Pasaulyje sparčiai populiarėja dr. Richardo Schwartzo vidinės šeimos sistemos terapija (angl. Internal Family System). Dažnai užsienio tinklalaidėse girdžiu kalbant apie šį asmenybės dalių integravimo metodą, kuris dar tik skinasi kelią į Lietuvą. Straipsnyje jį vadinsiu trumpiniu IFS, nes šaltinių lietuvių kalba vis dar yra nedaug.

Prieš beveik penkerius metais susirgau depresija (tiesa, tuo metu nesugebėjau pavadinti to, kas su manimi vyksta šiuo terminu) ir susidomėjau savipagalbos knygomis, bandžiau reguliariai užsiimti joga, taikyti Sedonos emocijų paleidimo metodą, įvairias meditacijas, lankiau psichoterapijos užsiėmimus, su šamanu išbandžiau psichodelikus. Nors meditacija padėjo giliau užliūliuoti mano asmenybės ištremtąsias dalis, kai kurios iš jų visgi paruošė dirvą gilesniam darbui su savimi. Po kai kurių praktikų nustojau tapatintis su įsivaizduojama savimi ir ėmiau gaivinti apmarintą kūną, pripažinti stiprias emocijas. Jau metai kaip nustojau blaškytis ir lyg peralkusi ieškoti dar vienos naujos praktikos, padėsiančios sureguliuoti mano gyvenimą. Prieš kelis mėnesius parašiau ilgą padėkos laišką šio metodo kūrėjui R. Schwartzui, nors jis pats teigia, kad yra tik mediumas. Nežinau, ar mano laiškas jį pasiekė, bet esu šiam žmogui dėkinga už savo gyvybę ir svajoju kada nors padėkoti gyvai.

Prieš metus į mano rankas pateko Bessel van der Kolk knyga „Kūnas mena viską“. Jos septynioliktame skyriuje „Kaip sudėlioti šipulius į visumą: vadovavimas sau“ radau paminėtą R. Schwartzo IFS metodą, nuo kurio prasidėjo tikrasis mano gijimas.

Daugialypis protas

Greičiausiai užaugome tikėdami, kad mūsų protas yra nedaloma, vieninga visuma. Taip manė ir R. Schwartzas tol, kol bendraudamas su pacientais pastebėjo, kad šie kartais kalba apie juos užvaldančias dalis. Iš pradžių R. Schwartzas išsigando, nes įtarė disociacinio asmenybės sutrikimo (anksčiau vadinto daugybinės asmenybės sutrikimu) protrūkį, bet vėliau suprato ir pats toks esąs. Taip gimė IFS teorija, teigianti, kad protas yra daugialypis ir kiekvieno iš mūsų asmenybę sudaro dalys (keliolika, o gal ir šimtas), kurios susijungia į vidinę šeimos sistemą.

Savastis

Bendraudamas su pacientais ir klausydamasis jų istorijų apie asmenybės dalis, R. Schwartzas pastebėjo, kad joms atsiskyrus ir tarp jų užsimezgus dialogui, pacientai pasiekia universalią, smalsią, ramią, atjaučiančią būseną, kurios neįvardija kaip dar vienos dalies, o laiko savimi. Jis pavadino šią dalį Savastimi (angl. Self). IFS kūrėjas teigia, kad kiekvienas iš mūsų turime nepažeistą prigimtinę Savastį – smalsią, ramią, atjaučiančią, pasitikinčią ir gebančią užmegzti ryšį su kitomis dalimis, dėmesingai saugoti joms erdvę ir įtikinti, kad jos gali pasitikėti jos vadovavimu vidinei šeimos sistemai. Pajutę Savasties būseną, stiprindami jos buvimą ir vadovavimą kitoms dalims, žmonės ima kalbėti apie juos aplankantį bendrystės su visu pasauliu jausmą.

Eugene Golovesov nuotr.

Vidinės šeimos nariai

Vidinės šeimos nariai yra skirtingos brandos, pasaulėžiūros ir (ar) patyrę skirtingo stiprumo skausmą. Įvykus trauminiam įvykiui, nepatenkinus tokių svarbiausių vaiko poreikių kaip saugumas, meilė, aplinkos priėmimas, vertumas ir pan., kitos asmenybės dalys atsiskiria nuo Savasties ir tampa priešiškos viena kitai. Pavyzdžiui, viena dalis gali siekti ambicingų tikslų, o kita – ją stabdyti ir sakyti, kad nepavyks. Dalys, patyrusios daugiausia skausmo, išdavysčių, nepriėmimo ir baimės iš tėvų, globėjų ar aplinkos, virsta tremtiniais. Jos dažniausiai yra labai jaunos, pažeidžiamos, įšaldytos laike. Prakalbintos dalys gali nenutuokti, kas jūs esate ar kad nebesate vaikas. Kitos dalys ima saugoti vidinę šeimą nuo šių tremtinių ir tampa vadovais arba ugniagesiais. Vidinė šeima, negalėdama susidoroti su sudėtingais jausmais, išgyvenimais, įvykiais, negaudama palaikymo iš artimiausios aplinkos, pasikliaudama vadovaujančiomis dalimis, užrakina tremtinius į vidinius kalėjimus. Tai (dažniausiai vaiko) sistemos apsaugos nuo nepakeliamai stiprių, neįveikiamų išgyvenimų mechanizmas.

