Jei manęs kas paprašytų įvardyti geriausiai interviu žanrą įvaldžiusį žmogų Lietuvos žiniasklaidoje, nemirktelėdama pasakyčiau Ryčio Zemkausko pavardę. Kaip žmogui, kuris pats veikia žiniasklaidos lauke ir kaip Ryčio talento gerbėjai man visuomet truputį knietėjo „nulaužti kodą“, kodėl gi jo interviu tokie geri. Tai, matyt, buvo viena priežasčių, paskatinusių mane pasikalbėti su Ryčiu apie… interviu.

Na, o Ryčio sekėjai socialiniuose tinkuose galėjo pastebėti, kad praėjusį jo ir jo pašnekovų kuriamų „Pasivaikščiojimų“ sezoną jis ėmė dalytis savo mintimis „iš už kadro“ – papasakoti apie įtakos pasivaikščiojimui turėjusias aplinkybes, neužduotus klausimus, dėl kurių kiek apgailestauja, ir kitas subtilybes. Tuomet jo paklausiau, kodėl? „Noriu humanizuoti laidų kūrimą, rodyti pačią žurnalistikos esmę ir mažinti žurnalistikos ir visuomenės nesupratimą vieniems kitų“, – atsakė jis ir šią idėją aš „nupirkau“. O mūsų pokalbis, regis, yra puikus šio užmanymo tęsinys.

Kiek geram interviu ar interviu apskritai yra svarbus pirmasis klausimas?

Svarbiausia yra susitikimas su žmogumi ir nuoširdus dėmesys jam. Klausimai jau paskui. O pirmojo klausimo efektas priklauso nuo įvairių aplinkybių – ar žmonės pažįstami iki tol, ar jie jau suspėjo šiek tiek pasikalbėti, jei pažįstami nebuvo. Pirmasis klausimas turi labai daug reikšmės, jei žmonės nepažįstami ir nėra išankstinio pasitikėjimo. Jei interviu ilgas, tai pirmasis klausimas užduoda tam tikrą toną maždaug penkiolikai minučių. Tačiau paskui seka antrasis, trečiasis ir taip pamažu mes vienas kito ieškome. Jei žmogų pažįsti, pirmas klausimas gali ir nebūti toks svarbus, nes vienas su kitu jaučiatės jaukiau. Nors būna visaip, net su bičiuliais negali būti tikras…

Jei pirmasis klausimas – labai prastas, ar jis gali sugadinti visą pokalbį?

Gali. Na pavyzdžiui: žmogus tikisi korektiško atstumo, o jūs pradedate familiariai. Arba: savo klausimu parodote, kad prastai pasiruošėte interviu, padarote rimtą žinojimo klaidą. Tokie dalykai visada blogai veikia, nes tarsi parodo, kad pašnekovas jums nepakankamai įdomus. Žodžiu, mažų mažiausiai turite parodyti žmogui, kad jis jums labai svarbus.

Kas apskritai Tau yra geras interviu?

Idealiu atveju tai yra kūrinys. „Pasivaikščiojimuose“ visada sakau sau, kad tai ne šiaip TV laida, tai – kūrinys. Kaip filmas, ar knyga. Geras interviu yra tarsi mažytis meilės romanas.

Ar dažnai po savo pokalbių su pašnekovais gali pasakyti, kad tai buvo geras interviu?

Labai retai. „Pasivaikščiojimų“ atveju yra du kūrybos etapai: filmavimas ir darbas su ta filmuota medžiaga, montažas. Truputį panašu į skulptoriaus darbą, nes tarsi turi aptašyti akmenį, kad jis įgautų skulptūrai reikiamus bruožus. Pašalinti, kas nereikalinga, paprastai sakant. Abu etapai labai svarbūs galutiniam kūriniui, tačiau čia pačiu blogiausiu atveju galima ir neparodyti kūrinio publikai, jei nepavyko. Tiesioginio eterio atveju ar, esant gyvai publikai, tas mano minėto romano rašymas turi įvykti gyvai ir tai panašiau į cirko artisto darbą: pašokai, turi padaryti kūlverstį ir nusileisti ant kojų, antro bandymo nebus, ir pasislėpti nėra kur.

Tai, kas Tau yra geras interviu ir kas vadovėliškai yra geras interviu – tapatu?

Atsakysiu labai pasipūtėliškai: tą vadovėlį aš pats ir rašau. Kiekvienas, kuriam gerai sekasi interviu žanre, turi pilną teisę parašyti vadovėlį. Tad kiek yra gerai dirbančių tame žanre, tiek ir bus vadovėlių.

Tuo pačiu tai nesuteikia jokių garantijų. Kas man gali būti geras interviu, pašnekovui ­­– ne. Man gali būti geras, publikai – ne. Man gali būti blogas, o publikai – nuostabus.  Man gali būti nesąmonė, o pašnekovas – patenkintas. Žinoma, patirtis lemia, kad nujaučiu, kaip bus. Bet garantuoti vis tiek negaliu.

Agnės Bekeraitytės nuotr.

Studentams dėstai dalyką pavadinimu „Interviu menas ir praktika“. Man regis, žiniasklaidoje šiandieną vyrauja ta „praktikos“ dalis. Kiek auditorijai ir pačiai žiniasklaidai svarbi meno dalis, kaip Tu ją supranti?

Čia šiek tiek yra gudravimo, kad mes tai pavadiname menu. Tačiau taip interviu buvo ir yra apibrėžiamas ne viename vadovėlyje dar gerokai iki manęs. Dėl ko? Greičiausiai dėl to, kad jo neįmanoma įsprausti į vien amato ribas, žiūrėti vien techniškai. Todėl panaudoji žodį „menas“, ir ramu, nes į jį daug visko neapibrėžiamo telpa. Be to, tokiu būdu yra akcentuojama kūryba. O interviu ir yra kūryba. Tu sukuri pasakojimą, sukuri istoriją. Ir tavo asmenybė čia labai stipriai dalyvauja, kaip ir menininko atveju. Neužtenka mokėti piešti, reikia pažinti save, mokėti veikti per save. Studentams visada sakau, kad jei jie nori, jog jų interviu būtų įdomus, jie turi būti įdomūs pašnekovai savo pašnekovui.

Man menas asocijuojasi su estetika. Bet, man regis, šiandieną žiniasklaidoje viskas labiau praktiška nei estetiška.

Tai yra ne estetikos, o veikimo klausimas.

Pagrindinius interviu įrankius ir technikas išdėstyti pakanka vienos paskaitos. Ką veikti likusį laiką? Kam jis reikalingas? Tam, kad kiekvienas sėdintis auditorijoje pamažu formuotume savo santykį su milžiniška pasaulio ir žmogaus įvairove ir pokalbio, pasakojančio tą įvairovę, menu. Ieškotume savęs, sau naudingų detalių iš tų daugybės įvairių vaidmenų, kuriuos prisiimame pašnekovo atžvilgiu.

Aš turiu savo interviu apibrėžimą – interviu yra pokalbio produktas, skirtas viešumai. Kiekvienas šio apibrėžimo žodis yra labai svarbus. Jei tai yra produktas, mes gaminame. Ir toje gamyboje yra meniškų bruožų, informavimo, pramogos, nuomonės, tyrimo. Šiaip interviu yra bet kokio žurnalistinio kūrinio statybinė medžiaga. Išskyrus labai retus atvejus, be jo žurnalistika­ –  neįmanoma.

Interviu disciplinos nėra kaip sudėti į lentynėles, todėl lieka ta meniškoji dalis. Taip buvo nuo pat pradžių, nuo pirmo kada nors padaryto interviu. Aš kaip tik manau, kad šiais laikais interviu net sausėja. Trumanas Capote XX a. viduryje kūrė literatūrinius interviu. Tai buvo visiška literatūra.

Menas. Mes vienas kitam neprieštaraujam.

Interviu šiandien sausėja, bet meno elementas nedingsta, tik jis keliauja kitur. Kokios poetiškos yra mūsų antraštės, kokie poetiški mūsų vediniai… Įdomu, ką T. Capote apie juos pasakytų… Bėda tik, kad tie poetizmai mums kartais užgožia faktus ir vardan smagaus posakio aukojame korektiškumą.

Na, o dabar prie tos praktikos – to meno įvaldymo ir žanro matavimosi. Žurnalistui vertinti savo užduotus klausimus ir bent iš dalies pagal tai spręsti – buvo geras jis ar ne  – narcisizmas ar mokymasis?

Tai yra vienintelis būdas mokytis. Išbandai klausimus, išbandai savo įrankius ir juos vis tobulini. Šito nereikia suprasti kaip pastangos sukurti kuo gudresnį klausimą. Tai – nebūtina, bet kartu ir norisi. Gal čia tas tavo minėtas narcisizmas? Sutinku, kad geras klausimas jau savaime yra estetinis produktas. Todėl ruošdamasis interviu visada stengiuosi sugalvoti elegantiškų klausimų, tačiau bėda, kad neretai būtent tuos ir pamirštu paklausti. Ir po kiekvieno interviu būna nusivylimas – „kodėl tu pamiršai šitą?“ Mat jei tas klausimas ir nebūtų davęs gero rezultato, aš labai norėjau, kad jis nuskambėtų. Tai taip, tai yra mano įnašas į interviu, ir jis – kūrybinis.

Neseniai gavau patį geriausią komplimentą, kokį esu gavęs:  „na, klausimai ­– popsiniai, bet, tiesą sakant, ko daugiau paklausti?“ Kapitalinis vertinimas to, ką aš darau. Net jei kalbame apie pačius rimčiausius interviu – ko gi daugiau paklausti?

O galiausiai geras klausimas yra tas, kuris atneša gerą atsakymą.

Tiek rašant straipsnį, tiek konstruojant interviu, savo klausimais Tu kuri tam tikrą pasakojimą, tarsi iš anksto numatydamas, kur savo klausimais vesi pašnekovą. O jei jis ten neina?

Jei neina, tu bandai padaryti, kad eitų. O gal pats ne ten eini? Galbūt tu ne tą romaną rašai, galbūt reikia jį keisti. Galbūt tu pradėjai rašyti komediją, o iš tiesų tai yra tragedija. Galbūt tu pradėjai rašyti meilės istoriją, o iš tiesų tai  –  dokumentinė drama. Galbūt neprisitaikei prie pašnekovo, neleidai jam būti savimi. Taip būna, ir visuomet tokiais atvejais tenka gailėtis. Ne kartą esu apgailestavęs, kad dominavau pašnekovą, užsikūriau kažkokia energija, o ji netiko.

Beje, būti pašnekovu yra labai nelengvas užsiėmimas. Būti geru pašnekovu yra sąmoningas pasirinkimas ir dosnumas iš pašnekovo pusės. Ir visada rizika. Nes interviu, kad ir kaip keistai tai skambėtų, vis tik yra tam tikras prievartos aktas. Švelnios prievartos, žinoma, tačiau tai vis tiek yra kamantinėjimas. Ir pavyksta jis tik abiems pusėms pasistengus.

Interviu be visų kitų minėtų savybių dar yra ir dėmesio kelionė. Dėmesys keliauja iš vieno žmogaus į kitą, o tuomet – į auditoriją. Ir vienas žmogus sako viena, kitas girdi tai savaip, atsako, ir tada auditorija tai taip pat girdi savaip, nes kiekvienas iš mūsų atskirai esame auditorija. Tas komunikacinis procesas yra labai sudėtingas, aš kartais stebiuosi, kaip žmonės susikalba. Nes mes visada esame nesusikalbėjimo lauke. Nesusikalbėjimas yra fundamentalus: man žalia nėra tas pats, kas yra žalia tau, žodis „kava“ nėra tai, kas tau yra žodis „kava“. Taip, iš esmės, žvelgiant platoniškai, idėjas mes suprantame, bet reikšmę šių idėjų mes kiekvienas turime savo.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee