Pabendravusi su apie trisdešimties metų patirtį sukaupusia sveikatingumo trenere, socialinių mokslų daktare, Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Simona Pajaujiene įsitikinau – nors ji labai dosniai dalijasi savo visuminėmis žiniomis apie žmogų, jo kūną, judėjimą ir sveikatą, jos požiūrio norėtųsi daugiau. Daugiau sporto salėse, daugiau kasdienybėje. Ilgai planavau šį Mielosios interviu ir džiaugiuosi, kad jis pasirodo pačioje vasaros pradžioje. Jei mūsų santykiai su savo kūnu įtempti, šiuo laiku jie dažniausiai būna dar nervingesni ir skausmingesni.

Simona, mane išties sužavėjo Jūsų požiūris į sveikatingumą, kuris, atrodo, natūraliai teisingas, tačiau sporto ir sveikatingumo srityje dar vis retokas. Kas padėjo pagrindus Jūsų holistiniam, visuminiam požiūriui į žmogaus kūną ir sveikatą? 

Man labai pasisekė, nes gimiau teisingų tėvų šeimoje. Sportas ir aktyvus laisvalaikis mane lydėjo nuo pat mažumės, tėtis ir mama pakaitomis veždavo į įvairias sporto stovyklas, nes abu buvo treneriai, dėstytojai, vadovai. Augau matydama stipraus kūno ir valios sportininkus, puikias ir atkaklias asmenybes, draugiškus ir pagarbius santykius, pasiaukojimą ir meilę Lietuvai. Beje, augau šiek tiek laukinukė, visai nemergaitiška, bet judri, organizuota, energinga ir laisva asmenybė. Sportiniai rūbai ir sportiniai bateliai buvo įprasta mano, augančios merginos, įvaizdžio dalis. Visuomet (ir net iki šiol) prastai ir neužtikrintai jaučiausi vilkėdama klasikinio stiliaus drabužius ar aukštakulnius. Sportas ir judesys buvo ir yra mano laisvė.

Tėvų dėka iki šiol mėgstu aktyvų gyvenimo būdą. Niekada nebuvau vienos tendencijos ar sporto šakos šalininkė, stengiuosi matyti platesnį vaizdą ir ieškoti geriausių pasirinkimų, atsižvelgdama į sveikatą ir su amžiumi susijusius poreikius. Gana seniai, dar studijų metais, pajutau, kad sportas kaip reiškinys yra skirtas tik mažai visuomenės daliai. Gerėjantis gyvenimas, technologijų teikiamas komfortas, sėdimas darbas turi savo kainą – sparčiai prastėjančią visuomenės sveikatą. Aiškiai supratau, kad sportas ir sveikata nėra lengvai suderinami. Sveikatinimas per judesį turi eiti kita kryptimi nei sporto šakų technika ir rezultatų siekimas. Man visuomet buvo svarbu atverti judesio pasaulį būtent sporto nemėgstantiems ar jo bijantiems žmonėms. Mano karta buvo sveikatingumo pionieriai posovietiniais laikais. Lietuvai įstojus į ES, galėjome lengviau gauti informacijos, sužinoti apie metodikas, tendencijas, kurių reikia sveikatingumo sektoriaus plėtrai ir sklaidai. Atlikome daug namų darbų, kad pasivytume kitas Vakarų šalis ir kad Lietuvoje būtų teikiamos aukšto lygio paslaugos. Dabar sveikatingumo industrijoje jau turiu daugiau kaip 30 metų darbo patirtį. Mano veikla buvo įvairi: nuo tradicinės aerobikos iki veiklų treniruoklių salės, mankštų vandenyje, lauke; nuo asmeninės trenerės iki jogos, pilateso, „NirvanaFitness“ mokytojos. Neieškau motyvacijos judėti, gyventi ir dirbti sveikiau – tai kyla iš širdies, iš intuicijos, iš mano mokinių ar kitų žmonių dėkingumo, iš bendruomenių, kolegų, tiesiog kitų žmonių šypsenų. Savo energija ir žiniomis dalinuosi visada ir visur – taip ir pati gaunu dar daugiau.

Susidūriau su nemažai trenerių, kurie sąmoningai ar nesąmoningai vis akcentuodavo bausmę. Pavyzdžiui, skirdavo papildomų pratimų pavėlavusiesiems į treniruotes arba tiems, kurie prisipažindavo per atostogas ar šventes suvalgę daugiau saldumynų nei įprastai. Iš kur atsiranda tas bausmės elementas, kaip manote?

Jis ateina iš senų laikų, iš stereotipinio mąstymo „per kančias į žvaigždes“, iš baimės neturėti socialiai garbinamos išvaizdos, iš prasto fizinio raštingumo, iš per didelės kontrolės ir dar turbūt dėl daugelio kitų priežasčių. Turbūt kai kas dar atmena tuos laikus, kai už pavėlavimą į pamokas kai kurie mokytojai bausdavo pritūpimais, atsispaudimais ar kitais fiziniais darbais. Negera patirtis, neteisingas auklėjimas, bet pasėtas grūdas augina derlių iki šiol. Savo kūną ne bausti, o mylėti reikia – juk jis yra mūsų kūnas, vieta, kurioje gyvena siela ir protas. Absurdiška kankinti save. Bet… logika ir protas turi veikti tinkamai, ir jei jau „sugriešijau“ suvalgydamas spurgą, gabaliuką torto ar dvigubą porciją cepelinų, reikia ne kaltinti ir bausti save, o duoti kūnui galimybę sunaudoti perteklinę energiją. Vadinasi, rengiamės sportinius rūbus, imame šluotą, šunį, dviratį ir judame. Malonumai turi kainą, bet pusiausvyra svarbi visose gyvenimo srityse.

Kokius kitus dažniausiai klaidingus įsitikinimus apie sveikatą, kūną pastebite? Ar moterų ir vyrų jie yra panašūs?

Stengiuosi neskirstyti problemų pagal žmonių lytį: moteris ar vyras yra tiesiog žmogus. Žmogus, kuris kai kada klysta, nenori girdėti, pripažinti, keistis. Žinoma, pastebiu, kad moterys nori būti lieknos, o vyrai raumeningi, kad vis negana, bet ir šios tendencijos pastaruoju metu persipynė. Bet blogiausia situacija yra ne tų, kurie seniai sportuoja, mankštinasi, juda, o tų, kurie dar vis neigia judėjimo naudą ir būtinybę, sveikatą ir grožį palaiko pasyviomis (masažai, kosmetika, procedūros) ar farmacinėmis priemonėmis. Norėčiau visiems perduoti žinią, kad gera mankšta ar treniruotė – laimė! Tai vaistai nuo liūdesio ir apatijos. Todėl negalvokite apie riebalų deginimą, kovą su celiulitu ar sėdmenų stangrinimą. Mėgaukitės, patirkite džiaugsmą ir daugybę pirmųjų kartų.

Man taip pat atrodo, kad sportas, sveika gyvensena nemažai daliai žmonių labiau rūpi dėl jų išvaizdos, svorio, grožio. Kaip keisti šį požiūrį, intenciją?

Pritariu. Vis dar daug žmonių sveikatą naudoja kaip figūros tobulinimo alibi. Pagaliau nusprendžia pasirūpinti savo sveikata, nusiperka sveikatingumo klubo abonementą, bet pirmieji norai, lūkesčiai ir prašymai išduoda kūno dizaino siekimą. Tai yra tas pats kaip nenaujo, ilgokai stovėjusio automobilio remontas – nuo ko pradėti? Nuo jo tiuningo (rūdžių slėpimo, perdažymo, mandresnių ratlankių parinkimo ir pan.) ar nuo diagnostikos, važiuoklės remonto, variklio patikros?

Sveikata prasideda mūsų viduje, ląstelėje. Nebūsime sveikesni tobulindami išvaizdą, tačiau stiprindami sveikatą (ir ne tik fizinę) pozityviai keisimės ir išoriškai. Sportuojantys žmonės turi aukštesnę savivertę, daugiau pasitikėjimo savimi, taisyklingesnę laikyseną. Net ir mokslas patvirtino, kad fiziškai aktyvūs – laimingesni, o laimingi atrodo gražesni.

Kaip žmogus gali palaikyti optimaliausią kūno svorį, kuris jam yra sveikiausias? Nepamiršdamas, kad lieknas žmogus ne visuomet yra sveikesnis už pilnesnį.

Lieknumas siejamas su aukštesne socialine-ekonomine klase, geresne gyvenimo kokybe, darbštumu, protingumu. Jo siekti skatina sveikatos ugdymo programos, jis tapatinamas su gera sveikata. Visuomenės požiūris į nutukusius asmenis yra neigiamas, o antsvoris stigmatizuojamas. Todėl visi ir siekia būti liekni. Tačiau egzistuoja kūnų įvairovė, jų tipai (ektomorfas, endomorfas, mozemorfas), o antsvorio turintis sportuojantis žmogus dažnai būna sveikesnis už liekną nesportuojantį.

Svarstyklės sveikatos neparodo. Tai multidimensinis konstruktas, ir čia svarbi ne tik fizinė sveikata (kūno funkcijos, kaulų ir raumenų, širdies ir kraujagyslių sistemų pajėgumas), bet ir protinė, emocinė, socialinė, net dvasinė sveikata. Rūpintis tik viena sritimi, vadinasi, nematyti viso paveikslo. Yra gražių ir sportiškų, bet nelaimingų, psichologinių problemų turinčių žmonių.

Labai svarbu suvokti, kad nepasitenkinimas savo kūnu nėra sveikai gyventi motyvuojantis veiksnys. Priešingai, tyrimai rodo, kad savo išvaizda nepatenkinti asmenys dažniau taiko sveikatai žalingą svorio kontrolę: laikosi griežtų dietų, vartoja liekninamąsias farmakologines medžiagas, įvairiais būdais atsikrato suvalgyto maisto, negeria pakankamai skysčių, sportuoja per intensyviai, rūko, dažniau linkę vartoti alkoholį ir pan. Nepasitenkinimas savo kūnu nesusijęs su didesniu fiziniu aktyvumu. Iš tikrųjų savo išvaizda nepatenkinti žmonės rečiau yra linkę mankštintis, nes sportuojant kūnas demonstruojamas aplinkai. Apskritai savo kūną šiuolaikinis žmogus dažnai suvokia kaip atskirą objektą, su kuriuo reikia nuolat kovoti, siekiant įgyti arba išlaikyti socialiai pageidaujamą įvaizdį. Buvimas sveiku nėra tik svorio sumažinimas, ar kaip figūrą patobuliname, tai yra naujas gyvenimas.

Esu įsidėmėjusi ir sau taikau šią taisyklę: geriau judėti kasdien, bet neišnaudojant visos savo energijos, kad po treniruotės ar tiesiog aktyvesnio judėjimo jausčiausi ne pavargusi, o pilna energijos. Koks Jūsų požiūris į energijos paskirstymą ir treniruočių dažnumą? 

Labai teisingas mąstymas ar intuicija! Mes gi ne atletai, kurių darbas – siekti aukštų rezultatų ir ieškoti kūno galimybių ribų. Mūsų judėjimas – tarsi gyvenimo prieskonis, ir jo negali būti per daug. Priešingu atveju malonumas nebus ilgalaikis (o juk aktyvus laisvalaikis ir turėtų būti malonus), nes kankinamas kūnas, net ir turint stiprią valią bei pasiryžimą, vieną dieną pradės protestuoti ir mus sustabdys.

Dar viena svarbi žinutė – negalime visą dieną sėdėti ir tikėtis, kad vakarinė treniruotė kompensuos to sėdėjimo žalą. Deja. Ilgalaikis nepertraukiamas sėdėjimas trikdo mūsų kūno funkcijas ir daro žalą: neigiamai veikia medžiagų apykaitą, vidaus organų veiklą, kognityvines funkcijas, bet labiausiai – kaulų ir raumenų sistemą. Sėdint tarpslankstelinis diskas spaudžiamas labiau nei stovint: sutrinka jo skysčių apytaka, t. y. vystosi dehidratacija. Toks diskas yra žemesnis, labiau pažeidžiamas, jo amortizacinės savybės prastesnės. O kur dar raumenų disbalansas ir jo pasekmės mūsų laikysenai bei judesiams? Tačiau gera žinia yra ta, kad judėjimas nebūtinai reiškia prakaituoti verčiančią valandos trukmės treniruotę, kai reikia persirengti ir keliauti į sporto salę. Galima ir sparčiu žingsniu ar dviračiu pasiekti darbovietę, pavedžioti šunį, pažaisti su vaikais ar sutvarkyti namus. Tai kasdieninės termogenezės palaikymas per judėjimą, galintį padėti mums sudeginti kalorijas, palaikyti sąnarių ir raumenų lankstumą ir išvengti sėdėjimo žalos.

Mažinti nepertraukiamo sėdėjimo laiką ir būti fiziškai aktyviam visą dieną yra ir lengviau, ir naudingiau. Todėl savo dieną padalinkime į tris dalis ir stenkimės kiekvienoje iš jų būti fiziškai aktyvūs bent 10–20 min. Tada judėjimas nenuvargins, neišsekins, o priešingai – suteiks energijos, pagerins nuotaiką ir palaikys kognityvines funkcijas.

Kiek susiduriate su sveikatizmu, ortoreksija, t. y. perdėtu siekiu gyventi sveikai?

Laimei, savo šeimos ir artimų draugų rate su tokiais atvejais nesusiduriu, tačiau žinau ir pažįstu „sveikuolių“. Gaila ir liūdna stebėti jų pastangas, dedamas „edukuojant“ visuomenę ir moralizuojant. „Sveikuoliais“ lengvai gali tapti įžymybės, nuomonės formuotojai, net treneriai, kurie jaučiasi „dvasingi“, „skaistūs“, „švarūs“. Tai dažniausiai nelabai laimingi, liūdni ir galbūt asmeninių problemų turintys asmenys.

Kodėl taip atsitinka? Šiandien sveika gyvensena yra viena populiariausių temų viešojoje erdvėje. Tai sveikintina, tačiau kartais noras gyventi sveikai tampa nebevaldomas ir kyla perdėtas susirūpinimas savo mityba ir sveikata. Oficialiai ortoreksija nėra pripažinta liga, tačiau jos požymiai yra labai panašūs į keletą valgymo sutrikimams būdingų diagnostinių kriterijų. Tik ortorektikai turi obscesinį požiūrį į maisto kokybę, o ne į kiekybę ir siekia absoliučios asmeninės „švaros“, bet ne liesumo. Mano nuomone, negalima savo „sveikos mitybos“ pažiūrų primesti aplinkiniams. Negalima maisto skirstyti į sveiką ir nesveiką. Negalima būti kategoriškiems maisto atžvilgiu. Reikia akcentuoti ne tik sveikos mitybos, bet ir geros psichologinės savijautos svarbą. Akcentuoti, kad maistas atlieka ne tik gyvybinę, bet ir emocinę funkciją ir yra svarbi bendravimo su kitais žmonėmis dalis.

Kiek Jums svarbus malonumas gyventi sveikai? 

Mano filosofijoje sveika ir aktyvi gyvensena – tai ne kalėjimas, ne dar vienas stresas, o laisvė. Laisvė gyventi kokybiškai. Laisvė nuo priklausomybių. Pasirinkimo laisvė. Tai didžiausia nepriklausomybė ir malonumas. Taip, malonumas yra stiprus gyvenimo variklis. Kiekvienas jo siekia, tik skirtingais būdais.

Kiek reikšmingas, laikantis sveikos gyvensenos, yra intuityvumas? Sporto, treniruočių atžvilgiu esame labiau įpratę kalbėti apie valią bei discipliną.

Intuicija yra labai gerai, jei žmogaus patyriminė atmintis ir protas turi sukaupę tinkamos informacijos. Tačiau mūsų mityba per daug derinama su tuo, ką maisto pramonė nori mums įteigti… Sveikatos stiprinimo priemonių ieškome vaistinėse ar atliekame mistines procedūras. Treniruočių pasirinkimas eina koja kojon su mada ir trendais…

Per dieną pasirenkame daugiau nei 200 kartų, 95 % jų yra pasąmoniniai, greiti, automatiniai (išmokti). PSO duomenimis, daugiau nei 60 % europiečių nesupranta, kas iš tikrųjų būtina jų sveikai gyvensenai. Todėl šioje situacijoje reikia racionalaus proto, pastangų, logikos ir augančios, o ne užrakintos stereotipinės mąstysenos. Sveika gyvensena – tai sąmoningas gyvenimo būdas, sąmoningi ir suvokiami pasirinkimai. Valia ir disciplina turi savo paskirtį, bet ne baudimo ir savęs kankinimo. Judėkime dėmesingai, funkcionaliai ir svarbiausia reguliariai.

Mieloji yra alternatyvus, bendruomenės išlaikomas, nemokamas e-žurnalas; kad toks ir liktų – mums reikia Tavo palaikymo. Nuo šiol – lietuviškoje Contribee platformoje: Support Mieloji at Contribee! Ačiū!