Vadovaujančios dalys dažnai imasi savo vaidmenų dar būdamos jaunos. Todėl, pavyzdžiui, vidiniu kritiku tapęs vadovas gali šaukti ant jūsų taip, kaip tai darė tėvai ar mokytojai, o gal pasirinkti kitokią strategiją ir tapti viską dėl kitų aukojančia ir jūsų gerovės nepaisančia dalimi ar sudėtingose situacijose išjungti kūno pojūčius ir sukelti mieguistumą. Vadovai dažnai dirba be poilsio ir išeikvoja didžiulius energijos kiekius bandydami užkirsti kelią trigeriams, galintiems suaktyvinti ištremtąsias dalis. Šios dalys mus išradingiausiais būdais saugo nuo ištremtų dalių patirto skausmo, nes joms jis prilygsta mirčiai.

„Žinau, kad ir kas nutiktų, visą gyvenimą turėsiu įrankius, padėsiančius su meile ir atjauta išsaugoti erdvę bet kuriai savo daliai.“

Vadovams ne visada pavyksta išlaikyti tremtinius įkalintus. Tremtiniai trokšta, kad jų istorijos būtų išgirstos, o poreikiai patenkinti, todėl siunčia žinutes per intensyvias emocijas ir kūno pojūčius. Kai, nepaisant visų vadovų pastangų, ištremtosios dalys suaktyvinamos, pasirodo kita asmenybės dalis – ugniagesiai. Jie bet kokiais būdais, dažnai žalingais mūsų sveikatai, siekia kuo greičiau numalšinti stiprių emocijų gaisrus alkoholiu, tabaku, narkotikais, pjaustymusi, persivalgymu, seksu ir kitais būdais.

IFS terapijos seansuose niekada nesikalbama su ištremtosiomis dalimis tiesiogiai. Iš pradžių paprašoma jas saugančių dalių, vadovų, leidimo. Tik šioms jį suteikus ir atsitraukus, kalbamasi su ištremtąja dalimi. Užmezgus ryšį su skirtingomis dalimis, paaiškėja, kad nė viena nėra bloga ir jų vaidmuo nenusako jų tikrosios esmės. Jos buvo priverstos imtis savo vaidmenų, saugodamos vidinę šeimą nuo didžiulio skausmo, gėdos ar pažeminimo. Pavyzdžiui, pasikalbėjus su vidiniu kritiku, kuris jus menkina ir niekina, paaiškėja, kad jis tik nori apsaugoti savastį nuo didelio nusivylimo ir įskaudinimo. Išlaisvinus asmenybės dalis nuo naštos, jos transformuojasi į žaismingas, kūrybingas, kurios galbūt trokšta užmegzti gilius, prasmingus santykius su aplinkiniais, daugiau žaisti ir būti gamtoje.

Žmogus, kuris nori nušvisti

Mano gijimo procesas įgavo pagreitį klausantis R. Schwartzo knygos „No Bad Parts“ pratimų ir kasdien kalbantis su savo dalimis. Niekada nebūčiau net įsivaizdavusi, kiek daug meilės sau, atjautos, vidinės laisvės, ramybės rasiu integruodama savo ištremtąsias dalis. Tiesa, iš pradžių turėjau gauti šias dalis saugančių vadovų pasitikėjimą. Išsiliejus daug metų užspaustam skausmui ir laisvindama ištremtąsias dalis iš vidinių rūsių ir kalėjimų, ėmiau vis dažniau ir daugiau laiko praleisti Savastyje. Kai pirmus kartus taikydama IFS pasiekiau Savastį, prisiminiau, kaip medituodama trumpam panirdavau į šią ramybės būseną, kurioje, kaip tuo metu sakiau, nurimdavo minčių dūzgimas ir kartais net pavykdavo užčiuopti vienumo su visu pasauliu jausmą.

Valeria Burdyka nuotr.

Rašydama šį tekstą prisiminiau, kaip dar būdama pradinukė pamačiau vyresnę sesę, skaitančią Hermano Hesės „Sidhartą“. Paklausiau, apie ką knyga, ir ji atsakė: „Apie žmogų, kuris nori nušvisti.“ Neprisimenu, kokiais žodžiais sesuo man paaiškino, kas yra nušvitimas, bet vėliau manęs ilgai neapleido noras pasiekti nušvitimą. Suaugusi retsykiais sugrįždavau prie šios temos, esu skaičiusi ne vieno nušvitusio dzenbudisto biografiją ir bandžiusi įminti jo paslaptį. Atradusi IFS, beveik suvokiau, kas man yra nušvitimas – ramybės, atjautos sau ir pasauliui, vienovės su viskuo būsena ir yra tai, ko aš, versdamasi per galvą, ieškojau per praktikas. Būtent ji mane ir sužavėjo, miglotai sušmėžavusi vaikystėje.

„Pajutę Savasties būseną, stiprindami jos buvimą ir vadovavimą kitoms dalims, žmonės ima kalbėti apie juos aplankantį bendrystės su visu pasauliu jausmą.“

Dėl IFS mano vidinės dalys kasdien vis labiau pasitiki Savastimi. Žinau, kad ir kas nutiktų, visą gyvenimą turėsiu įrankius, padėsiančius su meile ir atjauta išsaugoti erdvę bet kuriai savo daliai. Mažiau noriu save lyginti su aplinka ir užsitarnauti jos palankumą ar pripažinimą. Taip pat ėmiau labiau rūpintis savo kūnu, pagaliau leidžiu jam pailsėti. Jaučiuosi taip, lyg iš naujo mokyčiausi gyventi ir bendrauti su vyru ir dukra. Tai ne tik suteikia daugiau laimės ir ramybės vis dar karštligiškoje kasdienybėje, bet ir yra be galo įdomus viso gyvenimo eksperimentas.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee