Mano patirtis nėra itin didelė. Gal ji truputį įvairesnė nei standartas. Nors nesu tikras, koks yra standartas, vidurkių vidurkis. Iki susituokdamas turėjau įvairių santykių. Sykį buvau neištikimas. Sykį mergina buvo neištikima man. Kitąsyk draugavau su mergina, kuri tuo pačiu metu bandė pastoti nuo savo buvusio vyro ir mums abiem tai nekėlė problemų. Su dar viena mergina pusę metų draugavome palaikydami visiškai atvirus santykius. Du sykius buvau grupinio sekso vakarėliuose.

Man regis, išdavystė yra ne vien žmogaus, bet ir susitarimų. Pavyzdžiui, bažnytinė santuoka labai aiškiai nurodo, pagal kokias taisykles susituokusi pora privalo gyventi. Pasakymas „jokių įsipareigojimų“ irgi atrodo gan konkretus. Kitais atvejais dažnai viskas priklauso nuo abiejų pusių susitarimo. Poligamija, atviri santykiai, poliamorija ir t. t. – santykiai yra sritis, turinti labai daug zonų ir ribų. Dažnai nenutuokdavau, ko noriu iš santykių, kol jie neprasidėdavo. O kai jie prasidėdavo, kai kurie mano norai ir lūkesčiai nustebindavo mane patį.

Dabartinėje visuomenėje vyrauja monogaminiai santykiai. Tai norma, standartas. Santuoka – civilinė ar bažnytinė – yra viena stipriausių ir gajausių institucijų. Tačiau pati santuoka ir požiūris į ją kardinaliai keitėsi. Dažnai kyla įspūdis, kad mūsų sąmonė dar nespėja sujungti visų naujų šiandienio konteksto turinių į darnią visumą.

Mums reikia saugumo ir užtikrintumo, taip pat ir nuotykių, įvairovės. Žmogus visuomet siekė laimės, tačiau dar niekada nebuvo toks laisvas ir neturėjo tokios didžiulės pasiūlos visose srityse kaip dabar. Nuo pat mažens mes tenkiname savo poreikius, ir mūsų apetitas vis didėja. Žmogus vis ieško geresnių sąlygų. Tai paprasta – ieškoma meilės. Tenkinti šiuos poreikius mums padeda begalė priemonių. Dabar, kai svarbiausia vertybė yra individo laimė, šiek tiek mažiau vietos lieka pasiaukojimui, idealo ar bendro tikslo siekimui. Nuolat lygindami save su kitais (socialiniuose tinkluose) matome, kad visur galima rasti ką nors geriau. Todėl gimsta ir dažną apima baimė ką nors praleisti (angl. FOMO – fear of missing out).

Todėl didelę gyvenimo dalį praleidžiame dairydamiesi, kur galėtų būti geriau. Nepaisydami esamų sąlygų, padėties, įsipareigojimų, susitarimų, pirmiausia galvojame, „kaip padaryti, kad man būtų geriau?“ Tada žmogus atrodo kaip žiurkėnas hedonistiniame bėgimo ratelyje. Vis daugiau malonumų, bet galiausiai jie niekaip nedidina pilnatvės ir laimės. Žmogus nuolat alksta.

Ir dviejų žmonių sąjunga – iš esmės pasiryžimas vienas kitam būti viskuo – patiria didžiulių iššūkių. Juk puikius santykius palaikantys mūsų mylimieji turi būti patikimi ir stebinantys, įdomūs ir supratingi, išklausantys ir atsiveriantys, aistringi ir nuraminantys, pasiaukojantys ir tobulėjantys. Jei nustojame jaustis laimingi, geriausia patraukti kitur.

Neištikimybė išaiškėja

Ji man tai pasako. Aš nusijuokiu, nes galvoju, kad ji juokauja. Mes ką tik juokavome apie daugelį dalykų, apie kuriuos kalbėjome susitikę. Tada ji pakartoja tuos žodžius. Aš įdėmiau pasižiūriu į ją. Ji nejuokauja ir nemeluoja. Man atrodo, kad tikrovė byra gabalais. Manyje įsijungia kažkoks keistas autopilotas. Aš tartum vaidinu, kad nieko čia ypatingo. Autopilotas ir toliau kalba ir juokauja už mane.

Atrodo, kad tikrovė nebetalpina manęs savyje. Viduje aš klykiu, o išorėje veikia kažkas kitas. Taip buvo, kai pusbrolis žuvo autoavarijoje. Taip buvo, kai nusižudė mano artimiausias vaikystės draugas. Labai keista, nes abu tuos kartus mirė žmonės. O dabar jaučiu tą patį, bet atrodo, kad visi gyvi. Kyla klausimas, kas čia numirė? Aš? Ji? Mes? Kaip gali taip skaudėti, jei niekas nemirė?

Tai keista, nes veiksmus atlieka kitas žmogus, bet jie fundamentaliai kažką supisa tavo tapatybėje. Ir nežinai, kuo užpildyti tuštumą, kuo numalšinti skausmą. Atsitiktinis seksas su atsitiktiniais žmonėmis? Alkoholis? Narkotikai? „Xanax“? Bet blogiausia yra tai, kad tada, kai bandžiau visus tuos dalykus, jie niekaip nemalšino ir negydė. Jie tik atitolino tą akimirką, kai visa tai turėsiu išjausti. Tai buvo tartum ryte, skambant žadintuvui, kas penkias minutes paspausti „snausti“. Vis spaudi ir galiausiai supranti, kad keltis vis tiek reikės. Keltis ir išjausti tą skausmą, nuo kurio bėgi. Gali jį atidėlioti labai ilgai. Bet jis visada ateina ir reikalauja didelių palūkanų.

Pažeminimas. Išdavystė. Apleidimas. Atstūmimas. Paniekinimas. Melas. Nuo visų šių dalykų mane turėjo apsaugoti meilė. Kas yra tas žmogus, kuris taip pasielgė? Kas dabar esu aš? Kurdami santykius kiekvienas matėme save kitame ir kitą savyje. Mes kūrėme visa tai kartu. Dabar mano kurta tapatybė dužo į šipulius. Tas „aš“, kurį mačiau kitame, buvo iliuzija. Tas „kitas“, kurį mačiau savyje, iš tikrųjų buvo mano vaizdinio priešingybė.

Aš tavęs nekenčiu. Aš tave praradau. Aš esu nieko verta šiukšlė. Noriu tave sudaužyti. Noriu tave išpisti iki sąmonės netekimo. Noriu nusižudyti. Noriu išnykti. Noriu nukankinti tą trečiąjį. Aš tau keršysiu. Man tavęs trūksta. Aš atsiprašau. Visos šios mintys ir būsenos sukasi dienomis ir naktimis. Daugybę sykių miršti ir prisikeli.

Man regis, labai nedaug dalykų yra tokie tragiški, tokie katastrofiški. Ir žinau, nors tai yra vienas didžiausių išbandymų, jis įveikiamas. Yra galimybė išgyti. Kartais ilgalaikėje perspektyvoje neištikimybė atrodo geras dalykas, leidžiantis į santykius pažvelgti ir juos kurti iš naujo. Atviriau. Nuoširdžiau įsiklausant ir atliepiant poreikius. Tam dažniausiai prireikia psichoterapeuto pagalbos. Dažnai reikia atsiriboti nuo teisinančių ar smerkiančių draugų ir artimųjų patarimų, puolimų ir teisinimų. Iš pradžių yra skausmas ir kraujavimas. Po to – ilgas gijimo procesas. Ir nors ilgainiui tikrai lieka randų, galiausiai žmogus pasveiksta. Jis pasikeičia. Bet taip klostosi gyvenimas. Jis mus laužo, tiesina, augina, moko.

