuderinamus dalykus R. Pulkauninkaitė-Macikė sugeba puikiai ir pripažįsta esanti „pakankamai gera“ savo laiko planuotoja. „Tai darau tikrai sąmoningai, nes suprantu, kad para turi tiek valandų ir ne daugiau, savaitė – tiek dienų ir ne daugiau. Kad ką nors pasiektum, išmoktum, sužinotum ar atliktum darbą, planavimas labai padeda“, – teigia pašnekovė. Ji neslepia kruopščiai planuojanti ne tik profesinius įsipareigojimus, bet ir buities darbus – kiekvieną savaitę sudaro šeimos meniu.

„Iki pandemijos gyvenimo tempas buvo toks, kad nesuplanavus – tiesiog sudėtinga gyventi. Norų daug: ir darbus gerai padaryti, ir vaikams skirti laiko, ir skaniai pavakarieniauti, ir pakeliauti, ir pasportuoti“, – sako R. Pulkauninkaitė-Macikė. Ji įsitikinusi: jei nesuplanuosi laiko sportuoti, visuomet atsiras priežasčių to nedaryti. Grįžus namo – pirmiausia įlįsti į sportinę aprangą ir tik tuomet vakarienė. Nerašyta taisyklė.

R. Pulkauninkaitė-Macikė (Redos Mickevičiūtės nuotr.)

Viešbučio vadovės pareigose ir užrašytų taisyklių netrūksta. Savo darbus pašnekovė planuoja kalendoriuje ir žymisi spalvomis pagal sritį. Atidarius planuoklį iš karto matyti, kurios srities užduočių laukia daugiausia: klientų aptarnavimo, žmogiškųjų išteklių, finansų… Kalendoriuje R. Pulkauninkaitė-Macikė palieka ir tuščių vietų, skirtų atsakyti į laiškus. Ko nepavyksta – atsako vakare. „Mėgstu, kai prieš nueinant miegoti nelieka neatsakytų laiškų. Gal ši taisyklė ir bloga“, – juokiasi ji.

O kur bangos? R. Pulkauninkaitė-Macikė patikina, kad bangų būna visokių: kartais nebesinori gaminti valgyti, kartais apleidi planavimą, tačiau vėl ateina naujas etapas. Anot jos, būti lanksčiam, prisitaikyti prie aplinkybių ir klausytis savo organizmo daug svarbiau nei aklai sekti tvarkaraštį.

Produktyvumą didina ritualai

Pasak Oksfordo doktorantės E. Radytės, laiką kalendoriuje naudinga suskirstyti blokais, kiekvieną jų skiriant vis kitam darbui. Tai, anot jos, padeda nesiblaškyti. Jei žinai, kad užduočių daug, ir neturi plano, darydamas vieną galvosi, kad turi padaryti ir kitas. Tačiau jei žinai, kad kalendoriuje ir joms numatyta vietos, smegenys nustos jaudintis ir galės susikaupti.

„Rašai straipsnį – sėdi prie stalo, atlieki tyrimus – pereini ant lovos, rašai elektroninius laiškus – nueini į virtuvę. Šitai padėtų smegenims persiorientuoti.“

Be to, neuromokslininkė tvirtina, kad mūsų smegenims padeda bet koks aplinkos kontroliavimas – jis leidžia darbus asocijuoti su tam tikra aplinka. Jei nėra galimybių fiziškai pakeisti vietos, net ir namuose galima susikurti atskiras erdves. „Rašai straipsnį – sėdi prie stalo, atlieki tyrimus – pereini ant lovos, rašai elektroninius laiškus – nueini į virtuvę. Šitai padėtų mūsų smegenims persiorientuoti. Tai ritualas, kuris skatina jas priprasti. Rutina svarbi produktyvumui“, – tikina E. Radytė.