Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Tylus atsitraukimas – atsakas į perdegimo kultūrą

  • Tekstas Augustė Jasiulytė
  • Iliustracijos autorius Annos Nekraševič nuotr.
  • Data 17 Geg 2023
Dalintis

„Mes neatėjome į šią Žemę susimokėti sąskaitų ir numirti“, – išgirdau iš ugdančiosios vadovės Oshos Key viename jos seminare. Ši mintis vis suskamba, primindama neįsitraukti į nesibaigiančio produktyvumo estafetę. Su drauge juokaujame, kad paskaičius „LinkedIn“ atrodo, tarsi atėjome į žemę numirti su užrašais ant antkapių: „Čia ilsisi xx, 40 metų dirbo po 10 val. per dieną korporatyve.“

Terminas tylus atsitraukimas (angl. quiet quitting) pirmąkart pavartotas ir žaibiškai išplito tiktoke 2022 m. Tyliai atsitraukę, užuot išėję iš darbo, žmonės atlieka tik užduočių minimumą – nė kruopelyte daugiau, nei iš jų tikimasi pagal darbo aprašymą. Tai ne naujas konceptas. Visais laikais būdavo darbo ir asmeninio gyvenimo nesuplakančių, moto „išeinu iš darbo ir pamirštu“ besilaikančių žmonių. 2022 m. „Gallup“ apklausos duomenimis, 50 proc. JAV darbuotojų dirba atsitraukę – atlieka užduočių minimumą ir yra psichologiškai neįsitraukę į darbą. Kita dalis – įsitraukę (32 proc.) arba aktyviai atsiriboję (angl. loud quitting; 18 proc.), t. y. atvirai reiškiantys nepasitenkinimą ir dažniausiai ieškantys naujo darbo.

Tylų atsitraukimą kritikuojantys asmenys kaltina atsitraukėlius, daugiausia Z kartos, gimusius nuo 1997 m., atstovus, tinginyste. Tačiau ar nepersidirbimas yra tinginystė? Tylus atsitraukimas turi dvi puses. Viena vertus, žmonės turi teisę nedaryti daugiau, nei nurodyta jų pareigybių reikalavimuose. Kita vertus, kai kas dirba prastai, bet pakankamai gerai, kad jų neišmestų ir galbūt naudoja savo darbo laiką vykdydami asmeninį projektą. Jų planas – gauti algą, bet galiausiai išeiti iš darbo ir užsiimti kita veikla. Yra ir visiškai viskuo, pavyzdžiui, infliacijos nesivejančiais atlyginimais, neįvertinimu darbe, nusivylusių žmonių, todėl jie tiesiog nemato prasmės stengtis.

Josh Hild nuotr.

Tylaus atsitraukimo tendencija buvo paskatinta ir iš dalies kilo kaip atsakas į pandemijos metu išsitrynusias ribas tarp darbo ir laisvalaikio. Tačiau pandemija tik suaktyvino tai, kas ir taip virė masės darbuotojų galvose. 2015 m. paskelbtos studijos duomenimis, stresas, nesaugumas ir toksiška darbo kultūra prisideda prie daugiau nei 120 000 amerikiečių mirčių ir sveikatos priežiūros sistemai atsieina 190 mlrd. dolerių per metus. Praūžus pandemijai, žmonės nebenorėjo taikstytis su perdegimo ir persidirbimo kultūros (angl. hustle culture) diktuojamomis taisyklėmis. Darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros užtikrinimas daugeliui tapo prioritetu. Vis daugiau žmonių nemato prasmės dėl darbo aukoti savo sveikatą, laisvalaikį ir laiką su šeima ir draugais.

