„Antrosios gyvenimo pusės kokybę lemia gebėjimas neįsitempti, priimti tai, kas yra“, – sako saviugdos konsultantė Laura Montvilaitė, neseniai sukūrusi paskyrą „The Art Of Growing Old“, kurioje ieško autentiško santykio su amžėjimu ir dalijasi savo įžvalgomis.

Su Laura šnekučiavomės jos estetiškoje studijoje „The Case of Me“, dailiajame istoriniame sostinės Montvilų kvartale (taip ir nepaklausiau, ar jį pasirinko pagal savo pavardę). Kalbėjomės, kodėl ji visuomenėje, kuri taip geidžia būti amžinai jauna, nori būti antitrende ir senti natūraliai?

Laura, kaip atsirado „The Art of Growing Old“ paskyra instagrame ir amžėjimo tema Tavo gyvenime?

Aš pati ieškau atsakymo, kaip noriu būti, kaip noriu senti. O mintis sukurti šią paskyrą kilo po vieno išties įdomaus ritualo praėjusių ir šių metų sandūroje. Naujuosius šiemet ketinau sutikti viena, tad pagalvojau, kad reikia pagal vieną metodiką atlikti resetą (liet. perkrovimą). Jis yra itin veiksmingas, kai jautiesi įstrigęs, užsiknisęs, tau tarsi reikia iš naujo užsivesti. Pirmiausia turi užsirašyti, ko sieki, atsižvelgdamas į būseną, kuri atrodo problemiška. Šio reseto dalis – parai išjungti visas komunikacijos priemones. Rekomenduojama pažiūrėti, pasiklausyti ar paskaityti emociškai įkraunantį, tačiau jau matytą ar girdėtą turinį. Taigi pasiklausiau Ludovico Einaudi koncerto, pažiūrėjau savo mėgstamą filmą „La Grande Bellezza“ (liet. „Didis grožis“), kurį jau ne pirmąkart žiūriu per Naujuosius. Na, ir sausio 1 d. pasiūliau draugei pasivaikščioti pažintiniu taku. Ji mane nufotografavo, vėliau atsiuntė nuotraukas – tarsi tik tuomet pamačiau, kokie žili mano plaukai, kokia aš jau sena! (Juokiasi) Draugei juokais pasakiau, kad esu „the art of growing old“ pavyzdys, ir tą akimirką dingtelėjo mintis, kad ši tema įdomi. Trendas yra kuo ilgiau išlikti jaunai, o aš išties jaučiuosi esanti antitrendo dalimi. Esu daug skaičiusi, girdėjusi šia tema ir tuo momentu supratau, kad noriu apie tai kalbėti ir patyrinėti.

Živilės Butvilaitės nuotr.

Negaliu sakyti, kad jaučiuosi sena, tačiau ir jauna nesijaučiu. Suvokiu, kad mano gyvenimo pikas jau praėjo (o galbūt praeina dabar), kad daugiau nei fizine, nei jokia kita forma kilimo nebeišgyvensiu. Kita vertus, mes visi bręstame, augame, tad ir pavadinimo norėjau ne „getting old“, bet „growing old“.

Kaip Tu nusprendei būti, kaip sakai, antitrende?

Man tiesiog kilo noras senti kuo natūraliau, su minimaliomis korekcijomis, o ne taip, kaip statistiškai yra įprasta. Kol kas negaliu paaiškinti, kodėl būtent tokia patirtis man įdomi. Galbūt mūsų karta paskutinė, galinti senti tradiciškai?

Yra žmonių, kurie nenori senti, bet senėjimą stabdo natūraliais būdais, laikydamiesi griežtos disciplinos. Prisimenu vieno vyro, kuriuo rūpinosi visa mokslininkų komanda ir kurio kūno sistemos dabar veikia kaip jauno žmogaus, pavyzdį. Suprantama, tai kainuoja daugybę pinigų ir laiko. Kur nukreipti šiuos išteklius – asmeninis pasirinkimas, taigi nenuostabu, kad dalis žmonių tobulina savo kūną. Tik kiek šis pasirinkimas yra sąmoningas?

Svarstau, kad man galbūt ir būtų smalsu su savimi eksperimentuoti, bet priešinuosi komerciškumui, poreikio ir naujųjų normų konstravimui socialinės inžinerijos ir verslo propagandos priemonėmis.

Analizuodama transhumanizmo idėją, prisimenu istoriko Yuvalio Noah Harario mintį, kad ilgainiui žmonės skils į dvi postrases: tuos, kurie turi pinigų ir gali radikaliai (net genetiškai) patobulinti fiziologiją – išvaizdą ir sveikatą, ir tuos, kurie jų neturi pakankamai ir sustabdyti senėjimo negali. Mano supratimu, vienintelė vystymosi alternatyva tokiems žmonėms – susitelkti į dvasinį gyvenimą ir lavinti šiandien vis dar paranormaliais laikomus gebėjimus.