Neištikimybė griauna. Nors ji atsiranda tik viename visos santykių istorijos taške, bet tų taškų yra milijonai ir ji, rodos, sugriauna juos visus. Neištikimybė sunaikina mūsų pasitikėjimą savo prisiminimais. Ar ji galvojo apie jį, kai mes mylėjomės? Ar ji jam pirmam paskambino, kai išėjo iš ligoninės? Ar jie susitiko, kai ji tariamai važiavo pas savo brolį? Ar jie susitikę juokėsi iš manęs? Neištikimybė sugriauna santykių viltis ir jų ateitį. Kaip gyventi toliau, jei mąstydamas apie tai, kas buvo, negali būti tikras, kad tai nesumeluota? Aišku, ateitis nenuspėjama. Bet mes linkę konstruoti gyvenimus remdamiesi tuo, kas jau buvo. Išdavystė sugriauna šią vidinę struktūrą. Tada atrodo, kad negali net kvėpuoti – negali nieko planuoti, negali veikti, tavasis „aš“ dingsta.

Tada imi knaisiotis po menkiausias smulkmenas. Sąmonė tikrina vieną prisiminimą po kito. Ji juos tardo naujo įvykio šviesoje. Sąmonė bando sukurti tavojo „aš“ vaizdinį, kuris būtų patvarus. Dažniausiai sąmonei nepavyksta. Net ir laimingiausi momentai, praleisti dviese, atrodo persmelkti viso to siaubo.

Paskutinė dovana

 Mes su vaikais važiuojame į parduotuvę. Aš vis dar negaliu permušti savo autopiloto. Vidinis monologas nuo išorinio skiriasi tuo, kad jam nereikia pauzių, per kurias kalbėtojas įkvepia oro. Todėl viduje gali klykti be perstojo. Ji su vyresnėliu eina į parduotuvę. Jaunėlis užmigo, lieku su juo mašinoje. Išlipu parūkyti. Atrodo, kad kažkas šlapia kempine perbraukė per visas emocijas kaip per mokyklinę lentą. Pamažu suvokiu, kas šiandien bus. Po kurio laiko, greičiausiai prieš miegą, kai jau nebegalėsiu niekuo atsiginti, niekuo prasiblaškyti, visa tai užgrius. Skaudės. Gal net ne šįvakar, gal rytoj.

Šita nesvarumo būsena ilgai netrunka. Suprantu, ką reikia padaryti. Turiu kuo skubiau susikrauti daiktus ir dingti iš tų namų. Važiuosiu pas mamą. Prieš išeidamas paduodu jai vestuvinį žiedą, kurį pergnybau replėmis: „Tai paskutinė mano dovana tau.“

Šiaip jau nesu nusiteikęs prieš erotinius ar pornografinius filmus. Tik tuo metu, patiriant išdavystę ir kelias bemieges naktis vartantis lovoje, sąmonėje kildavo vaizdiniai iš bjauriausių pornografinių scenų, tik vietoj aktorių – buvusi mylimoji ir jos sugulovas. Racionaliai suprantu, kad tai buvo visiškai kitaip. Porą sykių gyvenime su bendrininke esame bandę nufilmuoti savo lytinius santykius. Kai tai daro ne pornografinių filmų aktoriai ir nėra profesionalaus apšvietimo, operatoriaus ir montažo, lytinis aktas atrodo gan juokingai. Kartais apgailėtinai. Išvydęs lauke besipisant šunis, kates ar balandžius dažnas nusijuokia. Manau, taip pat atrodo ir mūsų rūšies atstovai. Aišku, tai tėra mano asmeninė patirtis ir galbūt kitų žmonių nufilmuotas seksas yra kinematografinis šedevras. Bet grįžtu prie ištakų – sąmonė piešia išdavystės aktą tokiomis spalvomis, kurių buvo pripildyta. Tai tikriausiai buvo vienintelis kartas, kai keikiau pornografinius vaizdus, pasislėpusius proto užkaboriuose. Atrodo, jie tik ir laukė šios akimirkos.

Man regis, reikia labai aiškiai apibrėžti neištikimybės sąvoką. Flirtas, susirašinėjimai, pornografija, emocinis prisirišimas…

Kas toliau? Eina dienos ir bemiegės naktys. Pamažu apsipranti iš naujo daryti visus dalykus. Kai nuslūgsta skausmas, pirminiai impulsai, pamažu imi stotis ant kojų. Ilgainiui gali nutikti daug dalykų. Vienus santykius neištikimybė sugriauna. Kitus, nors ir keista, sustiprina. Trečiuosius pakeičia tiesiog neatpažįstamai.

Kaip elgtis? Kiekvienas atvejis, kiekviena krizė yra visiškai skirtingi. Labai sunku duoti bendrus patarimus visiems. Kai kuriems reikia kalbėtis. Aš iš pradžių negalėjau kalbėti apie tai be nevaldomos raudos. Tik po dviejų savaičių antidepresantų ir migdomųjų vaistų gėrimo galėjau apie tai prabilti grupinės terapijos užsiėmime. Ši irgi yra labai svarbi. Vieniems labiau tinka individualūs susitikimai su psichologu ar psichoterapeutu, o kitiems atsiverti padeda kitų žmonių pasakojimai apie panašias situacijas. Tik noriu pabrėžti, kad svarbu pasirinkti kokį nors variantą. Pats save laikiau stipriu, maniau, kad susitvarkysiu, tačiau kai pradėjo kentėti gyvybinės funkcijos (miego sutrikimai, apetito stoka, mintys apie savižudybę darėsi vis dažnesnės), kreipiausi pagalbos. Dažnai atsiranda daug geranoriškų žmonių, sakančių, kad visada gali pasikalbėti, bet atrodo, jog pokalbiai nieko gero neduos.

Svarbu rasti pagalbą. Santykių, ypač jei jie truko ilgai (kiekvienas sprendžia pagal save), subyrėjimas yra bene didžiausias stresas, kurį gali patirti žmogus. Kai kurie psichologai tą siaubą prilygina tam, kurį jaučia naujagimis, atplėštas nuo motinos. Kiti nurodo, kad šitokį skausmą lenkia tik sutuoktinio mirtis. Todėl bandymas susitvarkyti pačiam kiek primena situaciją, kai žmogus su abiem lūžusiomis rankomis bando apsitvarstyti galvą.

Jei niekaip nepavyksta kreiptis į kitus, galima pradėti nuo mažesnių dalykų. Mano gyvenime labai laiku atsirado knyga „Naujas žvilgsnis į neištikimybę“, kurią parašė Esthel Perel. Siūlau ją perskaityti visiems, net tiems, kurie dar nėra išgyvenę nieko panašaus. Tai knyga ne vien simptomams gydyti, bet ir prevencijai.

Žinau, kartais po tokių smūgių atrodo, kad pasaulis turėtų liautis suktis. Bet jis sukasi. Ir banalios tiesos, kad laikas gydo, išties yra banalios ir daugsyk kartojamos, nes yra teisingos. Negaliu patarinėti kiekvienam žmogui, kuris skirtingai išgyvena krizes ir skausmą. Bet galiu pasakyti, kad nors iš pradžių gali taip atrodyti, mes nesame izoliuoti ir atskirti savo skausmu nuo kitų. Mūsų vienatvės kažkaip rezonuoja. Tai suvokus pasidaro šiek tiek lengviau. Kad ir trumpam. Bet tam tikrais momentais „geriau trumpam“ yra labai daug.

Ačiū, kad skaitai! Mielosios tikslas – kokybiškų, auginančių, pasaulėžiūrą plečiančių tekstų ir bendruomenės, kurioje gera tobulėti kartu, kūrimas. Labai norime atsilyginti kiekvienam autoriui, prisidėjusiam prie Mielosios, dalintis bei kurti toliau. Todėl Tavo indėlis mums labai svarbus. Prisidėk Tau priimtina suma: www.patreon.com/mieloji