Jau girdžiu, kaip nesuskaičiuojami tūkstančiai ugdančiųjų vadovų ir influencerių kužda žadėdami: „Išeik iš nemylimo darbo ir paversk savo hobį verslu.“ Ar duotumėte tokį patarimą, tarkime, vienišai dviejų vaikų mamai, vos suduriančiai galą su galu? Nėra lengva ryžtis mesti darbą, kai neturi santaupų sau, o gal ir vaikams išlaikyti ir nuo perdegimo tavo centrinė nervų sistema yra išsiderinusi. Būdamas tokios būsenos vargu ar per mėnesį užkursi sėkmingą versliuką iš savo hobio, jei išvis tokį dar turi… Ir kas nusprendė, kad siekiamiausias gyvenimo kelias – mėgstama veikla būtinai turi duoti pajamų? Jei man patinka rūpintis vazoninėmis gėlėmis, ar tapsiu vykėle visuomenės akyse būdama tik vazoninių gėlių influencerė ir įsteigusi sėkmingą jų prekybos tinklą? Pagrindinė tylaus atsitraukimo priežastis – netenkinantys atlyginimai. Jei atlyginimas ar darbo sąlygos netenkina, jau girdžiu sakant, kad tai mūsų pačių kaltė, jog nieko nekeičiame. Tačiau kodėl neiškėlus žmogaus kaip vertybės vien už buvimą žmogumi? Ar neturėtų visi turėti teisės į padorų atlyginimą ir sveiką pusiausvyrą tarp darbo ir laisvalaikio užtikrinančias sąlygas, kurios nesudaiktina darbuotojo ir nepaverčia jo sraigteliu dideliame korporatyvo mechanizme?

Ekstremalų darboholizmą propaguojančioje Kinijoje įsižiebė tylaus atsitraukimo atitikmuo – jaunosios kartos atstovų judėjimas „Lying Flat“. Augant nekilnojamojo turto kainoms, jauniems kinams sklaidosi visuomenės primestų lūkesčių apžavai, kad dirbdami 996 (nuo 9 val. ryto iki 21 val. vakaro, 6 dienas per savaitę) susikurs materialinę gerovę. Susiradę mažiau ambicingus darbus, jie uždirba mažiau, bet turi laiko laisvalaikiui ir santykiams su šeima ir draugais.

Josh Hild nuotr.

Ar tylus atsitraukimas lengvai pritaikomas realybėje?

Kai įmonėje dirba pakankamai darbuotojų, o darbo krūvis paskirstytas tolygiai, tylus atsitraukimas, derinamas su ribų brėžimu, gali veikti kaip sveikintina prevencijos priemonė nuo perdegimo. Pavyzdžiui, darbuotojas nesiima papildomų darbų, atsisako dirbti viršvalandžius, nepasiekiamas nedarbo metu. Tačiau įsivaizduokime kiek kitokį scenarijų: komandai metus trūksta darbuotojų. Vieno nario „minimumas“ – nesibaigianti užduočių virtinė, vingiuojanti iš vienos dienos į kitą. Jei kuris nors darbuotojas atliktų pusę jam kasdien užkraunamo darbo, kitiems tektų tempti dar didesnę naštą. Juk dienos gale darbas turi būti kažkieno atliktas. Draugė bandė atsitraukti savo darbovietėje, nes nepakėlė krūvio ir streso. Galiausiai ji ėmė dirbti puse etato tikindama, kad nebeištvertų darbo nuo 8 iki 17 val.

Įvairiose šalyse vis daugėja 4 darbo dienų savaitės eksperimentų, ir visų jų rezultatai pranoksta darbuotojų ir darbdavių lūkesčius (2022 m. pats didžiausias 6 mėnesių eksperimentas atliktas su 3 000 darbuotojų Didžiojoje Britanijoje) – padidėja produktyvumas ir bendras pasitenkinimas darbu, gerokai sumažėja pravaikštų. Prancūzijoje nuo 2000 m. priimta 35 valandų darbo savaitė, o nuo 2017 m. įsigaliojo įstatymas, draudžiantis darbdaviams susisiekti su savo darbuotojais ne darbo valandų metu. Skandinavijos šalys garsėja lanksčiu darbo grafiku, paremtu pasitikėjimu ir pragmatiškumu. Tikėtina, kad augant perdegusių žmonių skaičiui ir jauniausioms kartoms atsiribojant nuo gyvenimas = darbas kultūros, ateityje pamatysime daug struktūrinių pokyčių ir darbo sąvokos permąstymo iš pagrindų.

 

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee

Dalintis
  • Tekstas Augustė Jasiulytė