Rite, nesijaudink, kad nesi graži. (…) Tu protinga. Prisiekiu Dievu, geriau turėti gerą protą nei gerą sėdynę. – rašoma autobiografinėje nepralenkiamosios amerikiečių rašytojos, poetės Mayos Angelou knygoje. Tegul kontekstai ir laikai visiškai kiti, bet kaip velnioniškai universaliai skamba! Aišku, galiu klykčioti dėl geros minties, bet tuoj pat įkliūti į sudėtingos ir jautrios – fizinio grožio – temos žabangas. Be to, gyvenimo realybė kumšteli į šoną: ei, brangute, vizijos vizijomis, knyginė išmintis išmintimi, o grožio klinikų specialistai, sporto ir mitybos guru pluša iš peties, nes norinčiųjų padailinti išvaizdą – marios. Pasitobulinimai – nieko blogo, tam tikrais atvejais net sveikintina, bet… kartkartėmis jie virsta karštligišku bėgimu paskui nudundantį gyvenimo metų ar grožio tendencijų traukinį.

Nelūžtančios grožio priemonių lentynos. Norisi pradėti nuo mažytės savirefleksijos, savo santykio su išvaizdos puoselėjimu. Pamenu vieną iš ankstyvųjų apsilankymų pas kosmetologę. Specialistė po vizito man, tada dar nesulaukusiai trisdešimties, tarstelėjo: „Neabejoju, kad savo naudojamų priemonių krepšelyje turite x, y, z priemones.“ Mintyse sau nusišypsojau: emm… ne, neturiu nei x, nei y, nei z. Rūpinuosi savo oda, bet lentynose tikrai nesipuikuoja devyni kremai, penkios veido kaukės, dešimt serumų ir tonikų. Neneigsiu, pas kosmetologę lankausi reguliariai, o ilgainiui ir priemonių spektras padidėjo, bet visur su savimi pirmiausia nešiojuosi sveiką protą. Gana yra gana, arba: ar man tikrai dar reikia to serumo ir tos kaukytės (žinokit, jūsų odytė bus tobula)? Ačiū, gal tiek to. Aišku, kam nepasitaiko retkarčiais sugriešyti.

Tam tikro lygio atrodymas man svarbus, estetikos norisi. Visgi kai kuriose situacijose sąžiningai savęs klausiu: ar aš bandysiu pãskui kažką bėgti, kažkam įtikti, kažko vaikytis? Galbūt atsivėrė kokia nors vidinė ertmė, kurią noriu užkimšti trumpo veikimo dalykais? Ar tai yra man pačiai reikšminga geros savijautos, sveikatos, gyvenimo kokybės dedamoji?

Grožio standartų labirintai. Tuose labirintuose paklysti lengva. Ypač jei atsparumas psichologiniams triukams mažokas, savivertė šiaip sau arba tiesiog trūksta kritinio žvilgsnio į dalykus. Apskritai, atbukus nuo informacinio triukšmo, galbūt darosi sunkiau pamatyti, kad po įvairiais gudriai susuktais kvietimais į „svajonių kūno“ treniruotes, jauninančias veido ir dekoltė srities procedūras (pirmam kartui – dešimties procentų nuolaida…) gali slypėti ir kita žinutė: turime bet kokia kaina išlikti jauni, dėti maksimalias pastangas grožiui išlaikyti, vytis beprotišku greičiu besivystančią grožio priemonių, procedūrų industriją. Juk tiek galimybių! Pagalvok, ką dedi į burną, ką tepi ant plaukų, dantų, nagų! Juk kalbama apie savęs priežiūrą ir gerą savijautą! Aha, gal pirma geriau įkvėpti oro.

Įkvėpti oro kartais gali būti nelengva: „eksterjero“ standartai, taikomi moteriai, mūsų šalyje pamažu kinta, bet vis dar išlieka aukšti. Tai rodo ne tik mokslininkų įžvalgos (pavyzdžiui, 2022-ųjų pavasarį Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorės Janinos Tutkuvienės komentuoti vietiniai ir pasauliniai grožio standartų tyrimai), bet ir įvairiausi gyvenimiški pavyzdžiai.