Kaip manai, kodėl mums apskritai įdomu, svarbu žinoti žmogaus amžių? Tarsi jis būtų mūsų tapatybės dalis. O gal yra?

Žmonėms nepatinka neapibrėžtumas, taigi jie nori turėti „liniuotę“, atskaitos tašką, vertinti, ar atrodai, kalbi pagal savo amžių. Pavyzdžiui, man tam tikrame pažinties su žmogumi etape būna smalsu paklausti, kiek jam metų (pasitikrinu, ar mes esame tos pačios kartos), bet užtai ne itin įdomu, kuo jis (ji) dirba ar ką baigęs (-usi) – svarbiau, kuo domisi, kaip gyvena.

Jurgos Mižutavičiūtės nuotr.

Ilgą laiką žmonės mane laikė gerokai jaunesne, tad dažnai norėdavau patikslinti, kad esu vyresnė. Pavyzdžiui, būdama 35–36 metų pradėjau šokti lindihopą ir dauguma aplinkinių buvo bent dešimtmečiu jaunesni. Dešimt metų yra daug, jauti, kad tai – visiškai ne tavo karta. Jaunesnė daug kam atrodžiau ir dėl savo temperamento, kuris šiaip jau nėra labai solidus. Jei situacija neformali, mano vidinis vaikas tikrai siautėja. Mes visi turime vidinį vaiką, kuris niekada nepasens, tik neaišku, kiek leisime jam reikštis. Kai kam, aišku, labai nepatinka ir atrodo nesolidu, kai vyresnio amžiaus žmogus tą vaiką išleidžia lauk. Kita vertus, man pačiai rėžia akį, kai psichologinės brandos trūksta politikams ar žmonėms, kurie nori būti atsakingi už kitus.

Tie, kurie mane pažįsta tik iš to, ką rašau savo tinklaraštyje strelkabelka.lt, dažnai galvoja, kad esu labai rimtas žmogus (dėl to ir nutariau atsakyti į klausimus ne raštu, kalbėti šnekamuoju stiliumi). Rašydama jaučiu atsakomybę už savo teiginius. Apskritai nemėgstu itin lengvo turinio, kai atrodo, kad kalbėtojas kalba bet ką – trūksta svorio, naujumo. Čia jau dalyvauja mano vidinis senukas, išminčius (jį visi irgi turime), tačiau jis su mano vidiniu vaiku nekonfliktuoja, nė vienos iš šių dalių neužgniaužiu.

Amžėjimas daugelį žmonių baugina dėl to kritimo žemyn, kurį minėjai: tiek išvaizdos, tiek fizinių, mentalinių gebėjimų netekties. Kaip tai apmąstai? Ko labiausiai nenorėtum netekti?

Baisiausia man būtų netekti sveikatos (net nežinau, kurios labiau – fizinės ar psichinės), būti priklausomai nuo kitų žmonių. Tačiau ir su tuo galima užmegzti prasmingą santykį. Dėl išvaizdos ne taip baisu. Vis pagalvoju, kad gražių žmonių yra labai daug, o įdomių – toli gražu ne tiek.

Gyvenimas yra gan paradoksalus. Pavyzdžiui, Madonna ir kitos garsenybės aktyviai taisosi išvaizdą – tarsi dėl to, kad jų senėjimas nebūtų toks pastebimas, kad išsaugotų savo patrauklumą, tačiau vis tiek sulaukia daug kritikos, nes žmonės mato dirbtinumą, pasąmoningai priešinasi apgavystei. Tai tik rodo, kad jei neįsisąmoninti tikrieji poreikiai – vardan ko iš tiesų ką nors darome, mūsų tobulinimosi strategijų rezultatai gali stipriai nuvilti, kelti frustraciją.

Skaitydama „Mielosios“ auditorijos komentarus pastebėjau, kad nemažai daliai žmonių yra baisu tapti nebeaktualiais šiais laikais. Ar tai neramina ir Tave?

Turiu jaunų draugų, kurie man neleidžia sustabarėti ir laikytis savo kartos nuostatų. Žinoma, niekam nepatinka „komplimentas“, kad esi „fiksuotos“ pasaulėžiūros, bet, manau, ją gali turėti ir jaunas žmogus. Kartais žmonės į įvairius dalykus žiūri labai vienpusiškai, jų pasaulėžiūra yra poliarinė. Negali pykti – taip paprasčiau. Išplėsti pasaulėžiūrą, įsiklausyti į kitos pusės argumentus leidžia patirtis ir išmintis, gydanti psichologines žaizdas ir susidūrimo su kitu ar kitokiu baimes.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žmogus vieną savo gyvenimo pusę mokosi funkcionuoti, o kitą pusę kvestionuoja tai, ką išmoko. Man irgi teko nemažai svarstyti apie save. Žmonės gyvena ilgus gyvenimus ir įprato keisti partnerius, dabar jau ir profesijas, tačiau pakeisti pažiūras, veikimo būdą, strategiją nelengva. Suvokimas, kad per savo amžių gali nugyventi daugiau nei vieną gyvenimą ir pabūti įvairiose pusėse, ne toks ir dažnas.

