Dažna meilės istorija prasideda nuo susidūrimo. Lyg atsitiktinai jie vienas kitą sutinka gatvėje, prekybos centre, viešajame transporte… Dar geriau, jei kyla dramatiškas konfliktas. Jie tokie skirtingi: jis – stiprus ir ambicingas, o ji – jautri ir tyra. Vienas kito nekenčia ir beprotiškai geidžia. Dūžta lėkštės, krenta daiktai. Jei galėtų rinktis, būtų niekada nesusitikę, bet likimo siūlams susipynus tarpusavio aistra tampa ašimi, kuri suka gyvenimą tolyn…

Ką tai primena? Giliai viduje įrašytą meilės idealą ar pornografinės novelės siužetą? Tokios yra Jane Austen, Emily Bronte knygos, taip prasideda ir svajonių serijos romanai, parduodami „Maximos“ lentynų apačioje. Deja, taip dažnai vaizduotėje klojasi ir romantinio ryšio, santykių vaizdiniai. Vargu, ar kas paauglystėje svajojo sutikti darbštų, jautrų, kantrų, geraširdį vyrą. Norisi riterio, kuris demonstruotų savo stiprybę. Gal net tokio, kuris turėtų sunkų charakterį ir dėl meilės sutiktų keistis.

Toksiškų santykių dinamika neleidžia atsirasti nuoboduliui, be to, visada yra apie ką skųstis draugėms prie puodelio kavos. Žinoma, ironizuoju. Iš tiesų, tik per skaudžias patirties pamokas ateina suvokimas, kad nesibaigiantys konfliktai, dūžtančios lėkštės, nuolatinis laviravimas tarp gresiančių skyrybų ir aistros liepsnų iš tiesų nėra gerų santykių pamatas. Tik kažkodėl renkantis partnerį vėl žengiama ant to paties grėblio. Ėmiau savęs klausti, kokios klaidos lemia, kad pasirenkame ne partnerį, o despotą, konkurentą, fuckboy?

Pirmoji klaida

Perkračiusi stereotipų stalčius, supratau, kad mylimąjį tikėjausi sutikti atsitiktinai. Aš net juokdavausi, kad turint omenyje mano sėkmę, kai sutiksiu jį, būsiu pavargusi, nesusišukavusi ir dar koks paukštis švilptels baltą klecką ant palto. Būtent tada mane pamatys gyvenimo meilė. Jam nerūpės, kad esu išsekusi, o vos žvilgsniams susidūrus įsiliepsnos chemija…

Toks įsivaizdavimas susijęs tik su viena problema – taip nutinka pasakose, o ne gyvenime. Santykių psichologai nurodo, kad tikimybė užmegzti sėkmingus ilgalaikius santykius daug didesnė ieškant sau artimo žmogaus tikslingai – kad ir pažinčių programėlėje, o ne užmezgus pokalbį bare su nepažįstamuoju. Būtina atsikratyti iliuzijos apie romantišką susitikimą. Juk dalykai, kuriuos norime rasti, turi būti ieškomi.

Antroji klaida

Nors nesibaigiantys atsitiktinumai, impulsyvumas, kelionė ieškojimų ir paklydimų keliu turi savito žavesio, ilgalaikiuose santykiuose norisi sąmoningumo ir užtikrintumo. Nėra jokio magiško recepto, kaip tik prieš tai gerai apgalvoti, kokie esame ir ko norime.  Lengva dangstytis paslapties šydu, argumentuojant tuo, jog visi santykiai yra per daug dinamiški, kad būtų galima įvardinti, ko iš jų norima. Sako, kad žaidžiame savo psichologija neišsikeldami tikslų – tada negalime ir pralaimėti. Pamirštame sau priminti, kad taip pasiekti pergalės taip pat neįmanoma.

Tad prieš mezgant ryšį su kitu, svarbu atlikti namų darbus ir atsakyti į klausimus: ko noriu? Ką galiu duoti? Kaip tikiuosi elgtis ir kaip viliuosi matyti partnerį? Tada pirmaisiais bendravimo mėnesiais reikėtų kad ir paviršiumi, bet vis tiek peržvelgti kitus svarbiausius punktus. Santuoka. Vaikai. Karjera. Linksmybės. Savęs pažinimas. Noras nebūti vienam. Tai tik keli kertiniai dalykai, apie kuriuos būtina mąstyti ir kalbėti.

Peržvelgus savuosius atsakymus ir juos sugretinus su simpatijos, svarbu atsikratyti iliuzijos, kad kitas magiškai pasikeis. Jei drastiškai skiriasi svarbiausieji dalykai, nieko blogo ieškoti kito žmogaus. Jūs tiesiog norite kitų dalykų. Nebus taip, kad visą troškęs vaikų ir saugaus, ramaus gyvenimo, nuspręs, kad nori bohemiškos laisvės. Lygiai taip tas, kuris nori gyventi tik sau, neužsinorės kurti didelės šeimos, aukotis dėl artimųjų. Ir viskas su tuo gerai. Tiesiog jums nepakeliui.