Lietuva vadinama gražių moterų šalimi, bet ne viena moteris su savimi nešiojasi ir savivertės problemų bagažą, skatinantį nepaliaujamus bandymus tobulinti išvaizdą, o ir pasitenkinimo po procedūrų, žiūrėk, vis nėra. Vienas kamuoja skaudūs vaikystės ar paauglystės patyrimai. Kitas nuodija netinkami gyvenimo partneriai. Trečioms grožio procedūros ir intensyvus išvaizdos tobulinimas galbūt yra ir statuso elementas arba būdas tapatintis su kokia nors visuomenės grupe, savo įvaizdžiu signalizuoti priklausymą tam tikrai terpei. Dar kitoms moterims aktyviai gražintis svarbu, nes tai susiję su sėkme, prestižu, lengviau atsiveriančiomis gyvenimo galimybių durimis, o gal paprasčiausiai tinkama savęs priežiūra. Ne viskas – vien neigiamybės ir kraštutinumai, žinoma. Visgi galbūt grožio standartams šauti į aukštumas padedame mes ir pačios?

Anna Shvets nuotr.

Atmintyje sušmėžuoja gana radikalus, viešas didelio reiklumo sau pavyzdys, kuris neišvengiamai turi įtakos formuojant tam tikrų visuomenės grupių nuomonę. Viena žinoma moteris ne per seniausiai paatviravo, kiek apytikriai lėšų kas mėnesį skiria savo išvaizdos puoselėjimui, detaliai vardijo, kokias procedūras atlieka. Laidos eteryje nuskambėjo solidi suma, siekianti ne vieną tūkstantį eurų. Išgirdusi, kiek visokių procedūrų ar užsiėmimų turi sutilpti viename to žmogaus gyvenimo mėnesyje, tąkart ėmiau skaičiuoti ir laiką: didžiulis valandų skaičius ir maksimali koncentracija į vieną tikslą – išvaizdą. Na gerai – ir savijautą. Kaip bebūtų, nuskambėjo varginamai, vietomis ir beprasmiškai. Ar lieka laiko tiesiog gyventi? Tai irgi tik mano požiūris, kurio neketinu niekam brukti. Neabejoju, yra moterų, manančių, kad visa tai – tam tikras etalonas, sektinas pavyzdys ar svajonė.

Štai artimesnis pavyzdys. Pažįstama dvidešimt kelerių metų moteris, atlikusi jau ne vieną procedūrą ir pasitobulinimą chirurginiu būdu, pusiau juokais, pusiau rimtai garsiai piktinasi: „Viskas būtų neblogai, bet jau tas mano pagurklis – nebegaliu… Reikės tvarkyti.“ Žiūriu vienaip, paskui kitaip, bet matau tik mikroskopinę odos klostę, kuri natūraliai atsiranda daugeliui: juokiantis, keičiantis mimikoms. Turbūt ne viena iš mūsų pasipykstame su atvaizdu veidrodyje, kiekviena turime savo nuomonę, kas gražu, kas ne, galime su savo kūnu daryti, ką norime, bet kartais skauda girdint, kiek daug saviplakos ar priekaištų sau randasi. „Aš jam turbūt per prasta, o dar ir sustorėjau“, „ai, aš kaip iš pelkės išlindus“, „amžinai nemoku apsirengti“, „tos raukšlės aplink akis mane nužudys“ – esu girdėjusi tokius karčios saviplakos pavyzdžius. Kartais gana akivaizdu, kad pasiekta tokia savigraužos riba, kai padėti galėtų nebe grožio, o psichikos sveikatos specialistas. Tik esu įsitikinusi, kad save ėdantis suaugęs žmogus tai turi suprasti pats, nebent yra iškilusi reali grėsmė sveikatai ar gyvybei.

Pretty privilege ir šešėlinė grožio pusė. Tiktoko, instagramo bei kitose platformose jau kurį laiką plaukioja terminas (grotažymė) pretty privilege. Apibrėžime nurodoma, kad taip apibūdinamas asmuo, kuris turi daugiau įvairių gyvenimiškų galimybių ir tampa sėkmingesnis dėl to, kad yra patrauklus. Įdomu pasižvalgyti ir čia.

Neseniai modelis ir verslininkė Emily Adonna įplieskė nemenkas diskusijas, prabilusi apie kitą minėto reiškinio pusę, su kuria jai teko susidurti. Moteris papasakojo, kaip daili išvaizda neigiamai paveikė beveik visas jos gyvenimo sritis. Ji sakė girdėjusi komentarų, kad esanti per graži ir per jauna, kad jai atsirastų vietos verslo pasaulyje. Emily teigia, kad jos dažnai klausia, kodėl vietoj savo dabartinių veiklų ir siekių nenorinti būti tik įtakotoja, į ją nežiūrima rimtai. Ji nepaneigė reiškinio pretty privilege teikiamų privalumų, bet atkreipė dėmesį ir į jo neigiamybes. Emily teigia daugybę kartų patyrusi priekabiavimą. Be to, dažnai viešumoje neatsiklausę ją bando liesti svetimi žmonės. Moteris jaučiasi objektyvizuojama, sulaukia trikdančių komentarų. Savo pasisakymuose ji pabrėžė ir lyčių nelygybės aspektą.

Komentatoriai ir sekėjai po Emily pasisakymo pasidalijo į dvi stovyklas. Kai kurie iš jų po modelio ir verslininkės įrašu teigė, kad priekabiavimas nėra susijęs su reiškiniu pretty privilege, jį patiria ir moterys ar merginos, pagal įsitvirtinusius visuotinius standartus nelaikomos gražiomis. Kiti sutiko su Emily pastebėjimais ir pasidalijo savo patirtimi, susijusia su išvirkščiąja pretty privilege puse.

Grožio ekonomika. Kalbant apie grožio tematiką, norisi trumpai dirstelėti į mokslo lauką. Amerikiečių ekonomistas, Teksaso universiteto dėstytojas Danielis S. Hamermeshas laikomas grožio ekonomikos tyrimų krikštatėviu. Būtent jis jau senokai tyrinėja reiškinį, vadinamą pulchronomics, arba grožio ekonomiką. Dar 2011-aisiais išleistoje savo knygoje „Grožis (apsi)moka: kodėl patrauklūs žmonės yra sėkmingesni“ (angl. Beauty Pays: Why Attractive People Are More Successful) D. S. Hamermeshas kalbėjo apie tai, kad grožis lemia geresnius darbus ar pareigas, geresnį atlygį ir, pavyzdžiui, galimybę susirasti fiziškai dailesnį, aukštesnį išsilavinimą turintį gyvenimo partnerį. Autorius nagrinėjo temą ir kitokiais įdomiais aspektais, pavyzdžiui, kėlė klausimą, ar valdžios institucijos specializuotomis programomis turėtų padėti „nedailiesiems“ visuomenės atstovams (angl. aid the ugly). Tai bene viena iš pirmųjų mokslinių knygų, kurioje išties rimtai analizuojami fizinio grožio privalumai įvairiose gyvenimo sferose. Visa tai verčia dar kartą susimąstyti, kaip sėkmingo, laimingo gyvenimo pažado korta žaidžia grožio industrija.

Grožio samprata ir medijų erdvė: ar žinome, ko norime? 2020-aisiais išleistoje knygoje „Daugiau nei kūnas: tavo kūnas yra instrumentas, ne ornamentas“ (angl. More Than A Body: Your Body Is an Instrument Not an Ornament) amerikietės dvynės Lexie ir Lindsay Kite – abi mokslų daktarės – nagrinėja kūno sampratą. Jos skatina moteris atpažinti plačiai viešumoje paplitusius kenksmingus įvaizdžius ir įsitikinimus apie kūną, savo potencialą ir vertę, persvarstyti grožio sąvoką. Seserys yra įsteigusios ne pelno organizaciją „Beauty Redefined“. Jų mokslinės įžvalgos aktyviai cituojamos kitų mokslininkų, autorių darbuose, jos kviečiamos pasisakyti įvairiuose renginiuose. Seserys sako, kad daugybės moterų atsakymai į klausimą, kaip jos jaučiasi savo kūne, glumina. Atsakoma taip, tarsi jų būtų klausiama apie trūkumus, kuriuos, baisu, kažkas gali pamatyti. Tai, anot mokslininkių, yra plataus masto smegenų plovimo padarinys: matome moterį pirmiausia kaip kūną, o tik tada – kaip žmogų.