Pavyzdžiui, aš pirmoje gyvenimo pusėje buvau visiška intravertė, o dabar mane dažnai vadina plepute. Pagalvojau, kodėl man reikia visuomet veikti intravertiškai. Gal galiu pabandyti ir kitaip? Žiūriu – kiti veikia, ir jiems nieko nenutinka, tad nutariau patikrinti, gal ir man tiks. Įsitikinau, kad nei pavojinga, nei žūsiu, o kaip tik smagu, nebelieka apribojimo, kad galiu veikti tik taip ir ne kitaip.

Jaunystėje man ir moteriškumo-vyriškumo aspektai atrodė kitaip. Elgiausi gan pramuštgalviškai, su vaikinais bendrauti buvo gerokai įdomiau, taigi nejaučiau jokių lyčių apribojimų. Paskui pradėjau savęs klausti, kodėl atrodo nesaugus ar nemalonus tradicinis moters vaidmuo, o radusi atsakymus dabar esu, sakyčiau, neotradicinių pažiūrų, net kartais paburnoju prieš radikalų feminizmą. Nesakau, kad feminizmas teisiškai nereikalingas, bet manau, kad perlenkiama lazda, kai siekiama niekinti ir naikinti tradicinius lyčių vaidmenis. Mano supratimu, jie neturėtų būti privalomi, tačiau neverta atmesti ir kaip atgyvenos. Šiandien man labiau patinka jaustis moteriškai ir kai vyrai užleidžia vietą, atidaro duris ar paneša krepšį. Kas nors sakytų, kad toks požiūris pasenęs, tačiau, įvertinusi priešistorę, aš iš tiesų dabar taip manau.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dar vienas pokytis – ilgai neturėjau paskyrų socialiniuose tinkluose, norėjosi slėpti, saugoti savo tapatybę. Paskui supratau, kad ji – anokia vertybė, tad imkite, taršykite (juokiasi).

Ilgas mano atsakymas, bet manau, jog jaunystėje pati buvau kur kas didesnis „kirvis“ nei dabar ir vienpusiškai fiksuotas mąstymas man gal nebegresia.

Visgi turbūt didžiausia „amžinai jaunų“ žmonių koncentracija kol kas yra ne gatvėse, o socialiniuose tinkluose. Ir nors visi, rodos, žinome, kiek ten daug iliuzijų, jie nemenkai prisideda prie nerealių standartų formavimo, kursto nepilnavertiškumą.

Kadangi dalyvaujame globaliuose socialiniuose tinkluose, kuriuose gausu įvairaus turinio, galime susikurti savo socialinį burbulą, savo echo chamber, ir, pavyzdžiui, sekti tik tokias moteris, kurios pasisako už natūralų amžėjimą ir dalijasi įdomiu turiniu. Nesakau, kad sveika užsidaryti, susiaurinti savo pasaulio vaizdą, tačiau skatinu pasvarstyti renkantis aplinką, kuri mus veiks psichologiškai.

Juk yra atlikta nemažai tyrimų, kaip socialiniai tinklai veikia jaunus žmones, ypač mergaites. Išties daugiausia juose kalbama apie išvaizdą. Man asmeniškai labai neįdomu, jei žmogus kelia vien savo, savo veido nuotraukas. Savo instagramo paskyrą naudoju kaip dienoraštį – dėl prisiminimų. Man įdomiausia, ką aš matau, o ne kaip save matau. Visgi kaip žmogus iš komunikacijos srities žinau, kad veidai labiau traukia dėmesį, tad jei išties turiu pasakyti ką nors reikšmingo apie savo planus ar veiklą – įkeliu veidą. Bet taip nutinka išties retai.

Taip jau susiklostė, kad tai, kas patinka masėms, dažniausiai nėra nei labai rimta, nei labai prasminga – dauguma žmonių nori lengvesnio turinio ir tai liudija, kad gyvenimas nėra lengvas ir jie tiesiog nori atsipalaiduoti. Bėda, kad itin atsipalaidavusį žmogų lengva įtraukti į tokias veiklas, kurios jam visiškai nenaudingos. Todėl kyla grėsmė, kad nuolat stebėdamas kitų gyvenimus gali vieną dieną atsibusti ir pagalvoti, o kur visą tą laiką buvau aš?

Atrodo, visi žinome, kad socialiniai tinklai pateikia iškreiptą vaizdą, esą visi gražūs, jauni, laimingi, tačiau mus pagauna inercija, imame lygintis, pavydėti ir kritikuoti. Pamirštame, kad tai, ką juose rodome, signalizuoja, jog jaučiame tam tikrą stoką, neužtikrintumą, abejones – tiesiog demonstruojame savo silpnybes.

Matyt, reikia, kad ši strategija išsisemtų, pati įrodytų savo ribotumą – juk patirtis žmones įtikina kur kas veiksmingiau nei bet kokie paprotinimai.

Viename savo įraše kalbėjai apie amžiui jautrias profesines sritis, pavyzdžiui, komunikacijos, kurioje dirbai. Ar esi pati susidūrusi su amžizmu – diskriminacija dėl amžiaus?

Iš tiesų amžizmo nesureikšminu, nors nesakau, kad jo nėra. Sėkmė darbo ar apskritai rinkoje nėra paremta vien racionaliais veiksniais. Stereotipai neatsiranda šiaip sau – jie apibūdina tam tikrą dominuojančią tendenciją, tačiau visada verčiau matyti konkretų žmogų, o ne remtis kategorijomis. Apskritai minkštų profesijų diplomai, o kartais net ir patirtis yra pervertinti. Šiandieniame pasaulyje dauguma kompetencijų ir taip nuolat reikalauja atsinaujinti, ir tai padaryti nėra sunku – sunkiau pakeisti asmenines savybes ar vertybes, kurių įtaka darbo santykiams man atrodo nepakankamai įvertinta.

Jurgos Mižutavičiūtės nuotr.

Laimei, mano srityje – konsultavime – amžius yra labiau privalumas. Tačiau esu pastebėjusi, kad kai kas į amžių ir su juo susijusią diskriminaciją visiškai nereaguoja ir net nesusiduria su tokiomis situacijomis. Toks paradoksas – kuo žmogus kuriai nors temai jautresnis, tuo labiau susidurs su situacijomis, kuriose gaus savo abejonių dėl pakankamumo patvirtinimą. Man atrodo, kad kovojant su įvairiomis diskriminacijos formomis svarbiausia yra pagarba žmogui apskritai: matyti jį kaip asmenį ir padėti rasti vietą, atitinkančią jo potencialą, o ne sverti kaip objektą pagal kažkokius išorinius parametrus (amžių, lytį ar pan.). Pastarojo požiūrio toliaregišku nepavadinčiau, bet toliaregystė paprastai atsiranda tik su amžiumi (šypsosi).

Kokius išskirtum kokybiško gyvenimo, besiritančio į antrąją pusę, elementus?

Neišskirčiau nė vieno specifinio – tik neįsitempti dėl to, kas vyksta.

Per savo 44-ąjį gimtadienį prašiau žmonių sugalvoti (padovanoti) man klausimą, ir vienas iš jų buvo apie esminį mano gyvenimo pokytį. Įvardijau, kad tai – kontrolės paleidimas. Sakyčiau, kad antrosios gyvenimo pusės kokybę lemia gebėjimas neįsitempti, priimti tai, kas yra. Kartais tiesiog negali kontroliuoti nei savo išvaizdos, nei elgesio, net psichikos. Žinoma, lengva pasakyti „atsisakyk kontrolės“, tačiau būtina sąlyga – pasitikėjimas. Kai kam pavyksta gimti pasitikinčiam ir nebūti nuviltam tėvų, tačiau daugumai pasitikėjimą tenka ugdytis visą gyvenimą. Pasitikėti galima ir mirtimi – ji nėra blogas ar nepageidaujamas dalykas.

O visi kiti receptai labai individualūs. Pagal nedualią terapiją, kurią praktikuoju, nėra visuotinai teisingų pasirinkimų, gali būti tik sąmoningi – priklausantys nuo to, kokios patirties mums reikia. Atsakymas, dėl ko ką nors darau ar ko nedarau, gali būti nemažas nuoširdumo ne tik su kitais, bet ir su savimi iššūkis. Nuoširdumas dažnai reikalauja drąsos: vienam žmogui jis gali reikšti paklusimą genčiai, kitam – pasipriešinimą. Tame autentiškumo ir kartu lankstumo derinyje, prie kurio gali nuvesti gyvenimo patirtis, mano supratimu, ir slypi visas menas. Taigi dar vienas mano pasiūlymas – atsiminti, kad per savo laiką Žemėje neprivalome išlikti ištikimi savo įpročiams, visada galime pradėti ką nors daryti kitaip, išbandyti naujus dalykus – tam puikiai tinka antroji gyvenimo pusė, kai pradedame jausti inerciją.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee