Šioje Svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda paspartinti naršymą ir užtikrinti individualesnį Svetainės funkcionavimą. Naršydami toliau Jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika. Daugiau informacijos apie slapukų naudojimą, jų užblokavimą ar pašalinimą rasite Privatumo politikoje.

Sutinku
Menu
Pasirinkite kalba

Numegzti pokytį

  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė
  • Iliustracijos autorius Asmeninio archyvo nuotr.
  • Data 01 Vas 2023
Dalintis

Seniai stebėjau ir tyliai žavėjausi trijų lietuvių merginų įkurtu prekės ženklu „The Knotty Ones“. Ne tiek dėl dailių mezginių, kiek dėl jų socialinės misijos – suteikti darbo vietas moterims mezgėjoms Lietuvos regionuose, padėti išpildyti labai konkrečias jų svajones, dalį pelno skirti paramai. Siekis kurti realų pokytį sužavėjo ir šiuo metu pasaulyje žymiausią lietuvių manekenę Giedrę Dukauskaitę, kuri pasiūlė jiems bendradarbiauti.

Labai norisi tokiems verslams, kurie rūpinasi ne tik finansiniais rodikliais, bet ir jautriomis socialinėmis problemomis, suteikti daugiau eterio, išgirsti jų istorijas ir galbūt taip išskirtinius pavyzdžius paversti nauja norma.

Kalbuosi su Giedre ir viena iš „The Knotty Ones“ įkūrėjų Danute Rasimavičiūte.

Giedre, Danute, kaip susikirto judviejų keliai?

Giedrė: Apie „The Knotty Ones“ man papasakojo bičiulė Vaida, kuri buvo jų fotosesijos modelis, ir aš stipriai nustebau, kokį teisingą verslą šios merginos kuria. Nors Lietuvoje daug nedirbu, tačiau man taip patiko šis projektas, kad ėmiau galvoti, kaip galėčiau prie jo prisidėti. Taip mes susitikome ir nutarėme padaryti bendrą kūrinį, kuris padėtų skleisti žinią apie šį verslą ir jo misiją.

Danutė: Giedrę ir jos veiklą sekame ir žavimės jau labai seniai, ji jau ilgai buvo mūsų mūza. Vaida buvo vienas pirmųjų mūsų modelių ir iš jos išgirdome, kad Giedrei būtų įdomu pasikalbėti apie bendradarbiavimo galimybes. Su Lietuvos įžymybėmis mes dažniausiai nedirbame – pagrindinė mūsų rinka yra užsienyje, tačiau Giedrė – pasaulinė ikona, todėl labai džiaugiamės šia draugyste.

Mezgimas kaip amatas Lietuvoje ilgai buvo nepakankamai vertinamas. Pirmoji asociacija buvo močiučių darbai ar mezgimo žurnalas „Burda“, kuriame dažniausiai nėra nieko šiuolaikiško ir faino. O man su verslo partnerėmis Akvile ir Sandra labai norėjosi šį seną amatą sulieti su šiuolaikiniu moderniu stiliumi ir kad šis derinys inspiruotų moteris visame pasaulyje.

Dabar įdarbinote daugiau nei septyniasdešimt mezgėjų provincijoje, turite „The Dream Fund ir pildote jų svajones, dalį lėšų skiriate Vilniaus moterų namams, kuriuose teikiama pagalba nuo smurto nukentėjusioms moterims. Ar socialinė misija buvo Jūsų tikslas nuo pat pradžių?

Danutė: Studijuodama ISM universiteto magistrantūroje susipažinau su būsimomis verslo partnerėmis Akvile ir Sandra, su kuriomis kažkada valgydamos brunchą ėmėme kalbėtis apie mados industriją ir Lietuvoje mirštantį mezgimo amatą, kuriuo niekas neužsiima šiuolaikiškai, fainai. Tai, ėmėme svarstyti, gal padarome mes? Dar tikrai neturėjome idėjos įdarbinti moteris Lietuvos regionuose. Tačiau kai pradėjome ieškoti mezgėjų, supratome, kad daugiausia jų yra provincijoje, mažuose miesteliuose ir kaimuose, kur darbo vietų skausmingai trūksta. Štai čia ir buvo tas kabliukas – supratome, kad galime sukelti realų pokytį. Šis suvokimas atėjo labai natūraliai.

Giedrė: Iki aštuoniolikos metų aš pati gyvenau giliame Lietuvos kaime, todėl net spaudžia širdį pagalvojus apie jo moterų beviltiškumą, karjeros galimybių stoką. Labai gerai žinau, ką tai reiškia, todėl padėti sukelti konkretų pokytį man neįtikėtinai svarbu. Taip, gali paremti, paaukoti, bet nepamatysi tokios grąžos.

Pirmąjį „The Knotty Ones“ megztuką kūrėme su drauge Vaida, kuri ne tik yra modelis, bet ir dirba klinikine psichologe. Tai ji pasiūlė teikti paramą Vilniaus moterų namams, kurie padeda nuo smurto nukentėjusioms moterims. Į juos besikreipiančios aukos dėl suprantamų priežasčių yra anonimės, todėl Vilniaus moterų namai neturi daug paveikių būdų papasakoti apie save. Tai aukos, kurios neturi veidų, todėl smurtas Lietuvoje yra labai tyli, baisi problema, apie kurią tikrai per mažai kalbama. Mūsų noras buvo apmokėti psichologo pagalbą šioms moterims ir taip padėti joms kuo greičiau ištrūkti iš išnaudojimo ciklo.

Danutė: Taip, išties smurtas prieš moteris nesulaukia pakankamo dėmesio. Viena vertus, tai komerciškai, komunikaciškai sudėtinga kryptis. Remiant vaikų globos ar senelių namus, galima parodyti tikrų žmonių veidus ir pasidalinti jų emocijomis, išgyvenimais. O moterų smurtas yra anoniminė tema, todėl sunkiau perduoti pagalbos žinutę.

Sugrįžkime prie moterų karjeros galimybių regionuose – mes bendradarbiaujame ne tik su pavienėmis mezgėjomis, bet ir su mažomis moterų įkurtomis gamyklomis Lietuvos miesteliuose. Moterys ilgai kuria kiekvieną produktą, reikia įdėti daug rankų darbo. Tai nereiškia, kad mašina išspjauna megztinį. Turime kontrolės sistemą, pagal kurią dirbantys žmonės įveikia ilgą apmokymo, pasiruošimo procesą.

Viena pirmųjų mūsų mezgėjų anksčiau dirbo kasininke viename prekybos centre, o dabar yra atsakinga už 60 moterų komandą ir dirba taikydama mūsų kontrolės sistemą. Labai didžiuojuosi, kad galime suteikti tokias karjeros ir finansinės nepriklausomybės galimybes. Beje, Marina, neseniai mūsų įkurto fondo padedama, įgyvendino savo svajonę ir išsilaikė automobilio vairavimo teises.

Naujausias Jūsų bendros kūrybos vaisius – megztinis aukšta apykakle ir baltiškos simbolikos raštais „Pasaka“. Kaip pasirinkote tokį dizainą ir kokia žinutė koduojama megztinio raštais?

Giedrė: Pirmas mūsų sukurtas megztinis buvo laisvesnis, platesnis, o šįkart norėjosi labiau priglundančio, kurį būtų patogu pasivilkti po švarku ar striuke. Man norėjosi ir aukštesnės apykaklės, kad žiemą būtų šilta kaklui ir galėtum išsiversti be šaliko.

O megztinio raštų norėjosi autentiškų, lietuviškų, galinčių mus reprezentuoti užsienyje. Taip, bendradarbiaujant su dizainere, atsirado šulinio, stogus puošiančių žirgelių, pagonių dievų, klevo lapų simboliai. Man jie primena vaikystę, kaimo kiemą, kuriame būtinai auga medžiai, stovi šulinys, jautiesi esantis arti gamtos ir net pagonių dievų. Galbūt merginos kur nors Paryžiuje šį megztinį rinksis dėl to, kad jis atrodo mielas, tačiau jei jos įsigilins, supras, kad už gražaus dizaino slepiasi ir gili reikšmė.

Danutė: Pavyzdžiui, tradicinis norvegiškas raštuotas megztinis šiandien yra atpažįstamas visame pasaulyje, tačiau ir mes turime nuostabią baltų simboliką. Labai norisi ją išlaikyti, apie ją daugiau papasakoti, daugiau didžiuotis.

Šie megztukai daugiausia iškeliauja į užsienio rinkas, dažniausiai į JAV, kitus didžiuosius Europos miestus – tikrai jaučiame jų paklausą. Megztukas išties labai universalus, o raštai daugeliui atrodo egzotiški. Neseniai teko matyti Holivudo aktorės January Jones, vaidinusios seriale „Mad Men“, nuotrauką, kurioje ji dėvi megztuką „Pasaka“. Man buvo labai smagu, nes esu didelė „Mad Men“ fanė.

Giedre, Tu dažnai pabrėži savo lietuviškas šaknis ir kad esi kilusi iš kaimo. Kuo Tau tai svarbu? Kaip manai, kodėl apskritai reikia papasakoti pasauliui apie mus?

Giedrė: Kai kurie žmonės skrenda daug valandų, kad galėtų pasižiūrėti į Eifelio bokštą Paryžiuje, stovi ilgose eilėse per lietų, norėdami pasikelti į jo viršų, bet netoliese gyvenantys dažnai juo visiškai nesidomi. Man atrodo, taip nutinka ir lietuviams, kurie gyvena Lietuvoje ir galvoja, kad mūsų kultūra nėra niekuo išskirtinė, įdomi pasauliui.

Kai pati gyvenau Lietuvoje, irgi svajojau išvažiuoti. Tačiau išvykusi į užsienį ilgainiui pradėjau pasiilgti savo šalies, galvoti apie savo šaknis, kilmę, apmąstyti savo tapatybę. Atsiranda visai kitoks savo šalies istorijos, kultūros, tos pačios simbolikos suvokimas. Tie žmonės, kurie sako, kad mes nesame kuo nors įdomūs ar kad mūsų etnografiniai raštai negražūs, tikriausiai per ilgai gyvena Lietuvoje ir todėl nevertina savo aplinkos. Visais atvejais toks komentaras daugiau pasako apie žmogų, o ne apie visą šalį.

 

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee

Dalintis
  • Tekstas Ieva Rekštytė-Matuliauskė