Cottonbro Studio nuotr.

Regis, socialiniuose tinkluose, žiniasklaidos priemonėse gerai matomas body positivity judėjimas, tikslingai demonstruojami fiziniai netobulumai, kritikuojamas nesaikingas filtrų naudojimas. Vis dėlto kartkartėmis su atlaidžia šypsena stebiu ir kitą reiškinį. Medijose vis randasi emocingų šūkčiojimų: mes norime daugiau autentiškumo, užkniso tie saldūs, netikri gyvenimai ir vaizdai, duokite mums nenugludintus moterų atvaizdus su visomis raukšlėmis, duokite tikras istorijas, tikrą gyvenimą! Vos tik gavus tų tikroviškų atvaizdų, nenudailinto gyvenimo dozę, apsisukama ir sprunkama atgal į blizgesį ir glamūrą, nes ten nereikia daug galvoti, galima toliau plaukti smagiai ir lengvai… iki kito pašūkčiojimo, kaip viskas netikra. Supranti viena: žmogus – sudėtingas tvarinys, kurio žodžiai ir viešai deklaruojamas požiūris gali neatspindėti tikrovės, kisti, turėti begales atspalvių ar fazių. Be to, panašu, kad dažnokai norisi drąsaus atvirumo ir autentikos lūkestį nukreipti į kitus, o patiems patogiai likti stebėtojais: nusibodo, nepatiko to reikalauto tikrumo forma – „perjungiau kanalą“.

Pasirinkimo laisvė. Jei moteris nori atrodyti taip, lyg būtų ką tik išlipusi iš vėjo sūkurio atrakciono, jei ji jaučiasi saugiau taip eidama per pasaulį – tebūnie. Taip yra sakiusi amerikiečių rašytoja Elizabeth Gilbert. Ji nori pabrėžti, kad moters pasaulis ir taip pilnas įtampos, tad neturėtume teisti kitų už asmeninius pasirinkimus, esame laisvos rinktis, kaip atrodyti, kokius patobulinimus atlikti ar neatlikti. Negaliu nepaminėti ir šarmingosios, talentingosios JAV kantri muzikos legendos, dainų autorės, filantropės Dolly Parton. Moteris drąsiai ir su humoru kalba apie daugybę jai atliktų operacijų ir kitų pagražinimų. Ji sako: „Tiesa, kad atrodau dirbtinė, bet tikiu, jog tebesu visiškai tikra.“ Dolly yra sakiusi ir tai, kad „dėl visa ko“ miega su visu makiažu, nes, pavyzdžiui, nežinia, kada viešbutyje, kuriame nakvoja, gali kilti gaisras ir teks bėgti. Moteris taip pat juokavo: jei kas nors nukarę, velkasi ar styro ne vietoje, ji pasirūpina, kad tai būtų įsiurbta, sukimšta ar išpešta. Ir nors Dolly nėra sektinas pavyzdys ar ta, su kuria lengva tapatintis (visgi ji – pasaulinio lygio žvaigždė, scenoje praleidusi jau kelis dešimtmečius), laisvės, liberalumo ir humoro dermės iš jos galima pasimokyti.

Aš esu už humorą, laisvę rinktis, bet ir už vidinio atsparumo ugdymą. Už savosios grožio, o labiau turbūt pilnatvės formulės paieškas: be kančios, beprotiškų investicijų ir desperatiško bėgimo paskui nudundančius gyvenimo metų ir karščiausių tendencijų traukinius. Tas suvokimas kiekvienai iš mūsų – savitas ir dažnai vingiuotas kelias. Neabejoju, kad pati dar daug ką mokysiuosi suprasti, priimti. Laimė, jei savo keliuose ilgam neapsinuodijame žeidžiančiais žodžiais, kreivais įsitikinimais, dirbtinėmis įtampomis, randame savo tiesą.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee