Kai kurias mintis perskaičius mane perveria jausmas. Pereina kiauriai per visus mano suvokimo ir jausenų lygmenis iki pat pagrindo. Įžodina, įtvirtina tai, ką jaučiau, užčiuopiau, kuo tikėjau, tik ko pati iki galo neiškristalizavau, ir kaip gera, kai kitas – žmogus, knyga, filmas, eilėraštis – padeda tašką. Užbaigia mano potyrį ir padeda jį į mano vidinio pasaulio namų svetainėje stovinčios mėlynos (neklauskit, kodėl) komodos stalčių: „Aha, dabar tikrai supratau.“ Viena iš tokių minčių buvo neseniai perskaityta psichoterapeutės Lori Gottlieb knygoje „Gal norėtumėte apie tai pasikalbėti?“: pokytis visada yra netektis, todėl daugeliui žmonių taip sunku keistis. Juk visada tenka ką nors paaukoti: įprotį, žmogų, veiklą, galiausiai – gyvenimą tokį, koks jis buvo iki pokyčio.

Gal dėl tos didžiulės netekties baimės didieji pokyčiai vyksta tik tuomet, kai tampa neišvengiami. Kol galiu rinktis – rinksiuosi saugų variantą, kad ir koks jis netinkamas būtų. Net racionaliai suprasdama, kad jau laikas keistis (ne, jis jau seniai buvo!), kaskart užminu ant to paties grėblio: atrodo, prisišaukiu sudėtingas situacijas tam, kad nebeturėčiau kur dingti ir turėčiau eiti visur ten, kur baisiausia, kur nenoriu, kur nemoku, kur nežinau.

Galvoju: kaip gerai tiems, kurie geba to diskomfortą siekti nelaukdami didelių sukrėtimų. Kaip jie tokį gebėjimą išsiugdo? O gal tiesiog žmogiška visada ieškoti saugumo salelės, net jei ji – tik mažytis smėlio gabalėlis, kai vandenynas žada daugybę atradimų. Bet nešoki į jį, nors tu ką, kol nepakyla potvynis, užlieja tavo salą ir viskas – turi plaukti ir nesustoti. Apie tai kalba ir amerikiečių neuromokslininkas Andrew D. Hubermanas: suaugus mūsų smegenys būtų mažiau adaptyvios, ir būtent stiprios, sukrečiančios patirtys yra bene lengviausias būdas joms – taigi ir mums, mūsų elgesio modeliams, mąstysenai – pasikeisti.

„Gal dėl tos didžiulės netekties baimės didieji pokyčiai vyksta tik tuomet, kai tampa neišvengiami.“

Vis dėlto stebėdama žmones matau ir daug tokių, kurie kažkaip sugeba nesikeisti. Kalbu ne tik apie tuos, kurių nepokyčiai akivaizdūs išorėje – tas pats darbas, ta pati gyvenamoji vieta, tas pats maistas, muzika, laisvalaikio veiklos (tai savaime nėra nei gerai, nei blogai), bet ir apie tuos ar labiausiai apie tuos, kurie kažkaip sugeba slysti per gyvenimą išsisukdami nuo vidinių pokyčių.

Kate Gundarevos nuotr.

Galbūt tai lemia skirtingos vertybės. Man pokytis reiškia augimą. Didesnę kokybę – kasdienybės, žmogiško ryšio, veiklų, buvimo. Kartais atrodo, kad tai tiesiog reiškia visko daugiau: pinigų, kelionių, pažinčių ir socialinių kontaktų, garderobo ir kvepalų, patyrimų, knygų ir spektaklių. Kartais – visko mažiau: marių vienoje pusėje, jūros kitoje, miško tarp jų, laužo vakarais ir grikių su raugintais agurkais. Kokybė turbūt visada remiasi į sąmoningumą, aiškiai suvoktą tavo paties poreikį čia ir dabar, kuris kaskart gali būti vis kitoks.

Tik kaip link tos kokybės ir sąmoningumo eiti Suvalkijos vieškeliu šiltą vasaros dieną, vidury laukų, rugiuose, lakstant kurapkoms, tolumoje mūkiant karvėms ir gandrui prasklendžiant virš galvos, užuot važinėjus amerikietiškais kalneliais? Kaip tuos pokyčius daryti esant saugioms ir lengvoms aplinkybėms, o ne įvykus kritinei situacijai? O jų būna įvairiausių, ir nebūtinai kažkas turi laikyti įrėmęs pistoletą į smilkinį, kad jaustumei baimę iš tikrųjų numirti. Tokią pat baimę ir siaubą gali kelti darbo keitimas, skyrybos, bankrotas, liga – bet kas, kas kėsinasi į įprastą gyvenimo tvarką. Žodį numirsiu vartoju ne metaforiškai, nes bręstant pokyčiams būtent tokia yra vidinė būsena – nepakelsiu, neišgyvensiu, bus per sunku, tiesiog neįmanoma. Būtent ši būsena pereina į tektoninius pokyčius.

Sunku? Sunku. Pokytis gali reikšti ir tapatybės praradimą, o šis sukrečia iki sielos gelmių. Nebežinoti, kas esi, nebepasitikėti savimi, taigi ir kitais, ir pasauliu. Net jei sąmoningai nesuvoktą, su savimi nešiojuosi CV, skambantį maždaug taip: „man labiau tinka tamsūs plaukai, mėgstu čipsus, nemėgstu arogancijos, moku rašyti, nemoku derėtis“, ir kai jis netinka, kai tenka braukti eilutę po eilutės ir lapas pasidaro tuščias, atrodo, kad nebėra ir manęs pačios. Kas gi gali norėti tokios būsenos ir dar sąmoningai į ją eiti? Nenuostabu, kad kabinamės į saugumą reprezentuojančius (deja, ne visada į kuriančius) ir nebūtinai gerus, bet mums gerai pažįstamus žmones, darbus, situacijas, veiklas. Juk pakibti yra baisu. O pokytis būtent ir reiškia, kad būsi pakibęs ir veikiausiai ilgiau, nei norėtumei: kam nors keičiantis, reikia įsivesti naujus žemėlapius, navigacijos sistemą, rasti naują kompasą, kaip būti toliau.

Adrijanos nuotr.

Tai ir kontempliuoju, kiek kartų reikia būti nuspirtai nuo uolos ir vos nenusilaužti sprando, kad išmokčiau nušokti nuo jos savo noru, padariusi kelis gražius salto ir pasinerčiau į vandens žydrynę su minimaliai purslų. Dabar gi jaučiu, kad vos įstengiu priartėti prie uolos krašto, o kažkas (įdomu, kas?) įsibėgėjęs mane nustumia, ir aš, klykdama ir mataruodama kojomis ir rankomis, skaudžiai plojuosi į vandens paviršių, nespėju įkvėpti oro ir prisiryju vandens, dusdama šiaip ne taip išnyru į paviršių ir iš paskutinių jėgų parplaukiu į krantą. Išgyvenau, bet per plauką. Ir skaudėjo. Žinau, kad ir kitą kartą nustumta išplauksiu. Bet norėčiau to moters undinėlės varianto. Kaip išsitreniruoti tiems gyvenimo posūkiams, kurie tvoja nepasiruošus? Medituoti, sako meditatoriai. Bėgioti, sako bėgiotojai. Augalinis maistas, sako veganai. Vynas ir makaronai, sako italai. Tiesa ta, kad niekas nežino. Ir tai paskatina sužinoti pačiai.

„O pokytis būtent ir reiškia, kad būsi pakibęs ir veikiausiai ilgiau, nei norėtumei: kam nors keičiantis, reikia įsivesti naujus žemėlapius, navigacijos sistemą, rasti naują kompasą, kaip būti toliau.“

Tai šiandien aš galvoju, kad kartais, dažniausiai, visada tiesiog reikia leisti ateinantiems pokyčiams vykti. Ypač tiems, kurie esamuoju momentu atrodo siaubingi, visa griaunantys ir nepakeliami. Kad visai ir nereikia tų pokyčių forsuoti, kad jie ateina tada, kada reikia – ir niekaip kitaip. Ir gal stiprybės labiausiai reikia ne juos inicijuojant, o jiems pasiduodant ir atlaikant. Didelių pokyčių epicentre sunku tikėti, kad jie veda ten, kur reikia. Nepakeliamai sunku tolti nuo kažko, kas atrodė gyvenimo – ar tavo paties – ašis. Bet gal toje pokyčių srovėje labiausiai ir supranti, kad ašis visada yra tavyje ir nesikeičia, net jei jos labai ilgai ar net niekada anksčiau nejautei. Ji atlaikys bet kokius pokyčius. O gal net taps plaustu, kuris išneš į plačius vandenis – ten, kur visada svajojai patekti, niekada nedrįsai, bet ėmė ir pavyko.

Ačiū, kad skaitai internetinį žurnalą Mieloji! Palaikydama (-as) jį per Contribee platformą, mainais gausi įvairių verčių – nuo bilieto į renginį, kvietimo prisijungti prie knygų klubo iki knygos dovanų! Šiuo metu siunčiame Beatos Tiškevič knygą „Beveidžiai“. Užsuk: Mieloji @ Contribee