Trečioji klaida

Anksčiau svajodama apie partnerį bijojau, kad jei būsiu su jautriu vyru, turėsiu ne tik rūpintis savimi, bet ir juo. Buvau susigalvojusi tokį komišką vaizdinį: per balas ne aš esu nešama, o būtent jį keliu ant savo pečių ir velku pirmyn. O ir sekdavosi man – kas kartą sutikusi geraširdį vyrą skaudžiai nusivildavau pamačiusi jį virpantį kaip epušės lapą.  Buvau tikra, kad turiu atsižvelgti į savo patirtis – jos sunkios, mane smarkiai žeidusios – tad negaliu lengvabūdiškai pasirinkti žmogaus, kuriam viso to bus per daug. Į santykius ėjau ne tik aš, bet ir tai, ką išmokau iš savo tėvų, draugų, buvusių santykių, sudužusių vilčių.

Tuo pat metu nenorėjau, kad prie manęs būtų kietas bičas, kuris su niekuo nesiskaito, yra nuolat suirzęs, kažkuo besiskundžiantis. Dar iš mokyklos laikų prisiminiau, kad daugeliui tokių žmonių rūpi tik socialinio statuso atributai – kieta mašina, žymių dizainerių drabužių kopijos ir nesibaigiantis vyriškos jėgos demonstravimas. Jėga, be jokio žmogiškumo. Prisibelsti iki jo sielos prilygtų įkopti į Everestą.

Tad klydau neduodama šanso jautriam, pažeidžiamam žmogui įrodyti, kad jis nėra silpnas. Žvelgdama į potencialų partnerį buvau išbarsčiusi visą išmintį apie žmogaus prigimtį, stiprybę, todėl visa tai turėjau susirinkti iš naujo, būtent per ryšį su kitu.

Išsivadavimas

Jau užsiminiau, kad pradėjusi kurti dabartinius santykius jaučiausi kaip iš morčiaus grįžęs sudraskytas katinas – viena akim primerkta, žaizdota kupra. Naivumas ir romantika, kuriuos puoselėjau nuo paauglystės, buvo prigesę. Atrodė, kvaila elgtis meiliai. Daug tikriau atrodė akiplėšiškas pasimatymas ir ironija kas kartą, kai tik vyras bando būti švelnus. Bet kaip aš klydau… Pritariu Rene Brown mintims apie pažeidžiamumą – reikia drąsos tai padaryti, tačiau išdrįsdama būti savimi (ne tik stipria ir aktyvia, bet ir jautria, įskaudinta), gavau neaprėpiamas dovanas. Tai man padėjo atrasti savyje ugnį, nes dėjau pastangas keistis, nelipinti etikečių.

Šiandien gerų santykių pradžią apibūdinčiau kaip upės tekėjimą – žodžiai, prisiminimai, jausmai laisvai plaukia, susilieja. Aš pradedu sakinį, jis pabaigia. Aš pajuokauju, o jis žino, kokiame filme taip veikėjai sakė. Pažvelgiu jam į akis ir matau jose tai, ką pati daugybę sykių bandžiau nuo aplinkinių paslėpti. Dabar draugė juokaudama primena, kaip jai pasakojau apie tą pirmąjį pasimatymą. Sakiau – jis tobulas. Ir ne veltui – minėti pavyzdžiai gal ir kvailoki, bet jie buvo labai gera pradžia pokalbiui apie tai, kas svarbu man, kas rūpi jam. Radusi sielų panašumą įvairiuose lygmenyse galėjau žengti į visapusiškai auginančius santykius.

Ilgai ėjusi klaidų keliu darau išvadą: santykiai – ne atsitiktinumas, o  pastanga nesipykti be reikalo, nemeluoti, nepalikti nemalonių dalykų migloje. Kasdien mokausi diskutuoti, sveikai ginčytis ir siekti to, ko noriu, nepamiršdama pažvelgti į mylimąjį. Atrandu, ką turiu keisti savy, kaip keičiasi kuriamas ryšys, kur abu einame. Tad konfrontacija, kurios iš anksčiau taip vengiau, dabar man padeda pasiekti aiškumą. Pastangos užglostyti nemalonius jausmus nebėra reikalingos, nes šalia manęs žmogus, kuriam rūpi ne tik malonūs jausmai, bet ir mano gilumoje siaučiantys uraganai.

Žinoma, santykiai nėra tobuli. Jie yra gyvas organizmas. Numestos kojinės ir neišplautas puodelis ir toliau erzina. Dvejodama, sakyti ar patylėti, radau Jordan Peterson patarimą. Verta taikyti trijų kartų taisyklę. Jei tiek sykių nutikęs dalykas kelia pavydą, pyktį, nerimą, tai apie tai verta pasikalbėti. Svarbu neapsimesti, kad kažko nepastebiu ir nesidengti netikro tolerantiškumo skraiste.

Ir svarbiausia – vis primenu sau, kad esame vienoje komandoje. Nėra gerai aukotis dėl kito – reikia atrasti būdą, kaip pasiekti geriausio abiems. Svarbu derėtis dėl savo gerovės, bet ir nebūti auka ar tironu. Dabar vis geriau pastebiu, ko noriu, nebijau to įžodinti, nepanardinu partnerio spėlionių tankmėje.